Paroda „Juzeliūno kabinetas“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2017 m. vasario 5 d.

Šarūno Nako kuruotas „Juzeliūno kabinetas“ Nacionalinėje dailės galerijoje daugumos žymių menotyrininkų įvardijamas tarp įdomiausių 2016 m. pa­rodų. Hibridinė meno ir mokslo paro­da skirta ne tik supažindinti su viena iškiliausių XX a. kultūrinės ir politinės srities asmenybių, lietuvių muzikinio modernizmo pradininku kompozitoriumi Juliumi Juzeliūnu, prisiminti praė­jusią epochą, bet ir iš naujo apmąstyti atminties įprasminimo sampratą šių dienų kontekste. Parodos kuratorius pats yra kompozitorius, Juzeliūno mokinys. Kartu su Dainiumi Liškevičiumi, Rimu Sakalausku, Liudu Parulskiu, fotomenininku Algimantu Kunčiumi jis sukuria savitą archyvinės ir dokumentinės medžiagos ekspoziciją, papildytą meninėmis interpretacijomis ir naratyvų bei laikotarpio simuliacijomis. Juzeliūno biografija paro­dos fone išskleidžiama kaip pats tikriausias ir modernus kūrybinis veiksmas.

Parodoje pasitinka po stikliniu gaubtu eksponuojama Juzeliūno kaklaraiščio replika. Šis objektas žymi slenkstį tarp viešosios erdvės (NDG fojė) ir intymios –­ simbolinio Juzeliūno kabineto. Tarsi padalija erdvėlaikį ir sukuria prieigas į 7 dešimtmetį. Į akis krinta linijinė parodos trajektorija: objektai, išdėstyti tam tikrais intervalais, nurodo labai aiškų ritmą, o pati ekspozicija primena muzikos kūrinio užrašymą. Parodoje daug garsų, tačiau norint juos išgirsti reikia pasitelkti parengtas medijas ar interaktyviai įsitraukti į instaliaciją ir tapti jos dalimi. Muzika tarpsta erdvėje ir laike, tačiau jos seka lieka projekcinė – visuomet nukreipta į priekį. Parodos architektūra diktuoja žiūros kryptį, o sumaniai pasirinkta erdvė galerijoje išlaiko vientisą ekspozicijos turinio svorį. Perėjus brėžiama kryptimi, galima pakilti liftu į kitą parodą arba grįžti atgal. Ši paroda tam tikra prasme yra eksperimentinė, nes kontekstą mažiau išmanančiam žiūrovui gali kilti klausimas, kas eksponuojama?

Juzeliūnas reprezentuojamas kaip itin spalvinga ir moderni asmenybė. Parodoje peržvelgiamas dinamiškas jo gyvenimas: pažintys, kelionės, kūryba, idėjos ir tarpdiscipliniškumas. Pažymima draugystė su žymiais to meto fotografais, mokytojo Juozo Gruodžio (Juzeliūnas – paskutinis jo mokinys) įtaka. Juzeliūnas nebuvo dailininkas. Čia pristatomi ne meno kūriniai (išskyrus tai, kad galima klausytis muzikinių įrašų), o kompozitoriaus aplinkos, gyvenimo, kūrybinės veiklos frag­mentai, kuratorių dėka virtę parodos eksponatais. Paprasti, modernizmo tradiciją žymintys daiktai – baldai, šviestuvai, knygos, partitūros ir kiti objektai, – sąveikaudami tarpusavyje, tampa kontekstualia vientisa instaliacija, kuriančia 7 dešimt­mečio atmosferą. Tai leidžia suvokti parodą kaip nedalomą visumą.

Ši paroda primena neseniai lankytą „Pina Bausch and the Tanztheater“ Berlyno „Martin-Gropius-Bau“ muzie­juje. Itin išsamioje retrospektyvinėje parodoje apie modernaus šokio pradininkę Piną Bausch (1940–2009) gausi dokumentinė medžiaga (nuotraukos, video­įrašai, kostiumai, koncertų brošiūros, afišos, atkurtas šokio teatro interjeras) ne tik įtaigiai pristato parodos subjektą –­ iškilią asmenybę, bet ir sukuria intensyvų jos ir jos laikmečio suformuotą konceptualų turinį.

Parodos pavadinimas suponuoja kabineto metaforą. Šiandien tai itin populiari parodų forma. Atsisakoma balto kubo ir vietoj jo sukuriama instaliatyvi, prasmių pripildyta kūrybinių aktų erdvė. „Juzeliūno kabinete“ nėra rekonstruojama tikroji kompozitoriaus kabineto architektūra –­ tai tik nuorodos, užuominos, fragmentai, leidžiantys patiems sudėlioti modernios asmenybės įvaizdį. Tai savotiška erdvės dekonstrukcija, sukurta tam kad, anot Jacques’o Derrida, naujai suvoktum turinį. 2015 m. per Kauno bienalę „Dirbtinio pluošto“ fabrike Monika Žaltauskaitė-Grašienė sukūrė „Kabinetą Eleonorai atminti“. Tačiau tai buvo įvietintas projektas – perkonstruota aplinka, t. y. autentiškoje erdvėje, tačiau kitame laike egzistuojantis ir kitaip suvokiamas uždaros, kasdienės erdvės naratyvas. Rodėsi, jog kiekvienas daiktas, kiekviena detalė dar alsuoja tomis pačiomis anuomet nusėdusiomis dulkėmis...

„Juzeliūno kabinetas“ simbolizuoja ne tik darbo erdvę ar uždarą sistemą – tai visuotinis, tačiau individualus vieno žmogaus gyvenimo simbolis. Kabinetą turėtume suvokti kaip skirtingas laiko ir erdvės atkarpas, kurios besijungdamos formavo parodos subjekto santykį su aplinka. Kabinete greičiausiai vyko įvairūs pokalbiai, susitikimai, buvo generuojamos idėjos, gimė muzikiniai kūriniai, netikėti užmojai ir modernios Juzeliūno idėjos. Čia lankėsi įvairūs žmonės: šviesuoliai, menininkai, architektai ir kt. Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant, kabinetas – tai tam tikra laiko ir erdvės rekonstrukcija, kuri gali būti aktualiai integruota į dabarties kultūrą. Retrospektyva konstruojama ne kaip menininko viso gyvenimo kūrybos ekspozicija, bet kaip konceptuali jo gyvenimą žyminčių simbolių prezentacija, siekiant atskleisti įvairias sąsajas. „Juzeliūno kabinetas“ veikia labiau kaip ateities projekcija negu praeities atspindys.

Vienas kertinių parodos simbolių – žuvelė. Tai nuoroda į Juzeliūno mintį, kad kiekviename kūrinyje turi būti „žuvelė“. Šiai paslaptingai koncepcijai įvaizdinti Sakalauskas sukūrė auksinės žuvelės hologramą, taip tarsi apeliuojama į troškimų ir norų išpildymą. Pa­rodos viduryje sutinkama Liškevičiaus suprojektuota instaliacija, į kurią žiūrovas patenka, t. y. būna pagaunamas. Kaip žuvelė. Jis įtraukiamas į bučiaus formos instaliacijos viduje rodomą muzikinį vaizdinį, kuris virsta mistinio spektaklio užuomazga.
Parodoje reflektuojamos ir sensacingos Juzeliūno kelionės po Afriką. Eksponuojamos skaidrės iš kelionių, o kartu ir tuometės reakcijos, kai skaidrės buvo rodytos Lietuvos žmonėms. Ypač taikliai Agnė Narušytė šias vaizdines sankirtas pavadina „nesusisiekiančiais tikrovių indais“, tarp kurių esančią tuštumą pildo „praeities neįmanomybės bei dabarties nusidėvėjimai“*.

Pajutęs politinę grėsmę savo kūrybai, anot E. Parulskio, Juzeliūnas pasuko apgaulingai laisvo 7 dešimtmečio modernizmo link. Jis pradėjo ieškoti prasminių taktų istoriniuose simboliuose, folklore, t. y. praeityje. Vis dėlto Juzeliūno muzikinė veikla, o ypač jo sukurta modalinė harmoninė sistema labai primena šiuolaikinį meną. Prasminis laukas ir meno kūrinio patyrimas konstruojamas ne linijine, bet šakine, daugiasluoksne, t. y. rizomine, metodika. Juzeliūnas rėmėsi konstruktyvizmo sampratomis, buvo linkęs į stambios formos instrumentinius žanrus, atsisakė standartinės harmonijos.

Struktūralistinės idėjos atsispindi ne tik paties Juzeliūno kūryboje, bet ir jo gyvenimą reflektuojančioje parodoje – ji nėra tradicinė istorinė retro­spektyva. Galų gale, tai kompozitoriaus gyvenimo apžvalga, transliuojama kaip gyvas vizualinis pavidalas, atsiremiantis į modernizmo tėkmės šešėlius. Eksponatai čia – platesnio turinio įvaizdžiai, o ne muziejiniai reliktai (nors kai kurie išties jau yra tokie). Jie ne tik supažindina su Juzeliūno asmenybe, bet ir sukuria buvusio ir būsimo laikotarpio viziją ne tiek NDG, kiek suvokėjo galvoje. Visa paroda tampa savotiška instaliacija. Transliuojamas turinys išsaugo praeities naratyvą, tačiau gali būti suvokiamas jau kitame laike ir erdvėje.

„Juzeliūno kabinetas“ – labiau kontekstuali paroda, asmeniškai itin svarbi pačiam Nakui. Ne veltui 2015 m. jis atkakliai stengėsi, kad 2016-ieji būtų paskelbti Juzeliūno metais. Toks kompozitoriaus pagerbimas – reminiscensinė duoklė įkvėpėjui, mokytojui. Juzeliūnas anuomet kūrė savo kompozicinę sistemą, o Nakas kuria savotišką įženk­linimą, efemerišką paminklą, šiandienos kontekste įgaunantį aktualių perspektyvų ateičiai. Skirtingi prie parodos prisidėjusių autorių požiūriai leido sukurti išties įtaigią 7 dešimtmečio modernizmu persmelktą Lietuvos aplinką.

 

* www.7md.lt/daile/2017-01-20/Instrukcija-paminklui.