Kičas, banalybė ir pigus šlamštas ar išsilaisvinimas, drąsa ir noras būti taip kaip visi, troškimas gyventi čia ir dabar? Gyventi lengvai ir nevaržomai. Turbūt daugelis, išgirdę poparto terminą, pirmiausia pagalvotų apie Andy Warholą, baltos ir raudonos spalvų sriubos skardines bei ryškius Marilyn Monroe portretus. Galbūt atmintyje iškiltų ir spalvingi, lyg iš komiksų puslapių nužengę Roy’aus Lichtensteino personažai. Galiausiai šį meninį stilių susietume su JAV masine gamyba ir masių kultūra, pasilinksminimais ir vartojimu, dirbtinėmis spalvomis bei akį traukiančiu spindesiu. Ko gero, nėra klaidinga popmeną sieti su Amerika, bet įdomu tai, kad šis meninis bei kultūrinis judėjimas kiek anksčiau prasidėjo Didžiojoje Britanijoje.

Masinė, populiarioji kultūra, popartas – ne tik laikotarpis meno istorijoje. Tai procesas, tebesitęsiantis iki šių dienų, įvairiomis formomis atsispindintis mene ir, matyt, beveik visose šiuolaikinės visuomenės veiklos srityse. Volfsburgo meno muziejuje Vokietijoje veikianti paroda „This was Tomorrow“ ne tik nuosekliai pristato popmeno atsiradimą Didžiojoje Britanijoje, bet ir įtikinamai atkuria 6 dešimtmečio Londono dvasią. Swinging London – taip anuomet buvo vadinamas milžiniškas miestas. Tapyba, skulptūra, architektūra, piešiniai, koliažai, instaliacijos, taip pat video, muzikos darbai, fotografijos, plakatai ir žurnalų viršeliai – visa tai sukuria nesibaigiantį vartojimo ir pasimėgavimo ratą. Žiūrovui tereikia ateiti ir įsitraukti.

Pirmiausia parodoje galima susipažinti su popmeno ištakomis – Škotijos menininko Eduardo Paolozzi’o koliažais, sukurtais Paryžiuje 1947 m. Jie pasižymi perkrovimu, netikėtu motyvų deriniu ir paprastų, kasdienių įvaizdžių naudojimu. Paolozzi’o darbuose į vientisą, mirgantį paveikslą susijungia žmonės iš reklamų ar žurnalų viršelių, animaciniai personažai ir namų apyvokos daiktai, automobiliai, lėktuvai, prabangos prekės, taip pat cigarečių pakeliai, limonado buteliai. Be didesnės atrankos menininkas ima tai, kas yra naujo ir jaudinančio, traukia akį savo išoriniu spindesiu – visi elementai yra vienodai svarbūs. Tarsi jėga bandoma į vieną puslapį sutalpinti visą miestiečio pasaulį.

Vėliau žiūrovas atvedamas į Didžiosios Britanijos popmeno sceną, supažindinamas su svarbiausiais kūrėjais, temomis ir įkvėpimo šaltiniais – to laikotarpio dvasia. Originalus ekspozicijos sprendimas – kiekvienam menininkui suteikti atskirą erdvę, lyg nedidelį namuką kūrybai „apgyvendinti“. Atrodo, vaikštai po mažą popmeno miestelį, kur pats gali rinktis gatveles ir skersgatvius, užeiti į nedidelę, privačią menininko ateljė, lyginti, ką yra sukūręs „kaimynas“. Skambant rokenrolui, pašėlusiai šoka pasipuošę žmonės, iš ekranų šypsosi muzikos ir kino žvaigždės, pats nejučia įsitrauki į šį spalvų, garsų ir grožio spektaklį. Pasijunti pilnavertis popmeno judėjimo dalyvis – vartotojas ir kūrėjas.

Turbūt esminis parodos, o gal ir viso popmeno judėjimo Richardo Hamiltono kūrinys „Fun House“ buvo sukurtas lygiai prieš 60 metų (1956). Tai –­ architektūrinis objektas, interaktyvi instaliacija, kurią galima patirti visais pojūčiais: klausytis muzikos, gėrėtis spalvomis, formomis, kalbėti (o gal ir dainuoti?) į mikrofoną, netgi mėgautis braškių kvapu. Priimti aplinką kaip malonumų šaltinį, pasinerti ir vartoti. Daugiau, daugiau, daugiau! Taip lankytojas iš pasyvaus stebėtojo tampa vartotoju ir neatsiejama kūrinio dalimi. Tai dar vienas įdomus popmeno bruožas – naikinti „aukštojo“ ar „žemojo“ meno sąvokas, distanciją tarp kūrinio ir žiūrovo, sukurti meną, prieinamą visiems. Ne tik muziejuose arba galerijose.

Vis dėlto sunku nubrėžti aiškius stilistinius ar idėjinius popmeno judėjimo kontūrus. Kiekvienas menininkas gali rinktis iš gausybės skirtingų motyvų, įvaizdžių ir individuliai juos interpretuoti: architektų grupė „Archigram“ pateikė utopines ateities miesto vizijas, Joe Tilsenas įamžino istorinį Jurijaus Gagarino pasiekimą, Peteris Phillipsas bandė įkaitinti žiūrovų kraują nuogo, seksualaus kūno ir automobilių, greičio, techninės pažangos atvaizdavimu, Richardas Hamiltonas sukūrė vartotojiškų namų interjero viziją, Ronaldas Brooksas Kitajus asambliažui panaudojo nukryžiuoto Kristaus atvaizdus, o Allenas Jonesas provokavo erotiškais ir fetišistiniais, moters kūną sudaiktinančiais kūriniais. Nenuoseklūs, susipinantys motyvai, painus, chaotiškas buitinių, pigių objektų naudojimas kartais žeidžia, šokiruoja. Atrodo, visa popmenininkų karta – tipiška vartotojų bendruomenė, nemąstanti pernelyg ilgai, stverianti ranka tai, kas traukia akį, kas populiaru ir madinga, tai, ką lengva gauti ir mėgautis.

Ko gero, ne viskas yra taip vienareikšmiškai lėkšta ir smerktina. Gal popmenas, popkultūra tiesiog nori atrasti modernaus miesto žmogaus vietą pasaulyje? Pokyčiai, pašėlęs gyvenimo ritmas, milžiniški informacijos ir prekių kiekiai galėjo gluminti ir pačius menininkus, norėjusius tarsi įteisinti naują gyvenimo būdą. Einant iš parodos pilkomis tuščiomis Volfsburgo gatvėmis ir žvelgiant į taip šlykščiai su visa aplinka kontrastuojančias kalėdines lemputes, parduotuvių vitrinas, pagalvojau, jog yra ir visai kita, sakyčiau, netgi liūdna ir skaudi popmeno pusė. Spalvos, blizgesys, linksmybės ir triukšmas yra tik būdas pamiršti. Negalvoti ir nepamatyti to, kas yra blogai. Juk Londonas, tik atsigaunantis po karo sunkumų, skendintis smogo dūmuose, nebuvo pasakų kraštas. Žmonėms reikia atitraukti savo mintis nuo kasdienių ir fundamentalių rūpesčių, nuo mirties, ligų ir pagyventi linksmai, nevaržomai. Jeigu popmenas, popkultūra padeda tai padaryti –­ kodėl gi ne? Juk tai visiškai žmogiška.

Come on everybody let’s twist!
Come on everybody let’s twist!
Everybody, everybody, everybody!

 .