Paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki 2017 m. rugsėjo 10 d.

 

Palikti Namus – reiškia suardyti struktūrą, dekonstruoti turėtą gyvenimo statinį, norom nenorom keisti jo pamatus. Išeivystė, arba egzilis, lemia stiprias visuomenės, jos tautinių grupių ir atskirų individų permainas.¹

 

Būtų galima įsivaizduoti, kad Vilniaus dailės akademijos kiemelyje esanti memorialinė lenta negarsiam, neįvertintam, užmirštam dailininkui buvo sugalvota kaip simbolinis pagarbos ženklas išeivijos dailininkams. Tiems, kurie nesugebėjo įsitvirtinti svečiuose kraštuose, tiems, kurių darbai, negrįžę į Lietuvą, nepastebimai ištirpo dideliuose užsienio miestuose. Laimei, išeivijos dailės istorija turi ir gražiąją, dar ne iki galo atrastą ir pažintą pusę.

Jau nuo seniausių laikų meno praktika neatsiejama nuo kelionių, idėjų sklaidos, svetimų kultūrų stebėjimo, pažinimo ir pritaikymo kuriant naujas tradicijas. Menas nepavaldus politinėms valstybių sienoms ir kaip universali vertybė suprantamas kone visame pasaulyje. Tačiau savotiška menininko priklausomybė nuo gyvenamosios vietos vis dėlto neišvengiama. Dailininkai ir kūrėjai yra priversti reaguoti į kintančius aplinkos veiksnius, turinčius poveikį jų darbams. Didesnės ar mažesnės permainos paliečia ir patį menininką kartais suteikdamos stiprių kūrybinių impulsų, kartais, priešingai, juos nuslopindamos.

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje nuo balandžio 20 d. veikia paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. Joje pristatomi 25 Lietuvos išeivijos menininkų darbai, pradedant Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais, baigiant šių dienų išeiviais menininkais. Tai prieš metus Kauno Mykolo Žilinsko galerijoje rodytos parodos tęsinys, tiesa, šiek tiek pakeistas. Kartu su parodos kuratore menotyrininke Rasa Andriušyte-Žukiene ją rengė ir „Lewben Art Foundation“ bei 2010 m. įsikūręs Lietuvos išeivijos dailės fondas.

Parodoje pristatoma tik maža dalis to, ką gali pasiūlyti išeivijos dailė. Vis dėlto fragmentiškumas anaiptol neblaško dėmesio, o darbų įvairovė stebėtinai gerai susilieja į darnų, nors ir negalutinį mūsų išeivijos dailės paveikslą. Galima stebėti, kaip susiklostė kūrybinis kelias tų menininkų, kurie įvairiais laikotarpiais kūrė skirtinguose pasaulio kampeliuose, kaip skiriasi jų stilistika ir raiškos priemonės. Nuo realizmo iki objekto, nuo figūrinės kompozicijos iki konceptualios instaliacijos.

Parodos atspirties taškas – 1944 m., kai, fronto linijai artėjant prie Lietuvos, žmonės pradėjo bėgti į Vakarus. XX a. viduryje sukurtuose tapytojų Česlovo Janušo ir Antano Rūkštelės paveiksluose, vaizduojančiuose paprastus, akiai mielus peizažus, atsispindi nostalgiškas prarastos tėvynės ilgesys, lietuviškos gamtos grožis. Įdomu, kad poetizuotus ir melancholiškus Lietuvos vaizdus šie dailininkai tapė jau palikę savą kraštą, iš savo prisiminimų. R. Andriušytė-Žukienė pasakoja, kad toks reiškinys būdingas ir kitų tautų dailininkams išeiviams, pvz., vokiečiai neretai iš atminties tapydavo savo artimųjų, draugų portretus.

Kito išeivio, Alberto Veščiūno, kūrinys „Peizažas“ sužavi įtaigia ekspresija ir originalumu. Plonais, persiklojančiais ir energingais potėpiais dailininkas tarsi sustabdo gaivališkos, triumfuojančios gamtos akimirką, kurioje atsispindi ir nerimas dėl aplinkinio pasaulio sumaišties, ir mažytė rusenanti viltis, gamtos teikiamas nusiraminimas. Dramatiškos nuotaikos vyrauja ir Vytauto Kasiulio drobėje „Lietuvą palikus“. Kūrinyje vaizduojamas žmonių būrys, žaižaruojančių šviesų fone nerimastingai nešantis liaudišką Mergelės Marijos perverta širdimi skulptūrą. Ji tampa ne tik bėgti priverstų žmonių kančios, plyšusios širdies simboliu, bet atspindi ir dailininko, jo kartos lūkesčius išsaugoti vertybes, su kuriomis užaugo, jei ne tiesiogine, tai bent perkeltine prasme pasiimti su savimi, kas brangu ir artima.

Tai, kas lietuviška, sava, įprasta, su savimi norėjo pasiimti ir mūsų modernizmo klasikai Adomas Galdikas, Viktoras Vizgirda ir Adomas Varnas. Jų darbų stilistika beveik nesiskiria nuo Lietuvoje kurtų paveikslų. Menininkai liko ištikimi kūrybiniams principams, koloristinei tapybos mokyklai. O jaunesnės išeivių kartos darbuose jau nebeaptiksime beveik nieko, ką galėtume asocijuoti su tuo pačiu metu sovietinėje ar net nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kūrusių dailininkų darbais. Optinis Kazimiero Žoromskio menas, dekoratyvios ir ryškiaspalvės Vladislovo Žiliaus kompozicijos, abstrakčiojo ekspresionizmo bruožų turinčios Kęstučio Zapkaus drobės, šmaikščios ir lengvai provokuojančios, popmeno nuotaika dvelkiančios Ray Bartkaus fotomontažinės kompozicijos – visa, kas sovietmečiu buvo pernelyg vakarietiška ir nepriimtina. Ne tik taip kurti, mąstyti, bet netgi žinoti apie tai, R. Andriušytės-Žukienės teigimu, „mūsų krašte prie išeivių kūrybos marginalizavimo ir dalinės užmaršties stipriai prisidėjo Šaltasis karas ir sovietinė ideologija. Daug kūrėjų vardų paprasčiausiai buvo gramzdinami užmarštin, sąmoningai pasistengus išstumti juos iš XX a. Lietuvos dailės istorijos“². JAV kūrę Lietuvos menininkai bandė prisitaikyti prie vietinio meno konteksto, įsilieti į tada populiarias meno kryptis ir judėjimus, todėl prarastos tėvynės, lietuviškumo ilgesys jų darbuose nyksta arba įgauna naujas, modernėjančias formas (kaip K. Varnelio atveju).

Vienas patraukliausių parodos aspektų – sprendimas greta darbų pateikti menininkų gyvenamąją vietą pasaulio žemėlapyje, taip pat – vaizdinį paveikslų pasakojimą papildyti svarbiausia faktine medžiaga, statistika. Taip žiūrovas gali geriau įsivaizduoti kelius, kuriais traukė mūsų tautiečiai, sužinoti apie reikšmingesnes svetur vykusias parodas, svarbiausius meninius centrus, tokius kaip 1946 m. Vokietijoje įkurtą Freiburgo dailės ir amatų mokyklą, 1957 m. Čikagos jaunimo centre įsikūrusią Čiurlionio galeriją ir kt. Įdomu susipažinti ir su paprasta, bet suvokimą praplečiančia statistika, pvz., kad 1946–1949 m. Vokietijoje būta apie 140 lietuvių dailininkų, iš kurių 80 dirbo kūrybinį darbą.

Atrinkus ir pateikus daugiau dokumentinės medžiagos, fotografijų, dailininkų ir jų amžininkų atsiminimų, paroda galėtų įgyti dar didesnę vertę, detaliau atskleisti gyvenimo svetur ypatumus, pagrindinius sunkumus ir iššūkius, vietinės meno rinkos kontekstą. Toks parodos variantas tikrai yra įmanomas, tačiau vis dar trūksta detalesnių išeivijos dailės tyrinėjimų, kaip pripažįsta parodos kuratorė. Pirmiausia, dėl plačiai po pasaulį pasklidusių ir ne visada lengvai pasiekiamų šaltinių, dokumentų, liudijimų.

Galiausiai, atsiribojus nuo istorinio konteksto, išeivijos menas primena mums apie pamatinį Namų, Gimtojo krašto ilgesį, žmogaus poreikį priklausyti, turėti saugią, artimą aplinką. Išeivijos menotyrininkas Stasys Goštautas rašo: „Psichologiškai niekada nepalikom tėvynės, visados gyvenome su ta našta, nes egzilė buvo ne mūsų pačių pasirinkta, bet uždėta, lyg bausmė, kurios nedrįsome atsikratyti. Išeivijos pasmerktumas nėra vien tik lietuviškas fenomenas. Egzilė per definicia yra nekūrybinga; kodėl taip yra – spręsti sociologams. Gal dėl to, kad išeivio egzistencija yra absurdiška ir dviprasmiška.“³ Vis dėlto išeivija, emigracija – ne tik širdį draskantis išsiskyrimas su brangia vieta, ne tik skausmingas įsipareigojimas ir atsakomybė, kurios jau nebegalėsi pateisinti, bet ir atsivėrę horizontai, nauja, mąstymą praplečianti (žinoma, už tam tikrą kainą) kultūrinė terpė.

Šių dienų išeivija suprantama jau visai kitaip nei dramatiškas karo pabėgėlių pasitraukimas XX a. viduryje, tačiau išeivija, kaip reiškinys, nesibaigia. Išeivijos dailė – įvairialypė, komp­leksiška, netelpanti į vieną kategoriją. Toks pat sudėtingas yra išeivių ir Lietuvoje kūrusių menininkų santykis, įkontekstinimas. Nors priverstinis (arba savanoriškas) tėvynės palikimas patiems dailininkas atnešdavo ir atneša ne tik laisvę, bet ir naujų sunkumų, reikia pasidžiaugti, kad būtent atsivėrę horizontai padėjo susiformuoti ir iškilti ne vienam garsiam menininkui: Jurgiui Mačiūnui, Jonui Mekui, Pranui Domšaičiui, Kaziui Varneliui, Stasiui Eidrigevičiui, Žilvinui Kempinui ir kitiems.

Išeivijos dailininkų darbai šaknimis gal ir nėra įaugę į Lietuvos žemę, vis dėlto skirtumai ne griauna, o kuria kultūrą, padeda jai atsiskleisti, daro ją įvairialypę, gyvybingą, patrauklią. Meno pasauliui tampant kaip niekada globaliam, ne tik svarbu klausti, ką Lietuva reiškia svetur kuriantiems dailininkams, bet ir ką mūsų išeiviai reiškia Lietuvai. Manau, pagrindinė išeivijos meno vertybė ne nacionalinio (šiuo atveju – Lietuvos) identiteto įkūnijimas, o skirtingų kultūrų susipynimas, tapatybės daugiasluoksniškumas. Todėl svarbu, kad nenutrūktų ryšiai su užsienyje kuriančiais menininkais ir mūsų visuomenei būtų vis pristatomi seni bei nauji išeivijos dailės pasiekimai, įnešantis mūsų menui daugiau spalvų ir įvairovės.

 

¹ Rasa Andriušytė-Žukienė. „Lietuvos menininkai pasaulyje“, Peradresuota. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės kolekcijoje. – V.: Lewben Art Foundation, 2016, p. 11.

² Ten pat.

³ Stasys Goštautas. „Nuo Freiburgo iki Soho“, Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo. Sud. Stasys Goštautas, Ingrida Korsakaitė, Viktoras Liutkus, Laima Laučkaitė, Elona Lubytė, Genovaitė Kazokienė. – V.: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1521793757913848.1073742032.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="900" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}