Geriausi 2017 metais matyti meno kūriniai

Protestuotojas stovi prieš D. Schutz paveikslą

Frances Stark serija „Censorship Now!“ (2017), „Whitney“ bienalė

Prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, visi galėjo numanyti, jog 2017 m. bus daug pykčio, tačiau labiausiai nustebino tai, kiek to pykčio buvo nukreipta į vidų ir įžiebė lojalumo patikras bei smerkimą pačioje kairiųjų pažiūrų kultūrinėje bendruomenėje. „Whitney“ bienalė, geriausia matyta „-enalė“ šiais metais, įtraukusi du darbus gana atsitiktinai, tačiau dėl to kuo puikiausiai pristačiusi šią tendenciją. Pirmasis, žinoma, yra Danos Schutz paveikslas, vaizduojantis Emmeto Tillo palaikus. Jis įžiebė kontroversijos bangą – ar autorė, būdama baltaodė, turėjo teisę atvaizduoti tokį sielvartingą ir neteisingumą ženklinantį juodą E. Tillo kūną, ar kūrinys turėtų būti pašalintas iš paro­dos (tai kuratoriai atsisakė padaryti), o gal net sunaikintas.

Kitas darbas, Frances Stark paveikslų ciklas, pristatantis Iano F. Svenoniou­so „Censorship Now!“, pilna gerkle, kone sviftiškai (nuoroda į Johnathaną Swiftą, XVII a. anglų ir airių satyriką, – vert. past.) pritardamas populistinei ir antikapitalistinei menų, pramogų, politikos ir technologijų cenzūrai, pateikė savotišką kontrargumentą. Iš tokio požiūrio taško pats argumentas pradeda atrodyti gan patrauklus! Galima pradėti teigti, jog nemaža dalis „radijinės muzikos“ skatina klasių karus ir aukština idiotizmą, sociopatiją, amoralų turto kaupimą, diskriminaciją bei slegiančius socialinius vaidmenis, dauguma videožaidimų galbūt konstruojami taip, kad keltų smurtinį masturbacinį pasyvumą ir kurtų paklusnias mirties mašinas. Per daug kultūros objektų gali būti matomi kaip totalitarinės rinkos rankos vedamas Volstrito atgarsis. F. Stark paveikslai ištikimai antrina I. F. Svenoniouso ekstremistiniam siūlymui: „Mums reikia partizaninės cenzūros, kuri naudotų visus žiauriuosius revoliucijos įrankius: skausmą, terorą, absoliutų negailestingumą (...), cenzūrą, baigtį, išnaikinimą ir likvidavimą. Cenzūravimas iki persiauklėjimo!“ Reikalavimas pašalinti D. Schutz portretą, sunaikinti Samo Duranto kartuvių skulptūrą (panašiai skambėjęs kaltinimas kultūrine apropriacija) ir nukabinti Meto Balthuso paveikslą buvo taip pat gerais ketinimais grįstas cenzūros troškimas.

Menas šlovina binarinių opozicijų atsisakymą, normų neatitikimą ir alternatyvą – ūksmingas vietas, kur tiesa ir fikcija, gėris ir blogis susilieja į tai, kas suvokiama kaip gyvenimo tikrovė. Tai – viena priežasčių, kodėl nemažai žmonių mene atranda prieglobstį. O jeigu šis visa apimantis apkabinimas irgi yra tam tikra ortodoksija, cenzūra (ar kitos reaktyvaus konservatizmo formos), o kartu ir užgniaužta alternatyva? Šis nenumaldomas, bet sunkiai apčiuopiamas (ir tikrai greitai neišnyksiantis) klausimas yra lyg elektra, tekanti F. Stark paveikslų ciklu, štai kodėl man jis yra geriausias darbas šiemet.

Andrew Goldsteinas

Mundo Mezos „Untitled (Male Nude)“ (1983), Los Andželo šiuolaikinio meno muziejus

Lotynų Amerikos meno institucija „Pacific Standart Time“ Los Andžele pateikė kelias parodas, kurios, mano supratimu, parodo, ką moksline prasme muziejai sugeba geriausiai: pasakoja istorijas, praplečiančias mūsų suvokimą apie nūdienos meno galimybes. „Radical Women“ plačiu užmoju pasakojo meno, kaip išlikimo strategijos ir asmeninio atpirkimo, istoriją. Pa­roda „Axis Mundo: Queer Networks in Chicano L. A.“ buvo mažiau akį rėžianti ir labiau įsitraukusi į specifinės vietos ir laiko atskleidimą. Teddy Sandovalis –­ menininkas, sukūręs savitą tapybos „prekinį ženklą“ (centrinė figūra – beveidžiai vyrai ryškiais ūsais) buvo vienas iš daugelio puikių atradimų parodoje. M. Meza, beveik pamirštas tapytojas, kurio vardas suteikė parodai pavadinimą, yra antras mano atradimas. Nespalvoti darbai magiškai išsiskyrė iš kitų dydžiu ir intymumu.

Benas Davisas

Kerry’o Jameso Marshallo „Memento #5“ (2003), Los Andželo šiuolaikinio meno muziejus

Jaučiu, kad mano domėjimasis tapyba vis labiau panėšėja į hemoragiją, vis dėlto Kerry’o Jameso Marshallo darbai išlieka nepakeičiami, o šiemet – kaip niekad. Kūrinys „Memento #5“, kaip ir visų kitų mano mėgstamiausių darbų iš K. J. Marhsallo tour-de-force ret­rospektyvos „Mastry“, intelektualinius sluoksnius pralenkė emocinis svoris. Kūrinyje jis aprauda socialinio ir rasinio progreso, kuris tikrąja to žodžio prasme 4 kartus buvo sušaudytas, tragediją. Tai pateikta keturiomis dangiškame salone už sidabrinės užuolaidos besitransformuojančiomis figūromis: Malcolmu X, Martinu Lutheriu Kingu, Johnu ir Robertu F. Kennedy. Autorius, užuot skleidęs savo žinią metaforiškų detalių labirintais, pasirenka nuosaikų beveik visiems atpažįstamų signifikantų rinkinį. Elegija, kuri 2017 m., deja, yra pernelyg svarbi ir nepagražinta.

Timas Scheinderis

Parodos „Axis Mundo: Queer Networks in Chicano L. A.“ fragmentas. M. Mezos „Untitled (Male Nude)“  – dešinėje. Zako Kelley nuotrauka

Carloso Garaicoa „Abismo“ (2017), „Fondazione Merz“ kultūros centras Italijoje

Šis videodarbas buvo paslėptas laiptų apačioje, pačiame Carloso Garaicoa ekspozicijos gale. Animacijoje baltame fone pora nuo kūno atsietų rankų iš pažiūros diriguoja prancūzų kompozitoriaus Olivier Messiaeno kūrinį „Quatuor pour la fin du temps“. Jis parašytas 1940 m., kapituliuojant Prancūzijai, kai autorius buvo įkalintas VIII-A „Stalag“, Vokietijos karo belaisvių stovykloje. Iš tiesų Kubos menininko animuotos rankos nediriguoja muzikinio kūrinio – jos atkuria A. Hitlerio rankų gestus sakant kalbas. Kūrinys gauna mano balsą, nes šiemet labiausiai išsiskyrė iš kitų. Ko gero, dėl puikaus kelių elementų susiejimo: kompozicijos grožio, šiurpaus efekto, kurį suteikia pavėluotas suvokimas, kad šios delikačios rankos iš tiesų diriguoja „Galutinį sprendimą“, ir nepaprasto panašumo į kai kurių šiandienių politikų kūno kalbą.

Naomi Rea

Williamo Turnerio paroda „Turner’s Modern and Ancient Ports: Passages through Time“, Niujorko „Frick Collection“ muziejus

Viena gražiausių ir labiausiai įkvepiančių parodų, kuriose apsilankiau šiemet, buvo „Turner’s Modern and Ancient Ports“ – mano vienas mėgstamiausių tapytojų viename mėgstamiausių muziejų visame pasaulyje. Parodą formuoja monumentalūs paveikslai, jau įkurdinti „Frick“ kolekcijoje: „The Harbor of Dieppe “ (1825) ir „Cologne, the Arrival of a Packet-Boat: Evening“ (1826). Dėl transportavimo apribojimų šie darbai nėra buvę įtraukti į jokią parodą už „Frick“ ribų. Žaviuosi faktu, kad W. Turneris, patyręs keliautojas, kurį buvo pakerėjusi šviesa, peizažai ir vietinės tradicijos, tapė ne vien „modernius“ Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos uostus, o kūrė ir gyvas, virpančias senovinių uostų scenas iš pasaulio, kurio jis niekada nematė, bet gebėjo taip ryškiai įsivaizduoti.

Eileen Kinsella

Emekos Ogboho „The Way Earthly Things are Going“ (2017), „documenta14“ Atėnuose

Atėnų „documentą“ persmelkusioje sumaištyje už kuklių ir nieko nežadančių durų atrasti Emekos Ogboho darbą buvo tikras išganymas. Nigerijos menininko instaliacijai buvo atiduota privati lofto tipo erdvė su vidiniu amfiteatru tuščioje istorinėje Atėnų konservatorijoje, o joje – tik garsiakalbiai ir didelės LED lemputės, rodžiusios akcijų biržų kainas realiu laiku. Daugiasluoksniai polifoniniai graikų choro balsai, užlieję betoninį kambarį, paliko visa persmelkiantį, meditatyvų ir kartu nepamirštamą įspūdį. Melodinga nepažįstama kalba, pažadinanti Vakarų kultūros gimimo dvasią (dabar nugrimzdusią ekonominėje krizėje), buvo šiurkščiai priešpriešinta pasaulinės ekonomikos ir gamtos resursų pakilimams bei nuosmukiams. Asociacijos su ekonomine krize staiga apsivertė, nepažįstama kalba ir kultūra peržengė barjerus, kad taptų itin žmogiška ir artima, o pagrindinis Vakarų piliorius, besilydydamas į spalvingą šviesos srautą, tapo svetimas ir abstraktus.

Kate Brown

Anne Imhof. „Faust“. Nadine Fraczkowski nuotrauka iš Vokietijos paviljono Venecijos bienalėje archyvo

Alinos Szapocznikow „Tumours Personified“ (1971), „Hepworth Wakefield“ galerija Anglijoje

Iš visos šiemet mugėse, pa­rodose ar bienalėse regėtos šiuolaikinio meno gausos labiausiai mane pribloškęs kūrinys, buvo prieš 5 dešimtmečius sukurta skulptūrinė instaliacija. Jo autorei lenkų menininkei Alinai Szapocznikow „Hepworth Wakefield“ galerijoje skirta retrospektyva „Human Landscapes“, kurios nevalia praleisti (paroda veikia iki sausio 28 d.). A. Szapocznikow kūryba nuosekliai geniali, tad gan sudėtinga išskirti kuriuos nors paskirus darbus, tačiau atradau vieną ypatingai paveikią skulptūrą ant grindų – „Tumours Personified“. Iš poliesterio dervos pagamintų organiškų figūrų, primenančių menininkės veidą, spiečius ilsisi pilkų akmenėlių lovoje – lyg auglių kolonija išsilaipintų kranto žvirgžde. Šį darbą, kaip ir daugelį kitų panašiomis temomis, menininkė sukūrė kovodama su krūties vėžiu, kuris po poros metų ją, sulaukusią vos 47-erių, pražudė. „Tumours Personified“ yra ne tik fenomenali, ribas praplečianti skulptūra formaliąja prasme, o ir priminimas, kad geriausias menas gali gimti iš biografinių faktų ir nebūti narcisistinis ar įsakmus.

Lorena Munoz-Alonso

Anne Imhof „Faust“ (2017), Vokietijos paviljonas Venecijos bienalėje

Venecijos bienalę aplankiau kartu su mama, tuo pačiu žmogumi, po mūsų turo 2014-ųjų „Whitney“ bienalėje pasakiusiu, jog turiu „dėl daug ko pasiaiškinti“. Pamaniau, kad apsilankymas Anne Imhof „Faust“ apdovanojimus pelniusiame Vokietijos paviljone taps panašiai varginančiu mūšiu. Pirma, reikia laukti eilėje. Patekus vidun, sunku aiškiai nusakyti, kas vyksta. Grupelė atlikėjų, užpildžiusi laisvus sterilius paviljono kambarius, lėtai ir tyliai pradeda komunikuoti: iš pradžių žiūrėdami vienas į kitą iš skirtingų kambario kampų, vėliau apsiglėbdami ir besigalynėdami ant žemės.

Dramai besivystant, mudvi su mama buvome vienodai prikausčiusios dėmesį. Praėjus bemaž valandai, nė viena nenorėjome išeiti. Nesilioviau galvojusi apie Marinos Abramovič žodžius, kad išties sunku žmogų išmokyti būti performanso menininku, kadangi charizmos neišmokoma. Pati nebūdama atlikėja, A. Imhof sugebėjo surežisuoti taip, kad kiekvienas šokėjų judesys kaustytų mūsų dėmesį. Ji sukūrė aplinką, kurioje įprastą žmonių bendravimą reguliuojančios taisyklės buvo suspenduotos. Išėjusios iš paviljono, abi giliai atsidusome – nė nepajutome, kad visą šį laiką buvome sulaikiusios kvapą.

Julia Halperin

Pierre’o Huyghe’o „After ALife Ahead“ (2017), „Skulptur Projekte Münster“

P. Huyghe’o ekspansyvios instaliacijos nenaudojamoje ledo čiuožykloje tyrinėjimas buvo bene labiausiai įtraukusi šių metų patirtis. Atsargiai laviravau tarp suirusių betono plokščių, gulinčių ant žemės, link vieno iš stulbinančių chimerinių povų – jo mediana judanti DNR mutacijos sukelta dvilypė spalvų schema „lipo“ purvu padengtais yrančio namo langais (povai vėliau buvo pašalinti iš ekspozicijos, nes pradėjo patirti pernelyg daug streso). Tuomet, nusileidusi į milžinišką erdvę, tarp žemės sampylų žengiau aptakaus juodo objekto link. Visa erdvė pulsavo gyvybe: purvo kolona pasirodė esanti avilys, o juodas kubas – stiklinis akvariumas, tapdavęs permatomu jį pasiekus šviesai per plyšį lubose, kuris tai atsiverdavo, tai užsiverdavo, priklausomai nuo erd­vės temperatūros ir drėgmės. Iš tiesų viskas salėje buvo kontroliuojama taip, kad sukurtų specifines klimato sąlygas, kuriomis istoriškai ir mediciniškai problemiškos HeLa žmogaus vėžinės ląstelės dalijasi ir dauginasi. Instaliacija pribloškė niūrumu, o gamtinės mutacijos ir anomalijos kūrė visuotinai kont­roliuojamos aplinkos iliuziją.

Hili Perlson

Sue Williams personalinė paroda, galerija „303“ Niujorke

Šie paveikslai bjauriais 2017-aisiais išsiskyrė savo grožiu. Ankstyvuosiuose darbuose S. Williams dorojosi su tūžmingai niokojančia mizoginija, jie atvėrė kelią pastarųjų metų lyrinėms naratyvinėms abstrakcijoms, pripildytoms neoninės dramos ir juodojo humoro detalių (atsiveria užuolaidos ir pamatome penį, vemiančią merginą). Tinkama dozė aštrių politinių realijų, kurios įtraukia veiksmą ir puikų erdvės suvokimą.

Rachel Corbett

Iš anglų kalbos vertė Dimitrijus Vasiljevas

 news.artnet.com, 2017-12-26

Draugai