Gintaras Kušlys. Vytautas Eigirdas, arba Kaip menininkas stengėsi likti originalus

Paroda „Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2017 m. spalio 1 d.

Vytautas Eigirdas. „Korida II“, 2006–2007

Apie Vytauto Eigirdo tapybą galėčiau kalbėti daug ir įvairiai: jo kūriniai ypač grafiški arba, atvirkščiai, itin faktūriški, be to, kai kurie labai tamsūs – iki tiršto juodumo, nors neretai ir nepaprastai šviesūs etc. Vis dėlto faktas – V. Eigirdas buvo neeilinis kūrėjas. Jo paveikslai nėra paviršutiniški, vargu bau ar kas rastų tvirtų argumentų tam paprieštarauti. Išties nepatikėčiau, kad bet kuriam duota taip lengvai, be didesnių pastangų juos dešifruoti, perprasti. Teptuku, tiksliau, intelektu, buvo sukuriama tokia objektyvi realybė, kokia ligi tol neegzistavo.

Jau esu rašęs, kad Vytautas, kurį tada vadinau apokalipsės dainiumi, buvo linkęs laviruoti tarp draskančių emocijų ir ramaus bei rafinuoto (jo ypač pamėgto) klasikinio grožio. V. Eigirdas nuolat balansavo ant itin aštrios briaunos – tarsi vienas paskutiniųjų tikrosios tapybos estetų, nenorėjo pripažinti, kad išgyvenant lūžio laikotarpį kinta publikos skoniai, įsigali menas / nemenas, prarandamos ankstesnės vertybės. Net kurdamas savo naująją realybę, jis laikėsi įsikibęs ir tradicinių technikų, t. y. atkak­liai studijavo senų meistrų paveikslus, jų gruntų sudėtį, meistrystės subtilybes.

Koncentruosiuosi į tris pagrindinius Vytauto kūrybinio kelio etapus: 1) pradinį, kai dailininkas siekė meistriškumo, tobulino įgūdžius; 2) meninės brandos, kurią drąsiai tapatinčiau su geriausiais paveikslais; 3) aptemimo ar katarsio, kai nušvitimas aplankė, spėju, tik paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Parodoje Kauno paveikslų galerijoje eksponuojami kūriniai gana gerai atspindi visus šiuos etapus.

Ankstyvąjį etapą dar tapatinu su jaunystės kūrybinių ieškojimų bei klasikų adoracijos metais. Ano meto Vytauto paveikslai ne tik tamsūs, bet ir gana išlaikyto, „lietuviško“ kolorito. Jie itin tapybiški, o kai kurie iš esmės (na, bent nemenka dalimi) net ir gudaitiški. Šios minties iliustracijai vertėtų patyrinėti parodoje eksponuojamus paveikslus „Panemunė žiemą“ ir „Trys Antanai“ (abu 1987). Ir viename, ir kitame itin ryškūs XX a. 9 dešimtmečio lietuviškosios tapybos mokyklos atspindžiai, jie tapatintini su raktiniais žodžiais virtusiomis sampratomis: „akademiškumas“, „technika“, „profesionalumas“, „tradicija“ etc. Kita vertus, čia jau galima kalbėti ir apie savitą, eigirdišką poetiką, tik jam būdingus meninės raiškos bruožus, tapybinio braižo ypatumus arba individualumą. Pvz., „Panemunė žiemą“ kol kas išduoda tik bandymus spręsti peizažo problemą pasitelkiant puritonišką abstrakcijos lauko, raiškos priemonių arsenalą, o „Trys Antanai“, nepabijosiu teigti, jau atskleidžia V. Eigirdo tikrąją esmę – jo polinkį į mistiškumą, supintą, be abejo, ir su stipria ironija. Šiame paveiksle jo demonų dar nematyti, tačiau vis tiek jauti, kad jie kažkur netoliese, tamsoje jau tūno, slepiasi...

Nėra jokių abejonių, šie menininko darbai – aiškūs jo paieškų ir vidinio savimonės lūžio ženklai. Visa, ką šiame laikotarpyje sukuria V. Eigirdas, galima vadinti tam tikru pasiruošimo veiksmu, nukreiptu į kitą jo gyvenimo aktą. Visai netrukus gims pačios puikiausios jo kompozicijos „Nužengiantis“ (1995), „Pontijus Pilotas“ (1998) ir kt.

Laiškas

Ilgėliau užsibuvę XX a. 8 bei 9 dešimtmečių sandūroje, kiek patyrinėję dar besiformuojančio tapytojo vidines būsenas, regis, jau esame pasirengę detaliau susipažinti su tuo, kaip Vytautas mąstė, ką galvojo... Pasigilinkime, pvz., į 1980 m. Ignui Stankui rašyto laiško fragmentą: „Nė velnio, tavo laiško turinys man patiko ir, kiek įstengdamas, atsakysiu. Man dabar atostogos ir truputį tapau... tu kaip tik pataikei kalbėdamas apie Rytus, bet tai ne vien spalvinis panašumas – ten gali rasti viską: ir spalvą, ir liniją, ir kompoziciją. Aš dabar tapau akvarele, po to tempera, o pabaigiu tušu. Formatai nedideli: 10 x 15 cm, 20 x 10 cm. Kaip matai, formatai visai nedideli, plonas teptukas – stengiuosi iškrapštyti, likti originalus...“

Beje, įskaityti Vytauto raštą nebuvo itin lengva. Bandžiau kuo tiksliau jį išnarplioti – vargais negalais pavyko. Pateikiau tik detalę, tačiau ir ji, manau, ganėtinai informatyvi – parodo, kodėl aptariamo meto V. Eigirdo tapybinė maniera yra būtent tokia. Nusikelkime į pradžių pradžią – į V. Eigirdo jaunystės laikus, kai jis buvo dar kupinas jėgų, smalsumo, kūrybinių idėjų, optimizmo, pasitikėjimo savimi, nors, beje, neretai ir puikybės; antra, tai tarsi raktas į vėlesnio meto dvasinių būsenų ir kūrinių dešifravimą; trečia, galbūt čia turime savotišką atsparos tašką nagrinėti to meto kontekstą. Nors šis išprovokuoja gausybę šalutinių klausimų, susijusių su, pvz., tuo tyliu, dar puikiai pamenamu maištu, nukreiptu prieš brukte brukamą socialistinį realizmą (šnekos apie Rytus bei gūdus sovietmetis tarpusavy nelabai derėjo).

Aišku, yra ir daugiau dėmesio vertų aspektų. Norint matyti visą vaizdą, paminėsiu papildomą (nors gana reikšmingą) detalę: Ignas Stankus ne tik buvo geras Vytauto draugas, bet ir paliko pėdsaką mūsų sienų tapybos paveldo išsaugojimo bei restauravimo istorijoje.

3. „Nužengiantis“. 1989 m.

*

Vytautui neabejotinai rūpėjo tikro­jo kelio paieškos – instinktyviai ar sąmoningai pirmiausia mėgino atrasti jam tinkamus įrankius. Mano galva, tai galima sieti netgi su bandymais išsiaiškinti daiktų prigimtį ir šio pasaulio dėsnių esmę. Rezultatas, sakyčiau, visai neprastas. Ankstyvojo laikotarpio V. Eigirdo paveikslai itin gerai atskleidžia nevienareikšmį menininko ir jo aplinkos ryšį, papildomai nušviestą aptarto laiško nuotrupa.

Kita vertus, tai, ką matome pažvelgę į to laikotarpio paveikslus, kol kas dar pernelyg nešokiruoja – o stebukle, kaip visa tai skiriasi nuo vėlesnių laikų, to tik­rojo V. Eigirdo!.. Argi ne? Brandusis jo etapas išties išskirtinis. Tada, puikiai pats pamenu, jis buvo itin pasitikintis savimi – ne vienas pasakytų, kad „pasikėlęs“, o ir įvaizdį pasirinkęs atitinkamą: išdidus žvilgsnis, aukštai iškelta galva, ironiška šypsenėlė, be to, juodas lietpaltis... Dar bet kokia proga vis numetama kone kultinė frazė: „Aš profesionalas.“ Visa, ką šiuo laikotarpiu sukūrė V. Eigirdas, yra (tarsi) ne iš šio pasaulio. Tai ypač ryšku darbuose, datuojamuose maždaug 1990 m., pvz., „Apreiškimas“.

Čia gauni progą įsitikinti, kad Biblijos tema jam buvo viena reikšmingiausių. V. Eigirdui ėmus kurti Biblijos ar Apokalipsės siužetų temomis, darbams tapo būdingas itin sąlygiškas vaizdų komponavimas, įkvėpimo paieškos klasikiniame piešinyje. Galbūt jį buvo užvaldžiusios ir vizijos... Tiksliau, tai buvo ramybėje nepaliekantys vaizdiniai, kuriuose rėksmingi juodo ir balto sąskambiai, aštrūs kontūrai ar drastiški konfigūracijų proveržiai grumte grūmėsi su chaosu ir ženklų netvarka.

Jis jau „išsigryninęs“ – „Apreiškimas“ ir kiti to meto darbai stilistiškai lengvai atpažįstami, būdingi tik jam, individualūs. Ir labai grafiški. Galėčiau juos apibrėžti „tapybinės grafikos“ terminu, nors techniškai šie darbai – tik­riausia tapyba.

Bent man visuomet įspūdingiausi buvo jo didieji darbai. Pamenu, sėdėjome jo dirbtuvėje patogiai išsidrėbę minkštuose krėsluose, gurkšnojome kavą ir šnekučiavomės apie Ezekielio pranašystes, Bibliją, Van Gogho „Saulėgrąžas“... O ant molberto, pačiame jo studijos centre, puikavosi vienas tokių – gal net ir ryškiai raudonas.

Jis įvairiomis progomis nepamiršdavo pabrėžti natiurmorto svarbos. Tapydamas negyvą natūrą, kaip pats sakė, siekiąs tiesiai iš gamtos paimti daikto esmę, be to, pamatyti antrąją jo pusę. O forma? Ji gal ir nebuvo itin svarbi –­ tiesiog V. Eigirdas paveikslais bandė deklaruoti visiškai naują ir tik jo valiai pavaldžią realybę.

Tačiau argi nuo 2003-iųjų ar 2004-ųjų V. Eigirdo paveiksluose jau negrįžtamai dingusios anksčiau taip mėgtos kontrastingos plokštuminės spalvinės dėmės? Neskubėkime daryti išvadų. Pažiūrėkime į darbą „Korida“ arba 2002 m. pradėtą, ne vienerius metus vėliau plėtotą kūrinių ciklą koridos tema: čia iki skausmo (skausmingo maksimumo) suspaustos tapybinės plokštumos, drastiškai aštrūs spalvų sąskambiai, kai autorius akivaizdžiai deklaruoja nebijąs grįžti prie skaisčiai raudonos, akinamai baltos ar tuštuma tiesiog pribloškiančios eigirdiškosios juodos... Ir jokių kompromisų! Kontrastai, ryškių dėmių sąskambiai žiūrovą paprastai pritrenkia akimirksniu.

Kone tuo pat metu V. Eigirdo dirbtuvėje gimsta ir kiek kitokia tapyba. Ji faktūriška, drobės gali būti visiškai juodos ir piešinys ar kompozicija perteikiama per faktūrą, paviršiaus šviesą ir šešėlių žaismą. Drobės „Pontijus pilotas“ ir „Nužengiantis“ primena skulptūrinį bareljefą. Remiantis tais pačiais principais sukuriamos ir baltos kompozicijos.

Vytautas Eigirdas. „Europos pagrobimas“, 2006–2007

Minties, siužetų interpretavimo požiūriu V. Eigirdo simbolių metamorfozės itin įvairios – egzistencinės, teologinės etc. Kūriniuose visuotinai pripažintų dėsnių nulemtą pasaulį pakeičia neapibrėžtumo kupina aplinka. Kankinimo laukimo ir kitos situacijos neturėtų būti suprantamos tiesiogiai: kiekviename menininko vaizduotės atspindyje telpa visas žmogaus likimas, papildomos užuominos čia nevienareikšmės – jos nepatvirtinamos ir nepagrindžiamos jokiais mūsų bandymais pasikliauti įprastinėje kultūrinėje vartosenoje įsitvirtinusiomis sampratomis apie realumą, abstraktumą, idealumą. Eigirdiškas meno kūrinys apskritai pretenduoja aprėpti viską, atspindėti patį Kosmosą. Net ir tuomet, kai žiūrovui nėra paprasta suvokti, autorius siekia simbolikos neapibrėžtumo bei daugiaprasmiškumo. V. Eigirdas tiesiog trykšta noru išreikšti save kaip individualią formą, o kartu individualią formą kaip pasaulį.

V. Eigirdo kūryboje netrūksta ne tik mitologinių arba biblinių siužetų, gerai atpažįstamų simbolių bei personažų, bet ir sprogstamos emocijos. Jis tarsi apsėstas fantasmagorinių sapnų ar vaizdinių. Kai menininkas sąmoningai pasirenka emocinę iškrovą, tai ir visas jo kūrybinių priemonių arsenalas – spalvinės plokštumos, koloritas, dažų sluoksniai, faktūros, lesiruočių ar tapybinių / grafinių ruožų išdėstymas – virsta tam tikra, vaizdine informacija. Staiga suvokiame, jog visa tai ne iš šio pasaulio. Beje, tamsos pasaulio ir demonų temą bene geriausiai iliustruoja 2008 m. drobė „Demonai“. Kompozicija išskirtinė dar ir tuo, jog ženklina artėjančią (na, bent jau kažkur horizonte šmėžuojančią) pabaigą...

„Pontijus Pilotas“. 1998 m.

*

Apie baigiamąjį etapą nejauku šnekėti. Pagaunu save svarstantį, ar verta judinti tai, kas skaudina ir slegia. Bandant suprasti vienus ar kitus reiškinius, juoba dar ir juos vertinti, neišvengiamai tenka pažvelgti ir į šešėlių karalystę – tamsybių pasaulio valdas.

Sudėkime pagrindinius faktus: depresinės nuotaikos, slogi dvasinė būsena, piktnaudžiavimas svaigalais, pinigų stygius. Tai ne visas sąrašas. Iškalbingiausias faktas – tuomet jis pamažu ritosi į komercijos pusę: nuo 2009 ar 2010 m. jo dirbtuvėje vis dažniau dienos šviesą išvysdavo palyginus nedidelių formatų saloniniai darbai, paprastai nešti parduoti ten, kur tik įmanoma, tikintis bent minimalaus pelno. Klausimas, kiek tokių darbų jis buvo paleidęs pasaulin. Vis dėlto negalima teigti, kad jie visi be išimties buvo prasti. Vienaip ar kitaip V. Eigirdo talentas blykstelėdavo. Kita vertus, argi galima taip įsiteikti klientams?

Papildykime visa tai juoda ir nihilistiška mintimi apie paveikslus, kurie tarsi pamišę tarakonai išsibėgiojo, pa­sklido po pačias netikėčiausias vietas, neaiškiausias pakampes... Dabar vis slapstosi, nenori pasirodyti. Argi neparadoksalu, o gal, tiksliau, itin neteisinga, kad tokiu pačiu banaliausiu būdu nemaža dalis V. Eigirdo kūrinių dingo? Nestebina, jog ir parodoje eksponuojami tik tie Vytauto darbai, kuriuos pavyko surankioti.

P. S. Optimizmo galėtų įkvėpti mintis, kad tapytojo darbai – pats geriausias paminklas pačiam kūrėjui. Jų, šiaip ar taip, V. Eigirdas paliko gausybę. Net jei paveiksluose „Korida II“ ar „Europos pagrobimas“, tapytuose apie 2006–2007 m., jau matome susmulkėjusį potėpį, savotiško manieringumo požymius, išduodančius, mano manymu, ne itin teisingą jo kūrybos posūkį, tai dar kartą rodo, kad čia būta tam tikro lūžio. Žvelgiant plačiau, privalumai – autoriaus energija, emocija, meninė jėga – dominuoja.

Parodoje patyrinėję eksponatų sukūrimo metus pastebėtumėte, kad vėlyviausia drobė datuojama, jei neklystu, 2008-aisiais. O kur paskutiniųjų (maždaug 4) metų darbai – kaip tik tie, kuriuos ką tik pakrikštijau prastesniaisiais? Nenustebkite, jeigu atsitiktinai užklydę į kokią meniniu lygiu įtartinoką suvenyrų parduotuvėlę (ne taip svarbu kur – Palangoje ar Kaune) staiga pamatysite V. Eigirdo tapybos kūrinį, „besipuikuojantį“ už visai įkandamą kainą... Tokių nutikimų, anot poros liudininkų, pasitaiko.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1563690063724217.1073742043.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}