Gintarė Matulaitytė. Praėjęs esamasis ir būsimas būtasis laikas

Kai jam sueis 53 metai, kils didelis gaisras, kurio niekas nesugebės užgesinti.
Iš Emilijos Škarnulytės videofilmo „Songdo“

Naujame videofilme Emilija Škar­nulytė pasakoja apie Songdo, Pietų Korėjos miestą, kurio plėtrai skirtos neįtikėtinos lėšos, tačiau vietinei ekonomikai toks amerikietiškas modelis tapo svetimkūniu, ne kuriančiu, o griaunančiu, tad modernus centras stovi tuščias. 16 mm juostos intarpuose užfiksuotas miesto peizažas atrodo lyg iš senų fantastikos filmų ar knygų: susipinantys tiltai, butaforiniai pastatai kaip kosminiai laivai, o užsilikę statybų kranai – tai karo mašinos. Ši apokaliptinių vaizdų „originalo kalba“ subtitruose „išverčiama“ kaip aklo vyro pranašystė. Jei tai būtų pilnametražio filmo ištrauka, ji galėtų būti ir pradžia, ir pabaiga, tad kaip ją pozicionuoti įvykių horizonte –­ neaišku. Aišku tik viena – šis filmas sukurtas apie tai, kas jau įvyko, nors ir labai neseniai, ir kas tebevyksta, bet apie tai sužinosime vėliau. Juk dabarties suvokti neįmanoma – kol suvokiame, ji jau tampa praeitim.
Kodėl pradėjau nuo filmo, kurio apskritai dar beveik niekas nežino?
Prieš metus „Vartų“ galerijoje vyko E. Škarnulytės videofilmo ir fotografijų paroda „Dingusio miesto slėnis“. Fotografijose užfiksuotos Raigardo slėnyje Čiurlionio lankytos vietos (spėjama pagal jo užrašus), lyg bandant tame peizaže išskaityti ką nors daugiau, negu apie jį žinome. Tuo tarpu videofilmas sukoncentruotas vien tik į Raigardą. Matyt, tas pats magnetas, kuris traukė Čiurlionį, suveikė ir šį kartą. Rūkuose paskendęs slėnis ir upė –­ pati ta vieta antgamtiškiems dalykams vykti. Kai kuriuose kadruose vaizdas visai sustingęs, kaip paveikslas, o laiko tėkmę išduoda tik garsas. Dėl šio jutimų nesutapimo ir kyla įtampa, taip įtraukianti, jog beveik patiki Raigardo mitu: spalvos natūralios, HD formatas, neutralus kameros žvilgsnis. Pasirinkta medija tarsi prieštarauja istorijos fikciškumui. Panašų jausmą kelia, tarkim, Sergėjaus Prokudino-Gorskio padaryta spalvota Tolstojaus nuotrauka, lyg jis būtų atkeltas šimtmečiu į priekį. Panašiai yra ir videofilme: lyg Raigardas būtų prasmegęs šiuolaikinis miestas, nubaustas dėl per didelio lėbavimo. Įvyksta laiko reversija, o kartu ir realybės-fikcijos. Apie dabartį kalbama senom medijom, taip ją nukeliant kažkur toli į praeitį, o apie fikciją (be to, sukurtą seniai ir pergyvenusią ne vieną kartą) – aukščiausios raiškos technologijomis.
Apskritai, šie du filmai yra tarsi objektas ir jo paties veidrodinis atpindys, vienas kito antra pusė. Būtent dabar galvojant apie filmą „Songdo“ atsirado kita „Dingusio miesto slėnio“ dimensija, jis persikėlė į kitą kitame lygmenį.

Emilijos Škarnulytės fotografija iš ciklo „Dingusio miesto slėnis“ – 4 viršelyje

Draugai