Goda Aksamitauskaitė. 5 pasiūlymai rugpjūčiui

„Literatūra ir menas“ rugpjūtį atostogaus. Tačiau tai, be abejo, nereiškia, jog pasaulis ar parodos liausis suktis. Vasarą galerijų, muziejų ar kitų kultūrinių įstaigų komunikacijos atstovams vis knieti parašyti: „Jei nepoilsiausite prie jūros ar ežero / jei nebūsite išvykę / jei turėsite laiko, užsukite pas mus...“ Vis dėlto mane tai kiek erzina – rodos, tikras poilsis yra „gamta“ (kuo toliau nuo miesto, kuo daugiau saulės, kuo mažiau mąstymo), o menas atstoja tam tikrą darbą. Kai kuriems mūsų menas tiesiogine prasme yra darbas, bet dabar apie kitką, be to, juk meno funkcija – ne gražiam, neprob­lemiškam ar atpalaiduojančiam būti. Jis tik neretai apsivelka tokiu kiautu, kad paskatintų pirminį interesą. Tad jeigu likusią vasarą tikslingai pasirinksite apsilankyti parodose, pateikiu 5 siūlymus, kad rugsėjį turėtume ką drauge aptarti.


„Atgal į ateitį. 10“ Nacionalinėje dailės galerijoje (liepos 10–rugpjūčio 31 d.)

Pradėti šio teksto negalima niekuo kitu. 2009 m. atidaryta Nacionalinė dailės galerija turėjo nuolatinę XX a. Lietuvos dailės ekspoziciją ir dvi sales, skirtas laikinoms parodoms. Pastarosios per dešimtmetį keitėsi daug kartų, sumušdamos vis naujus lankomumo rekordus (nors „Žmogaus su Saukos veidu“, mano žiniomis, niekas neaplenkė) ir demonstruodamos tyrimo, turinio bei architektūros junginio kokybės etaloną, tačiau dabar, 2019 m. vasarą, atidaryta naujoji nuolatinė ekspozicija. Tiksliau, XX a. antros pusės ekspozicija, pirmas 4 sales planuojama atnaujinti ateityje. Norėtųsi sakyti „kolekcija“, tačiau Lietuvos dailės muziejus, kaip kolekcininkas, yra skurdus, tad nemažai kūrinių teko skolintis iš privačių asmenų, kitų muziejų ar pačių menininkų šeimų.

Chronologinį pasakojimą pakeitė naratyvai ir daugialinijiškumas. Prireiks ne vienos valandos ne tik apžiūrėti anksčiau viešai nematytiems kūriniams (tapyba vis dar dominuoja, tačiau greta atsiranda daugiau skulptūros, fotografijos, šiek tiek grafikos, videomeno, netgi tekstilės), bet ir atrasti ne tokias tiesiogines kuratorių paliktas nuorodas bei sąsajas – ar šios būtų tarp toje pačioje salėje esančių darbų, ar tarp skirtingų salių. Be išsamesnių lydinčių tekstų ekspozicija gali atrodyti nepakankamai niuansuota, vis dėlto, mano galva, ji tapo dar (socio)politiškesnė ir atverianti ne tik viešajame diskurse pamirštus ar tikslingai ignoruotus istorijos sluoksnius, bet ir dabar aktualias, kartais net skaudančias visuomenės problemas.

Didžiojoje salėje veikia per 70 menininkų subūrusi paroda „Saldus ateities prakaitas“, kuri atliepia atnaujintą nuolatinę ekspoziciją ir kartu, judant nuo salės perimetro bei ten eksponuojamų chronologiškai seniausių kūrinių erdve ir laiku link salės centro (link ateities), įvertinti, kurie menininkai kadaise buvo „pranašiški“, ir paspėlioti, kokia toji ateitis galėtų būti. Vadovaujantis prie įėjimo į parodą pateikto žemėlapio schema ir raktažodžių logika, nurodančia į tam tikrų ideologinių ar socialinių status quo dekonst­rukciją ir niveliaciją, išvada peršasi viena – ateities nėra. Išmušė šaltas prakaitas? Verčiau jį nusišluostykite ir paprakaituokime geresnės ateities labui.

 

Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė ekspozicija
Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė ekspozicija

 


Carolle Benitah „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto galerijoje (liepos 7–rugpjūčio 10 d.)

Keliomis dienomis anksčiau atidaryta gerokai kuklesnio užmojo, tačiau, viena vertus, jauki ir jautri, kita vertus, ironiška ir net komiška personalinė Prancūzijoje gyvenančios menininkės Carolle Benitah paroda. „Fotografinių suvenyrų“ projekte ji atvėrė savo šeimos nuotraukų archyvą ir ėmėsi intervencijų. Ryškus raudonas ar auksinis blizgėjimas – siūlai bei karoliukai, kuriais C. Benitah siuvinėja fotografijas.

Iš pirmo žvilgsnio naivokas (arba banalokas) moteriškumo, amato, atminties ir tapatybės sugretinimas, prisipažinsiu, pralinksmina – galbūt dėl to, kad giluminės atotrūkio, baigties, laiko pajautos ir perkonstruojamų atsiminimų problemos formaliai sprendžiamos apgaulingai dekoratyviu būdu. Šis dekoratyvumas susijęs su suvenyriškumu, kai asmenines patirtis fiksavusios ir tik jų dalyviams prabylančios fotografijos yra ir nuasmenintos, ir pakeitusios funkciją, ir, negana to, tiražuojamos atvirukų bei albumų pavidalu. O net ir originalūs, netiražuoti kūriniai, kabantys galerijoje, tapo tam tikru jauku – viena parodos atidarymo viešnia tą vakarą tikslingai pasirinko vien raudoną garderobą (tiesa, skausmingai nederėjusiais atspalviais) ir kitų žmonių vis prašė nufotografuoti ją prie raudonais siūlais (nesuprasi – it kraujo srovele ar kabalos talismanu tapusia juostele) padabintų darbų.

 

Carolle Benitah „Group photo“ („Grupinė nuotrauka“). Menininkės nuosavybė
Carolle Benitah „Group photo“ („Grupinė nuotrauka“). Menininkės nuosavybė

 


„Kurortas“ susitikimų erdvėje „Lokomotif“ Lentvario geležinkelio stotyje (birželio 28–rugpjūčio 8 d.)

Jeigu nepavyks ištrūkti į „tikrą“ kurortą („Literatūros ir meno“ 13 numeryje su „Lokomotif“ įkūrėjais Milda Dainovskyte ir Laurynu Skeisgiela mėginome aiškintis, kas atitinka kurorto kriterijus), nuvykite į Lentvarį. Galbūt ne visi žino, jog šis miestas suklestėjo dėl nutiesto geležinkelio ir Tiškevičių šeimos. Išplėtota rimta infrastruktūra, o ežeringas apylinkes apraizgė Tiškevičių pastatytų ar įsigytų dvaro rūmų tinklas.

Lentvaris, bėgių dalijamas į du mikrorajonus, kaip ir bet kuris kitas miestas, yra kupinas mikroistorijų bei legendų. Jas atverti ir apskritai kartu apmąstyti kurorto specifiką kuratoriai pakvietė menininkus bei tyrėjus, pvz., dendrologę Rasą Puzinienę, kuri vedė ekskursiją po Lentvario dvaro parką ir pasakojo apie augmeniją jame. O ši išties nepaprasta – Tiškevičiai pasikvietė žinomą kraštovaizdžio architektą prancūzą Édouard’ą André, dirbusį prie daugelio šeimai priklausiusių dvarų ir meistriškai žongliravusį krūmų, tvenkinių, medžių ir takų žmogui daromu įspūdžiu.

Kita vertus, kurortas žymi pakitusius darbo santykius ir laiko padalijimą. Jeigu anksčiau nebuvo nė minties, kad darbuotojai privalo turėti laisvadienius, atostogas, patvirtintas darbo valandas ir t. t., tai vėliau formalus darbo / poilsio laiko atskyrimas ir struktūravimas virto ne tik teise, bet ir našta. Laisvas nuo darbo laikas turi būti „atsiilsimas“ kuo produktyviau ir pagal jau nusistovėjusią schemą, kitu atveju jis bus tarsi iššvaistytas. Tad ar dabar atostogaujate, ar turite laisvo laiko po darbų – kelionė į „Lokomotif“ turėtų patenkinti kokybinį kriterijų, o kartu pasiūlyti tam tikros metakritikos.

 

Lentvario parkas. Rasos Puzinienės nuotrauka
Lentvario parkas. Rasos Puzinienės nuotrauka

 


Grupinė paroda „Gyvenk smarkiai“ Nidos meno kolonijoje (liepos 19–rugpjūčio 31 d.)

O jeigu vis dėlto nuspręsite vykti į tikrą kurortą, nepraeikite Nidos meno kolonijos – ten atidaryta jau tradicija tapusi grupinė vasaros paroda. Kelios pastarosios vasaros parodos buvo „įvietintos“ Kuršių nerijoje, šiemet dvi kuratorės pasirinko kitą – gyvenimo intensyvumo ir technologijų – kryptį.

8 menininkai pristato 6 kūrinius ir šioje vietoje kone savaime sukirba abejonė – tema tarsi tokia tipinė, tokia nuvalkiota, kad vargu ar tokia nedidelė menininkų kompiliacija pateiks ne suneštinę mišrainę, kuri lyg ir maistas, bet nevalgoma, o rimtą (net jei ir lengvą) formos ir turinio visumą. Pamačiusi parodą negaliu teigti, jog toji abejonė visiškai išsklaidyta, tačiau faktas: darbai bent jau nėra suneštiniai – bene visi menininkai į Nidą atvyko mėnesiu ar dviem anksčiau, juos praleido rezidencijoje ir kūrė naujus darbus, skirtus būtent parodai „Gyventi smarkiai“.

Palyginimą su kiautu įvadinėje pastraipoje pasiskolinau iš Žygimanto Kudirkos, vieno parodos dalyvių. Jis pristato instaliaciją „Bepilotė mašina“, kurią galėjote matyti „Vilniaus energijos“ vaizdo klipe tokiu pačiu pavadinimu, šio tąsa ar aliuzija yra parodoje atsidūrusi instaliacija. Neoninės spalvos, retrofuturizmo estetika verčia kuo skubiau traukti iš kišenės telefoną visa tai užfiksuoti, vis dėlto Kudirka nebūtų Kudirka – po patrauklia forma jis pakiša ne tik išplėstinio humanizmo, bet ir technologinio seksualumo, etikos problemas. O kad jau išmanusis rankoje, tuo pačiu galima atsisiųsti specialiai parodai sukurtą feisbukui ar instagramui skirtą veido filtrą, kuris galbūt kiek tiesmuku vaizdo dekonstrukcijos būdu tiesiogiai iliustruoja, kas yra „intensyvumas“. Čia „FaceApp“ istorija nepasikartos ir rusai priėjimo prie bene visų jūsų duomenų negaus – filtro veikimo laukas ribojamas, o parodos lankytojai nėra traktuojami kaip produktai.

 

Žygimanto Kudirkos „Bepilotė mašina“
Žygimanto Kudirkos „Bepilotė mašina“

 


Kauno bienalė įvairiose vietose mieste (birželio 7–rugsėjo 29 d.)

Tai vienintelis šiame tekste aptariamas renginys, kuriame pati dar nesilankiau. Greičiausiai pamenate Paulinos Eglės Pukytės kuruotą 2017-ųjų Kauno bienalę „Paminklo (ne)galimybė“, kurios katalogas pristatytas tik šiemet, tačiau aktualumas dėl to nėmaž nesumenko – pristatymo renginyje aršiausią diskusiją sukėlė Petro Cvirkos paminklo klausimo (ne)sprendimas. Šiemet 12-oje ir 2022 m. KEKS’ui besiruošiančioje Kauno bienalėje kuratorių grupė atspirties tašku pasirinko Kauno istoriją ir kelionės metaforą. Ne veltui viena ekspozicijos erdvių yra Kauno geležinkelio stotis (tiesa, jei į bienalę nuspręstumėte vykti traukiniu, šis neprivežtų prie pat durų kaip Lentvario atveju, dėl rekonstrukcijos tektų išlipti Palemono stotelėje).

Pavadinimas „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ nurodo būseną ar net būklę, kuri dabar ištiko Kauną: bienalės koncepcijoje daug dėmesio teikiama XX a. Kauno istorijai, tapimui laikinąja sostine ir paskui prasidėjusioms okupacijoms, tad dabar, tiems etapams akivaizdžiai praėjus (žvelgiant istoriografiškai, bet ne sociologiškai), o naujam – tapsmui jau kitokia, Europos kultūros, sostine – dar neatėjus, miestas privalo atlikti milžinišką darbą ir kritiškai įvertinti iš praėjusių etapų gautą palikimą, stipriąsias puses ir istorijų, bendruomenių daugiabalsiškumą.

Tam pasitelktos „absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės“, tad nekantrauju pati apžiūrėti bienalę, nes humoras bei absurdas gali būti naudingas keliais aspektais: padėti reflektuoti traumines patirtis išvengiant didaktikos arba aukos sindromo, kitaip tariant, sumažinti įtampą, suteikti įrankių hegemonijai bei galios struktūroms kritikuoti ir pritraukti platesnę auditoriją dėl neva mažiau įpareigojančio tono. Pasta­rasis aspektas mane labiausiai intriguoja – ar sutaps užsieniečių kuratorių ir kauniečių humoro jausmas?

 

Kauno bienalė. „Plepys Photography“ nuotrauka
Kauno bienalė. „Plepys Photography“ nuotrauka

 


Nuotraukos iš „Saldaus ateities prakaito“ čia

Nuotraukos iš „Atgal į ateitį. 10“ čia

Draugai