Goda Aksamitauskaitė. Apie dokumentus ir kognityvinius disonansus

„Dokumentas – tai materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis“, – rašoma tapybos parodos anotacijoje. Šis tekstas, nugulęs žurnalo puslapiuose, taip pat tapo vienu dokumentų sausio 3–23 d. Vilniaus rotušėje vykusiai grupinei parodai „Dokumentas“ (kuratoriai Linas Liandzbergis ir Meda Norbutaitė). Remiantis tokiu apibrėžimu, dokumento sąvokos ribos itin išsiplečia, o kuratoriams tik to ir tereikėjo – iš esmės bet koks žmogaus kūrinys ar dirbinys gali įgyti dokumento statusą. Taip parodą aplankęs žiūrovas tapo paveikslo-dokumento liudytoju, įpareigotu dešifruoti kiekvieno dalyvaujančio menininko, kaip pakilaus gyvenimo procesų reflektuotojo bei – svarbu – fiksuotojo, žinutes. Tačiau kiek svarbus intencionalumas? Ar kūrinius, dirbinius ir pan. de facto dokumentu paverčia apibrėžimas, ar juos analizuojančiojo pastanga?

Nemažai žmonių „dokumentiškumą“ (pvz., dokumentinį kiną, dokumentinę fotografiją ar istorinius šaltinius) vis dar linkę laikyti tiesą užtikrinančia ypatybe, tačiau čia dokumento apibrėžimas neaptaria objektyvaus santykio su realybe. Kitaip tariant, kai kuriais atvejais dokumentas gali nurodyti tik į dokumentuojančiojo interpretatyvų santykį su aplinka, o ne pačią aplinką. Dar kitaip tariant, dokumente užfiksuotos informacijos nereikėtų laikyti faktu – tai tik pats užfiksavimo aktas. Bet kokius dokumentus verčiau nagrinėti kontekste, nes pavieniai jie gali klaidinti arba apskritai neturėti reikšmės. O man ši paroda per trumpą laiką netikėtai užmetė gretutinių kontekstų tinklą, todėl ir nusprendžiau viską suguldyti į tekstą – taip ir pačios mintys įgis aiškesnę sistemą, ir kažin kiek atlieps vykusią parodą.

Tikriausiai esate girdėję apie „dažnumo iliuziją“ (dar vadinamą Baaderio-Meinhofo fenomenu, kuris, be pavadinimo, neturi nieko bendra su XX a. 8–10 dešimtmečiais Vakarų Vokietijoje veikusia pogrindine ultrakairiųjų grupuote). Pastarąją savaitę man teko su juo gyventi – sveiki atvykę, selektyvus dėmesy ir kognityviniai iškraipymai! Dažnumo iliuzija pasireiškia taip: susidūrus su kokiu nors nauju objektu, jis vis dažniau pasirodo akiratyje, tačiau ne todėl, kad jo išties padaugėjo ar pasaulis nusprendė „kažką man pasakyti“, o todėl, kad smegenys ima truputį žaisti su savimi ir, skyrus daugiau dėmesio kasdienybėje iki tol įprastam, netgi nematomam elementui, šis įgyja papildomo reikšmingumo. Tad „nereikšmingos“ detalės yra filtruojamos ir atmetamos, o tos naujosios neišvengiamai traukia dėmesį.

Greičiausiai dėl šios priežasties vieną vakarą intuityviai pasirinkau pažiūrėti jau seniai akiratyje buvusį, tačiau vis šonan stumtą dokumentinį (!) filmą apie fotožurnalistu ir dokumentikos fotografu vadinamą Sebastião Salgado „Žemės druska“ (rež. Juliano Ribeiro Salgado (S. Salgado sūnus) ir Wimas Wendersas, 2014). Žiūrint namuose kinematografiškai filmas neturi ypatingos vertės, tačiau kino salėse jis rodytas 3D formatu, o tai tik pastiprina šio diskurso ribose fotografui reiškiamą kritiką. Ne veltui priskyrimas dokumentikos žanrui problemiškas – fotografo strategija utriruoja fiksuojamus reiškinius, o į jo darbų parodas meno galerijose žmonės plūsta tūkstančiais. Juodi ir balti teatrališki, kompoziciškai nepriekaištingi, tobulai apšviesti pabėgėlių stovyklų, negyvų vaikų, perdžiūvusių neatpažįstamų žmogystų, darbininkų ir t. t. kadrai Susanai Sontag, Allanui Sekulai ir kitiems atrodė kaip kančios estetizacija ir eksploatacija. Sunku teisingai ar vienareikšmiškai atsakyti, kiek tokiais atvejais svarbūs autoriaus ketinimai (jeigu jie apskritai iškomunikuojami) ir kiek faktinis daiktinis rezultatas – kūrinys – ar jo atsiradimo sukelti padariniai kalba pats už save, tačiau, akivaizdu, meninių principų taikymas aktualiu turiniu, o ne forma neva grįstiems darbams išsprūsta iš tradicinių žanro bei interpretacijos rėmų ir maskuoja arba nukreipia dėmesį nuo to turinio. T. y. estetizuota dokumentika pirmiau rodosi kaip „menas“ , turintis tarsi ne tokį tiesioginį santykį su realybe.

Linas Liandzbergis. „Trečioji diena“, 2018 (fragmentas). gyčio norvilo nuotrauka
Linas Liandzbergis. „Trečioji diena“, 2018 (fragmentas). gyčio norvilo nuotrauka

Dėl tos pačios priežasties sausio 12–13 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje geriausių „Steidl“ leidinių 100-uko ekspozicijoje negalėjau nepastebėti neišvaizdžiai rusvos, gan standartinio dydžio Henry’o Leutwylerio knygos „Document“ (2015). 1 / 100 statistiškai gal ir nėra reikšminga, tačiau, sekant „Dokumento“ parodos kuratorių logiką, visų 100 leidinių autoriai (menininkai) žiūrovams taip pat pateikė dokumentus, tačiau tik vienas jų pasitelkė tokį tiesmuką pavadinimą. Knietėjo palyginti – kiek šiuo atveju skiriasi arba sutampa dokumento samprata? H. Leutwyleriui svarbus konkretus fiksuotas daiktas, kaip materialus objektas, nuo seniausių laikų reprezentavęs savo šeimininko ar kūrėjo skonį, statusą ar pažiūras. Daiktai – mūsų kolektyvinės vaizduotės ir troškimų įkūnijimai. Iš buitinės žiūros turime pereiti į teorinę. „Document“ fotografijų albume autorius su archeo­logui būdingu preciziškumu randa ir dvimačiame baltame kube užfiksuoja po vieną daiktinį dokumentą, priklausiusį ir reprezentuojantį garsų XX a. asmenį. Kiekviename puslapyje akis į akį susiduriant su vis kitu daiktu, jie atrodo kaip praėjusio laiko artefaktai, į kurių materialumą įsibrėžusios dėvėjimosi žymės ir nieko daugiau Tačiau leidinio pabaigoje pateikiamas trumpas kiekvieno daikto aprašas ir netikėtai jie prabyla. Ar toks objektas papildo ir išplečia jau egzistuojantį faktų lauką, o gal kaip tik nepageidautinai įsibrauna į išankstinį tariamą žinojimą – mitą – apie tą asmenį? Jis reikalingas siekiant atstatyti „istorinį teisingumą“ ar tiesiog papasakoti istoriją? Daiktai, be abejo, ne žmonės ir ne abstraktūs reiškiniai, H. Leutwyleris juos perkelia į vizualiai neutralų kontekstą, papildomai neapdirba ir negražina. Taigi tiesiogiai naratyvo netalpinantys daiktai (vaizdai) tik per dalijimąsi informaciją ir jos interpretaciją turi potencialo tapti apsibrėžto lauko ar laiko dokumentais.

Kviestiniams parodos menininkams nebuvo iškelta užduotis sukurti save reprezentuojančius dokumentus. Taip pat jie neprivalėjo kalbėti apie didžiausias savo ar žmonijos traumas arba pasiekimus. Juos siejo tapybos medija, tačiau, mano, žiūrovės, supratimu, sprendžiant iš galutinės ekspozicijos užmojis pristatyti menininkus kaip svarbius visuomenės ak­tualijų ir asmeninių pajautimų dokumentuotojais buvo pernelyg aptakus. Vienas didžiausių parodos pliusų – kai kurie menininkai, kuratorių prašymu, kūrė darbus specialiai jai, tad eksponuoti ir visai švieži paveikslai. Tai gal net vienintelis pliusas. Skirtingose plotmėse atsidūrusi temos interpretacija ir skirtingi paveikslų sukūrimo metai (vienu atveju besiskiriantys net visu dešimtmečiu) nesudarė konceptualiai darnios visumos. Daugumai dalyvių „dokumento“ raktu tapo neigiamas konotacijas keliantys reiškiniai, tačiau paroda išėjo nei apie aktualijas, nei apie atmintį, nei apie strategiją, nei apie asmeniškumus. Taip, tai tapyba, ne socialinis tyrimas ar pilietinis aktyvizmas (ir ačiūdie), bet pavadinimas sugestijuoja ambiciją kritiškam turiniui, o eksponatai pirmiausia prabilo abstrakcijos, figuratyvo, potėpių, spalvų ir pan. (t. y. meno lauko) kalba. Ir it kiekvienas sau. Paskirai įdomūs, tačiau be išplėstinio komentaro apskritai jie tampa tik paties užfiksavimo aktais. Esu tikra, personalinės kai kurių dalyvių parodos būtų (arba jau ne taip seniai buvo) vientisesnės bei įžvalgesnės, kitaip tariant, geresnės. Bus nepritariančių, tačiau kol kas laikausi pozicijos: tam, kad objektas tarnautų kaip dokumentas – informacijos nešėjas, parankus analitinei ar akademinei interpretacijai, jis turi būti atkertamas nuo estetinės žiūros.

Mėginau įsivaizduoti tokią parodą kitoje ekspozicinėje erdvėje, kurioje nors didesnius lankytojų srautus sutraukiančioje ir ne tik savo lauką aptarnaujančioje Vilniaus galerijoje. Sunku. Dabar rotušė yra demokratiška, atvira įvairiausiems miestiečių poreikiams ir preferencijoms. Net jeigu nepajėgi pasiūlyti ar išpildyti kokybiškų eksponavimo sąlygų. Atsinešam, susikabinam visur, kur yra vietos tarp visų langų, durų angų, židinių, kolonų, ir, prašom, paroda. Rotušė – vieta pasireikšti, o ne kurti kolektyvinę pridėtinę vertę ar formuoti, pildyti egzistuojantį diskursą. „Dokumentas“ – panašiai.

Draugai