Pirmą kartą išvydusi Étienne’o-Louis Boullée kenotafo Newtonui projektą, negalėjau patikėti, jog jis sukurtas 1784-aisiais. Tuo laikotarpiu, Apšvietos epochos kontekste, vis didesnis gamtos mokslų pripažinimas darė įtaką naujos estetikos ir naujo koncepto apskritai kūrimuisi. Boullée apskritimas, sekant Andrea Palladio tradicija, atrodė tobuliausia iš visų geometrinių formų –­ dieviškumo, vienio ir Žemės rutulio simbolis. Naudodamas ją Boullée nusprendė pagerbti fiziką, matematiką ir astronomą Isaacą Newtoną – suprojektuoti jam antkapinį paminklą. Tai tik skamba kukliai – kenotafas turėjo būti milžiniškos betoninės sferos formos su dviem terasomis išorėje ir angomis viršuje šviesai patekti (o naktį kurti žvaigždėto dangaus įspūdį). Taip pat, meno istoriko Alfredo Meyerio teigimu, būtent XVIII a. pabaigoje ėmė rastis kartais sąmoningas, o kartais tik gan asmeniškai nujaučiamas skirtumas tarp „konstruktoriaus“ ir „architekto“. Architektūros, kaip meno, klasifikacija pamažu nyko, todėl reikėjo ją permąstyti dėl vis didesnės industrializacijos ir atsirandančios formalios skirties akademinėje aplinkoje. Vis dėlto lyginti vėlesnių laikų ir XVIII a. techninės pažangos galimybes būtų absurdiška: kai kurie architektai puikiai suvokė, jog jų idėjos pasmerktos likti popieriuje. Tai –­ vizionieriškoji architektūra.

XXI a. Lietuvoje girdimas priekaištas, o gal veikiau nuoskauda, kad čia architektai per mažai išsilavinę. Nesiimsiu nei ginčyti, nei tvirtinti šio teiginio, tačiau rugsėjo 27 d. diskusijoje-knygos pristatyme, vykusiame Nacionalinėje dailės galerijoje, 4 architektų, moderatoriaus ar publikos toliausias žvilgsnis į praeitį tesiekė XX a. pr. kilusį rusų konstruktyvizmą. Tuo metu menininkai (ironiška juos taip vadinti) irgi kūrė (architektūrinius) projektus žinodami, jog šie negali būti ir nebus įgyvendinti. NDG „EASA Lithuania“ ir Architektūros fondo organizuotame renginyje Vytautas Biekša, Gilma Teodora Gylytė, Gintaras Kuginys ir Rolandas Palekas, moderuojami Mato Šiupšinsko, pristatė 2016 m. vasarą Europos architektūros studentų asamblėjoje (EASA 2016) sudarytą knygą „NOT YET DECIDED. Lietuvos architektai. Neįgyvendinti projektai“. Joje, jau akivaizdu iš pavadinimo, pristatomi niekada neįgyvendinti 20-ties architektų projektai ir palikta tuščios vietos knygos savininko eskizams – (ne)įgyvendinamiems ateities darbams.

Pirmą kartą išgirdusi lietuviškos Europos architektūros studentų asamblėjos (EASA) konceptą NOT YET DECIDED, nepatikėjau ir juo. Priešingai nei kenotafo atveju, netikiu ir dabar, jei atvirai. Vis dėlto lietuviams pavyko įtikinti EASA komisiją ir pakviesti skirtingų valstybių architektūros studentus šiemet kūrybines dirbtuves vykdyti Nidoje. Lietuviškai „dar neapsisprendęs“ / „dar nenuspręsta“ konceptas mažai ką bendra turi ir su reklaminės kampanijos simboliu tapusia Schrödingerio kate: šis austrų fiziko minties eksperimentas akcentuoja paradokso momentą, o ne sprendimo poveikį galutiniam rezultatui (tuo poveikiu gali būti nebent sprendimas galų gale pasižiūrėti į dėžę). Vis dėlto nors per asamblėją Nidoje buvo įgyvendinta daugybė architektūrinių sumanymų, tuo pačiu radosi idėja sudaryti knygą-savotišką minčių eksperimentą apie tai, kas yra ir ką reiškia neįgyvendinti (t. y. nepastatyti) projektai.

Jei apie architektų išsilavinimą neturiu kompetencijos spręsti, tai oratorystės stygius renginyje buvo aiškiai juntamas. Projektų pristatymai trumpi, gan lakoniški ir beveik tik moderatoriaus dėka buvo iškeltos pamatinės idėjos bei įgyvendinamumo samprata. O gal tiesiog kitaip įsivaizduoju diskusijas. Tiesa, ne kartą buvo minėtas pokalbis kavinėje prieš oficialiąją dalį – matyt, ten vyko tikroji diskusija, kuri ir liks tik tarp diskutavusiųjų.

Iš to, ką išgirdo publika, šiek tiek išsigrynino skirtingos architektų pozicijos. V. Biekšai aktuali „įvietinta“ architektūra: nors kiekybiškai projekto procese tam skiriama mažiausiai laiko, būtina dalyvauti diskusijoje su pastato lokacijos kontekstu, taip pat – architektūros lauku ir istorija apskritai. Architektui ne tik kaip konstruktoriui-statytojui reikia nuolat matuoti, kur jis yra. Biekšos teigimu, tik apie 10 % projektų būna įgyvendinami, tačiau „didžiausia garbė architekto batams būti išpurvintiems statybų dulkėmis“. Neneigiant kūrybinio proceso svarbos, projektai jų autoriams gali tapti svarbūs ir be statybos dulkių – kaip ateities idėjų katalizatoriai, intelektualiniai žaidimai.

„Do architects“ dirbančiai G. T. Gylytei imponuoja tam tikras socialiai atsakingas mesianizmas: ji nori veikti visuomenę, rūpintis ja, su kiekvienu nauju užsakymu iškelti tam kontekstui būdingas problemas ir jas spręsti, gerinti esamą arba kurti kokybišką aplinką, t. y. vesti į geresnę ateitį. „Gerieji samariečiai architektai“, – taikliai pajuokauja Šiupšinskas. Gylytei neįgyvendintų projektų nėra. Laikas, skirtas kiekvienam jų, privalo nurodyti idėją, kuri išlieka, kinta, pasireiškia kitais pavidalais, net jei projektas neįgauna standartinės fizinio pastato formos. Tarkim, užsakymas elektrinių autobusų gamyklai buvusio taksi parko vietoje Vilniuje (atpažinsite iš 2015 m. „Vilnius Street Art“ festivalyje atsiradusio užrašo „In the future every building will be world-famous for fifteen minutes“*) taip ir nebuvo įgyvendintas, tačiau idėjų transformacijos būdu buvo suprojektuotas elektrinio autobuso –­ viešosios erdvės ant ratų – prototipas, dabar važinėjantis Klaipėdos gatvėmis ir, matyt, ateityje bus gaminamas masiškai. Taigi architektūra ne tik gali, bet ir privalo materializuotis, tokia jos prigimtis, tačiau, anot Gylytės, kokiu kūnu, yra nenuspėjama. Kiekvienas naujas projektas iš tikro nėra visiškai „naujas“, nes laikas ir idėjos – tęstiniai, o architektūra, visų pirma, yra pokytis.

Prie architektūros, kaip meno prob­lematikos, priartėjo G. Kuginys, ne tik architektas, bet ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys bei ne vienos parodos dalyvis. Pristatęs kviestiniam konkursui drauge su Deimantu Narkevičiumi kurtą Miuncheno nacionalsocializmo muziejaus meninį projektą, Kuginys nepaliko vietos abejonėms dėl pakitusių meno rūšių ribų ir tarpdiscipliniškumo. Diskusijos kontekste jis atrodė konceptualizmo grynuolis – mąstymas, idėja yra svarbesnė už tūrį, už patį statinį („Jeigu nėra minties, nebėra prasmės, lieka tik statyba.“). Optimaliausias rezultatas pasiekiamas derinant analitiškumą, kritinę mintį su empatija, tačiau dulkini batai nėra gėris savaime. Įdomu tai, kad Kuginio projektai dažnai būdavo gavę statybų leidimus, tačiau kelią jiems užkirsdavo kiti faktoriai.

Pragmatiškesnės stovyklos atstovas R. Palekas pristatė tik vieną (dar) neįgyvendintą projektą – namą sodų bendrijoje privačiam asmeniui. Atsargiai elgdamasis su būsimo pastato kontekstu architektas užsakovui pasiūlė daugiau nei namą – jis pasiūlė idėją. Masyvi molinė širdis statinio centre, akumuliuojanti šilumą tiesiogine (veiktų kaip krosnis) ir perkeltine prasmėmis, nepažengė toliau nei maketo kūnas ant autoriaus lentynos, nes užsakovas pristigo lėšų. Vis dėlto Palekas prisipažįsta, kad norėtų realizuoti konceptualų namą. Vien idėjos neužtenka, o architektūra nėra tik meninė disciplina. Kuo taupiau sujungti mintį, ko gero, būtų vienas svarbiausių Paleko išsikeliamų tikslų.

Rašant apie diskusiją, sudėtinga išvengti atpasakojimo elementų, atleiskite man už tai. Lyginti diskusijoje-pristatyme dalyvavusius 4 architektus su Boullée, žinoma, nėra visiškai nuoseklu.

Dabartinis technologijų lygis, inžinierių išmonė ir sociopolitinis kontekstas leistų (nevaržytų) įgyvendinti ambicingiausius projektus, tačiau kartais esmė slypi principinėje architekto pozicijoje, o ne ambicijose. Vieniems tai – aktualus poveikis visuomenei, kitiems –­ darbas su kontekstu ir nuolatinis pasitikrinimas, dar kitiems – neapsisprendimas (arba nesprendimas). „Kūrybos visuomenės“ eroje net iš žmonių, dirbančių technišką, o kartais ir nekvalifikuotą darbą, tikimasi kūrybiškumo ir bet kokia jo apraiška yra žingsnis meno link. Projektuoti „į stalčių“, žinoma, galima, imtis tik aiškių užduočių – taip pat, tačiau, prisimenant Gylytę, laikas ir idėjos yra tęstiniai, tad geram architektui verta atrasti pusiausvyrą tarp šių polių. Balto lapo fobijos nevaranti eskizų knyga pusiausvyros dar neradusiam architektui (ne statytojui), manau, yra tinkama pradžia kurti čia ir dabar.

* Ateityje kiekvienas pastatas sulauks 15 minučių šlovės. (Angl.)