Goda Aksamitauskaitė. EXPO trise, arba Lengvas bardakas galerijoje

Grupinė paroda EXPO galerijoje GRAFO veiks iki lapkričio 3 d.

Karjerą Vilniuje pradėjusi kaip skandinaviško vizualiojo meno atstovė pastaruosius porą metų galerija GRAFO keičią fokusą, vis dažniau imasi pristatyti ir atstovauti lietuvių menininkams. Tokia kryptis prasidėjo nuo Vilmanto Marcinkevičiaus, tačiau vėliau pajudėjo įdomesne linkme – galerija tarp jaunųjų pradeda ieškoti talentų. Rudens sezonui į preciziškai sutvarkytas gelsvų plytų rūsio erdves grįžta pastabesniems galerijos lankytojams anksčiau jau matytos Eglė Pilkauskaitė ir Živilė Minkutė, į kompaniją pasiėmusios ir Algimantą Černiauską. Parodos kuratoriais tapo patys autoriai. Viena vertus, tai galima laikyti galerijos valios arba kuratorinės patirties stygiumi, kita vertus, dideliu pasitikėjimu globojamų (išimtis – A. Černiauskas) menininkų patirtimi. Norėčiau tikėti, jog šį kartą stipresnis dėmuo buvo antrasis. Rezultatas – rugsėjo pabaigoje atidaryta paroda EXPO. Pirmas menininkų ironijos arba žaismės žingsnis – pavadinti ekspoziciją kuo aptakiau, ir nors toks pavadinimas netikęs, bet vis tiek geresnis nei „memento mori“, „xx vaizdinys“ ar panaši abstrakčiomis sąvokomis bandanti sulošti kvailybė. Vis dėlto GRAFO kontekste ši paroda netipinė.

Ž. Minkutė dirba monotipijos technika, savaime verčiančia pasiduoti netikėtumo galimybei. Žmones, kurie, visai kaip aš, apsėsti poreikio kontroliuoti savo aplinką ir procesus, tokia technika greičiausiai išvarytų iš proto – niekada negali iki galo žinoti, koks bus atspaudas. Tačiau gali kontroliuoti ar bent reflektuoti būseną, kuria priimi rezultatą lemsiančius sprendimus: spalvas, dydį ir pan. Galbūt todėl Ž. Minkutės spektras platus: pradedant daugiasluoksne, peizažiška (nors visada abstrakčia) pasteline „Cukraus“ serija, baigiant kritiškai lietuviškos tapybos koloritą komentuojančia „Purification“. Standartiškai monotipija naudojama mažesniems atspaudams, tačiau vienintelis Ž. Minkutę nuo ypač didelių formatų sulaikantis faktas – Lietuvoje tiesiog nėra didesnio monotipijai skirto aparato už esantį VDA. Autorė yra ieškotoja ir kaupikė fizine prasme – jai nieko nereiškia, t. y. nesukelia problemų, kūriniui panaudoti kažin kur rastą plastiko ar metalo gabalą.

Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš galerijos archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš galerijos archyvo

Radybų džiaugsmas svarbus ir E. Pilkauskaitei. Jos baigtinio darbo pagrindu ar sudedamąja dalimi gali tapti nestandartinės, nors kartu niekuo itin nestebinančios, tačiau pirminį pavidalą neatsekamai pakeitusios medžiagos, pvz., sudegusio pastato stogo dengimo derva darbe „Repetitive labour practice“ (2017). Tikslingai nerašau pavadinimo lietuviškai, nes jis nepasiduoda žodžio „darbas“ variacijoms. Hannah Arend apie tai (labour / work / action) dar XX a. 6 dešimtmetyje yra parašiusi rimtą ir į lietuvių kalbą išverstą tekstą, tačiau vis tiek laikausi nuomonės, kad lietuvių kalboje niveliuojami darbo-kūrinio, darbo-lažo, darbo-profesijos ir t. t. skirtumai. E. Pilkauskaitė taip pat suinteresuota atsitiktinumo momentu, tačiau konceptualiai jį išvysčiusi labiau nei Ž. Minkutė. Greičiausiai ne vieną žmogų spontaniškai yra aplankiusi perdėm romantizuota mintis, kad gamta – geriausias kūrėjas. Ir tai galbūt netgi yra tiesa – žmonės, pasitelkę technologijas, įnirtingai, bet nebūtinai sėkmingai stengiasi atkurti natūraliai randamus objektus. E. Pilkauskaitė imasi vieno iš iššūkių: ilgai stebėdama gamtą, joje vykstančius cheminius procesus, medžiagų savybes skirtingomis sąlygomis, ji ieško būdų dailės priemonėmis tai bent jau imituoti, jei ne identiškai rekonstruoti. Autorė toli gražu ne naujai ar netikėtai, bet vykusiai ir vizualiai patraukliai – svarbiausia vizualiai patraukliai! – manipuliuoja institucine galia ir žmogaus psichologija. Vienintelis parodoje šviečiantis (ir parduodamas, o ne instaliatyvus, skirtas atmosferai sukurti) kūrinys „Dialektinis peizažas“ it museles naktį patraukia lankytoją švariu baltu šviesos diodų švytėjimu ir neatpažįstamu netaisyklingų formų objektu viduryje. Galiu tik įsivaizduoti lankytojų reak­cijas, po ilgos interpre­tacijos ir analizės sužinojus, jog šis dvimatis odą, archeologinį artefaktą, iškaseną ir pan. primenantis objektas tėra nuo kažkur nuluptas purvo gabalas.

A. Černiauskas, chuliganas gerąja prasme, į parodą įnešė daugiausiai chaoso, kurį valdyti teko Eglei ir Živilei. Didžiulio formato (pvz., 300 x 500 cm „Aztec and Aztec“) drobės nuo sienų lipa į erdvę. Beje, kas esate matę Algimanto darbus tik iš paveiksliukų, būtinai nueikite apžiūrėti, skaičiais mastelis skamba abstrakčiai, o realybėje gali nustebinti. Greičiausiai toji tapyba nė netilptų, jei būtų tradiciškai pakabinta, tačiau papildomas pertvaras ar sieneles formuojančios plokštumos truputį „prastumdo“ įprastas GRAFO patalpas. Už vienos drobės netgi vyksta vakarėlis: skamba nešvariai įrašyta muzika, per kampą matyti skirtingų spalvų šviesos. Ei, aš irgi noriu ten dalyvauti! Ir galiu – paėjėjusi siauroku koridoriumi atsiduriu mažoje tamsioje patalpoje, priklausančioje kitam A. Černiausko amplua Blackout. Ekspozicijoje negalima nieko liesti, o čia leidžiama imti paliktus instrumentus, daiktus ir kelti triukšmą. Faktūrų tiršti kiti menininko darbai (mažesnio formato aliejinė tapyba, bačkos, skulptūriškas lūpdažis iš plytos) papildo bendrą sujauktą parodos architektūrą kartu išlikdami parduodamais objektais – GRAFO vis dėlto yra komercinė galerija.

Parodoje yra ir daugiau nedidelių pokštų. Vieną praėjimų tarp salių anksčiau užtverdavusi, sklandų judėjimą ratu blokuodavusi (ir dėl to bent man kėlusi lengvą, bet savotiškai malonų erzulį) metalinė konstrukcija su itin tvarkingai suguldytais V. Marcinkevičiaus darbais dabar perstumta į kitą vietą ir apkrauta nepavykusias arba nebaigtais suglamžytais tapybiniais eksperimentais atlieka A. Černiausko studijos metonimijos funkciją. Menininkai-kuratoriai eksponavimo būdu „įdarbino“ netipinės erdvės savybes, kitokio tipo darbams, tikiu, virstančias reikšmingu trūkumu. Paskutinis momentas – garsinis EXPO fonas. Jau užsiminiau apie Blackout triukšmą, tačiau jį lankytojas išgirs tik vėliau galinėje salėje. Pirmiausia pasitinka autorių sudarytas kontrastingas grojaraštis, o kokia būtent nuotaika bus užduota, priklauso nuo sėkmės – ar skambės „The Velvet Underground“, ar Franzas Schubertas, ar, mano dideliam džiaugsmui, Susumu Yokota. EXPO nėra parodų architektūros ar medijų konvencijas laužanti paroda, to ir nereikia tikėtis iš tokios galerijos kaip GRAFO, tačiau pastaruoju metu vienas gražesnių ir nuosekliai apgalvotų reginių.


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 20:17:05)
Draugai