Goda Aksamitauskaitė. „Kontr-argumentas“: „Bet kokiu atveju esmė yra tapyba“

Dėl tapybos padėties ir lemties tai virkaujama, tai viltingai dūsaujama. Kiek kartų ją bandė žudyti – parodos, mugės, gurmaniški restoranai ir konkursuose dalyvaujantys interjerai vis tiek grūste prigrūsti paveikslų, o VDA kasmet į gyvenimą paleidžia po kelis ar keliolika šios specialybės atstovų. Tačiau kaip apie ją kalbėti?

2018 m. sausį „Meno parke“, Kaune, atidaryta dviejų tapytojų kuruojama grupinė paroda „Kontr-argumentas“. Atidarymas, lankytojai, tekstas spaudoje – kitais atvejais taip viskas ir būtų pasibaigę, bet ne šįkart. „Kontr-argumentas“, inicijuotas ir palaikomas Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno, pamažu išaugo į kritinę platformą, mėginančią reaktualizuoti jaunųjų Lietuvos tapytojų kūrybą ir telkti panašiais klausimais suinteresuotą bendruomenę. Kol projektas dar žengia pirmuosius žingsnius, o Vita su Kazimieru neišėjo į labiau „nulaižytus“ žurnalus, apie visa tai ir pasikalbėjome. Ieškokite jų bet kuriuo paros metu „Kontr-argumento“ paskyroje feisbuke arba antrojoje parodoje „Meno parke“ iki kovo 8-osios.

Kazimieras Brazdžiūnas ir Vita Opolskytė
Kazimieras Brazdžiūnas ir Vita Opolskytė


Pirmasis viešas „Kontr-argumento“ iniciatyvos prisistatymas-pareiškimas feisbuke pasirodė 2018 m. spalį. Jame man patiko vienas teiginys: „opozicija įsigalėjusioms „meno pašiūrėms“. Kas tos „meno pašiūrės“? Galbūt vienai jų dabar duodate interviu?


Vita Opolskytė. Kalbėjome apie tam tikras tradicines meno institucijas, kuriose tarsi įprasta rengti parodas, tačiau jas ten rengdami pastebėjome vyraujantį neprofesionalumą, nepagarbų požiūrį į menininką ir pan. Iš tiesų, man atrodo, frazė „meno pašiūrės“ kilo ironizuojant meno galerijų pavadinimų panašumą: „niša“, „arka“, „vartai“ ir pan.

Kazimieras Brazdžiūnas. Pašiūriškumas priklauso ir nuo to, kas institucijose eksponuojama. Dažnai tai būna antraeiliai, suneštiniai pažįstamų arba pažįstamų pažįstamų darbai. Draugų kaupykla, o ne vertybės. Pati vieta gali būti gera, tačiau būtent šie aspektai paverčia ją pašiūre. Kalbant konkrečiai, pašiūre laikytume, pavyzdžiui, Užupio meno inkubatorių.


O jūs patys nesate suneštine draugų draugų pašiūre?


K. B. Paradoksas, kad Lietuvoje vis tiek visi vieni kitus pažįsta ir to neišvengsime, tačiau egzistuoja tam tikri kriterijai, filtras, kuriais remiantis galima pasakyti, kas yra gerai, o kas – blogai.

V. O. Viskas prasidėjo labai paprastai – ėmėme tarpusavyje kalbėtis, kad reikia surengti grupinę parodą, ir galvoti apie įvairius draugus, kuriuos galėtume pakviesti. Galiausiai parodoje liko net nebe draugai, nes ėmėme rimtai svarstyti, kas kokį meną kuria ir ar tai atitinka kriterijus. Siekiant kokybės artimo pažinojimo kriterijus nebegalioja.


Kas buvo paskutinis lašas, lėmęs sprendimą patiems kuruoti parodą?


V. O. Pastebėjau, kad mane kviečia dalyvauti grupinėse parodose, tačiau tai daroma inertiškai, neatsižvelgiant į tematiką ar pakviestųjų kūrinių visumą. Taip kilo mintis pačiai padaryti geresnę grupinę parodą.

K. B. O mano situacija priešinga – niekas į grupines parodas nekviesdavo, tad nusprendžiau, jog galiu pats suorganizuoti ir pakviesti, ką noriu. Žinoma, taip elgtis nebūtų jokios prasmės. Be to, Vitai jau atstovauja galerija, o aš kilęs iš menininkų šeimos. Skirtingos mudviejų prieigos ir patirtys puikiai koegzistuoja bendrame projekte.


Tad pirmiausiai oponavote meno institucijoms, tačiau ilgainiui pradėjote rašyti kritinius komentarus apie aplankytas parodas ar kitus mūsų meno laukui nerimą keliančius įvykius.


K. B. Nesame profesionalūs kritikai, tiesiog niekas kitas negalėjo pasakyti, kodėl būtent kontrargumentas, tad privalėjome savo poziciją artikuliuoti žodžiais. Tapybos lauke vyrauja tendencija: dažnai menininkams reikia patiems prašyti kritiko, kad šis parašytų recenziją.

V. O. Kai prašai pats, žmogus galvoja, jog privalo atsiliepti tik gerai. Arba tenka taikstytis su atpasakojamojo tipo recenzijomis – tekstai tampa kone identiški, tik pavardės ir pavadinimai pakeičiami.

K. B. Išties pasigendame jaunųjų meno kritikų, dailėtyrininkų balso. Be abejo, parodų gausu, o menininkų visada daugiau negu kritikų, bet ir tie keli kalba saugiomis temomis. O juk vieni be kitų negalime egzistuoti.


Džiaugiuosi, jog menininkai garsiai pasigenda meno kritikos. Kai kurie recenzijų visai neskaito, kiti skaito slapčia ir apsimeta neskaitę, dar kitiems bet koks tekstas bus blogas. Manau, rašyti apie šiuolaikinį meną iš dalies lengviau nei apie tapybą. Pati jaučiu kompleksą – jeigu netapau, neišmanau techninių kūrinio konstravimo aspektų, vadinasi, nesugebėsiu suprasti, ką menininkai mėgina padaryti ar pasakyti.


K. B. Jeigu jauti tokį kompleksą, juo labiau kažkas turi rašyti apie tapybą. Būtų suvokta, kaip apskritai pradėti skaityti paveikslą, kokie kontekstai menininkui aktualūs, kam reikalinga genezė ir t. t. Šie dalykai būtini ir žiūrovams, ir patiems menininkams. Gyvename mažoje terpėje, tad gal žmonės bijo sau pakenkti. Tačiau nėra ko bijoti, juk tai ne gyvenimas. Atskirkime meną ir gyvenimą. Mano komentarus feisbuke apie kolegų parodas dauguma palaikė stumykla – galbūt dėl to kaltas mano tonas, bet svarbiausia, jog apskritai įvyko polemika, žmonės ėmė kalbėtis. „Kontr-argumento“ puslapis skirtas ne moralizuoti, o išryškinti problemą.

V. O. Norime, kad į jį rašytų kuo daugiau skirtingų žmonių, bet nerašo. Gal nedrįsta, gal neapsimoka... Nesame pelno ar šlovės siekianti institucija, negalime autoriams sumokėti.


Kodėl tuomet nepublikuojate tekstų kultūrinėje žiniasklaidoje? Ten autoriams mokamas atlygis.


K. B. Jaučiuosi plaukiojantis paviršiumi, pernelyg žalias. Kita vertus, galiu iškelti tam tikrą problemą, tačiau noriu iškart ją aiškintis, diskutuoti ir forumo principas tam gerokai tinkamesnis nei tekstas žurnale. Svarbus ir cenzūros elementas – kartais pasisakau nevaikiškai. Nors greičiausiai tiesiog nepakankamai pasitikime savimi. Parodą jau tikrai galime surengti, rašyti tekstus žiniasklaidai – dar ne. Pinigai šioje situa­cijoje nėra svarbiausi.


Paroda, kaip vizualinis pareiškimas, ir feisbukas, kaip verbalinė komunikacija, – šių dviejų platformų jums dabar pakanka?


K. B. Nemažai bendrauju su Kotryna ir Kęstučiu Lingiais, jie turi daug pastabų dėl žodinės komunikacijos. Mes žinome, kaip elgtis meninėje plotmėje, o būdų pritraukti skaitytojui (ką rašyti, ko ne, kaip ilgai rašyti ir t. t.) dar tik mokomės, tad pagrindinė komunikacija, hepeningas yra „Kontr-argumento“ paroda.

V. O. Tiesa, planuojame rengti daugiau satelitinių parodų su šiuo vardu, net tik vieną „metinę“. Bet kokiu atveju „Kontr-argumento“ esmė – tapyba.


Tapsite nuomonės formuotojais, kas yra gera ir bloga tapyba? Jau dabar paskyroje dalijatės kai kuriomis kitų tapytojų parodomis.


K. B. Ten atrankos nevykdome, dalijamės viskuo. Aišku, kažin kur namuose nutapytų ir tuose pačiuose namuose eksponuojamų darbų nereklamuosime, tačiau dalydamiesi parodos renginiu nesakome, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog skatiname lankytis ir žiūrėti. Savo poziciją išdėstome atskirais postais, tačiau esame tik dviese, nespėjame tiek aprėpti. Jeigu būtume bent 3 ar 4...


Gal žmonės bijo būtent jūsų, ne visos socialinės aplinkos? Galima visuomenei prisistatyti slapyvardžiu, bet jūs vis tiek žinosite, kas toks (-ia) atsiuntė.


V. O. Gal tikrai bijo. Tarkim, kai planavome antrąją „Kontr-argumento“ parodą, išplatinome atvirą kvietimą, bet sulaukėme itin mažai laiškų. Kai kurių žmonių tiesiogiai paklausiau: „Kodėl neatsiuntei, nejau nenori dalyvauti?“ Numykdavo, jog pabijojo būti mūsų kritikuojami.

K. B. O gal mes turim autoritetą?


Jūs, kaip tapybos ir meno institucijų kritikai, jau antrus metus sėkmingai įsitaisote „Meno parke“.

V. O. Tai įvyko natūraliai: rašėme paraišką grupinei parodai, gavome erdvę, susiformavo „Kontr-argumentas“ ir tuomet pradėjome bendradarbiavimą. Galerijos darbuotojai mus palaiko, tiki ir nesikiša, nemėgina kontroliuoti rezultato.

K. B. Dabar vykstanti paroda architektūriškai netgi kritikuoja erdvę, kurioje yra įkurdinta. Galerijose daug problemų, tačiau tik patekus į sistemą galima jas deramai suvokti ir įvardyti. Be to, „Kontr-argumentas“ neprivalo būti tik „Meno parke“, mąstome apie alternatyvias vietas satelitinėms parodoms.


Pirmoji paroda iš dalies buvo anoniminė, šįkart pasirinkote priešingą strategiją – dar prieš atidarymą dalijotės trumpa kiekvieno (-os) dalyvio (-ės) tapybinę poziciją pristatančia citata ir keliomis jų aplinkos nuotraukomis. Kiek svarbus konkretus rezultatas (paveikslas), formalūs stiliaus aspektai, ar daugiau svorio tenka susiformavusiam požiūriui, konceptui?


V. O. Forma seka paskui turinį. Stilius gali būti dar nesusiformavęs, gali kisti, kristalizuotis, tačiau turi būti juntama vienovė. Daug žmonių, net draugų renkant dalyvius parodai atkrito, nes pajutome, jog būtent to jiems trūksta.


Tiek iš pirmos, tiek antros parodos anotacijų atrodo, jog didžiausias dėmesys teikiamas dalyvių tarpusavio dialogui. Ar tai, kad jie jau pateko į parodą, savaime reiškia kontrargumentavimą platesnėms, globalesnėms tapybos ar meno rinkos tendencijoms, taigi kalbėjimasis vienam su kitu yra aukštesnis (kokybės) laiptelis? Kuris kontrargumentavimo dėmuo svarbesnis?


K. B. Geras klausimas, niekada negalvojau, ar tai išeina kažkur toliau. Pagrindinis tikslas buvo kalbėti apie jauną Lietuvos tapybą: skirtingas „mokyklas“, jų konfrontaciją, egzistavimą greta, galbūt nesuderinamumą, kičą. Dalyviai ne kontrargumentuoja kažkam, o argumentuoja už save – savo poziciją, plastiką, skirtybes. Visiems susirinkus po vienu stogu pamatome, ar apskritai galima kalbėti apie bendruomeniškumą Lietuvos tapyboje. Nebuvo net minčių apie pasaulines meno rinkas, tačiau tokie dalykai, manau, atsiranda natūraliai.

Nuotraukos, kuriomis pristatomi dalyviai, – visiškai buitinės: šildytuvai, dulkės, nuorūkos ir buteliai. Tarsi opozicija menininko įvaizdžiui, formuojamam glamūriniuose žurnaluose ar televizijoje. Tokia estetika yra tikslinga strategija ar atsitiktinumas?


V. O. Nesiekiau paneigti kokio nors apie menininkus susiformavusio mito. Tokia aplinka, manau, kaip tik bohemiška. Tapytojas – sutrius... Geras įvaizdis.

K. B. Juk taip ir yra. Dalis visuomenės klaidingai įsivaizduoja, jog tapytojai turi labai geras sąlygas kurti, nustatyti tinkamą šviesą, gražiai pasidėti molbertą ir t. t. Ne, sąlygos dažnai apgailėtinos. Tarkim, Darius (Polyrabbit.Duplicate, – red. past.) turi 100 m² studiją, tačiau šąla, tapo ant kilimų įsijungęs 5 šildytuvus, smirda dujomis ir bijo prisidegti cigaretę, kad nesusprogtų. Tai ne iš gero gyvenimo.

V. O. Tapyba – brangi specialybė. Ypač jauniems kūrėjams. Gal todėl atrodo, kad tai tik antras darbas greta pagrindinio arba pasiturinčių žmonių hobis.


Arba atrodo, jog kūryba – virš žemiškųjų poreikių pakylėtas užsiėmimas, neatsiejamas nuo kančios, tad nėra ko per daug tikėtis.


K. B. Egzistuoja daug skirtingų prieigų. Galima naikinti senus darbus, kad nedulkėtų, galima sekti rytietiška filosofija ir nesikeiti, negerti, nesiklausyti muzikos, galima išvis neturėti studijos ir savo darbą organizuoti kitaip. Gyvenimas gali būti itin skirtingas, tai matyti ir nuotraukose, tačiau, pabrėžiu, nereikia į viena suplakti meno ir gyvenimo.

Darius Jaruševičius (Polyrabbit.Duplicate), „Kontr-argumentas II“ parodos įrengimo fragmentas. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Darius Jaruševičius (Polyrabbit.Duplicate), „Kontr-argumentas II“ parodos įrengimo fragmentas. Nuotraukos iš asmeninio archyvo


Kaip tik rašau tekstą apie festivalį, kurio šūkis – atkaklumas. Vienas muzikantas iš Indonezijos diskusijoje teigė, jog suorganizuoti alternatyvų renginį – puiku, tačiau jei šis įvyksta tik kartą, iš jo absoliučiai jokios prasmės, išskyrus tai, kad kažkam kelias dienas buvo smagu. Taigi tęstinumas yra pats svarbiausias elementas. Panašu, „Kontr-argumentas“ taip pat tęsis?


V. O. Tikrai taip. Jau minėjome dažnesnes satelitines parodas, ruošiame netipinius interviu su dalyviais, renkame kitokią medžiagą, rašome tekstus. Išduosiu paslaptį – penktais „Kontr-argumento“ metais išleisime knygą.


Nenutiks taip, kad po 5 metų tapytojai sakys prikalbėję nesąmonių ir prašys išbraukti?


K. B. Nesuprantu tokios pozicijos. Faktas, kad žmogus auga, keičiasi, tad būtina pažvelgti atgal ir įvertinti, kaip stipriai situacija pasikeitė, o gal visai nepasikeitė. Tokių nesąmonių nutinka ir paveikslams, vieną dieną atrodo, kad jis niekam tikęs, o kitą, jog kaip tik buvo toliaregiškas. Žmogus, ypač menininkas, yra itin organiškas, dėl to nepatartina naikinti savo darbų. Tiesa, pats taip darau, tačiau mano koncepcija susijusi su laikinumu.

V. O. Kalbant apie tęstinumą, ne kartą susipykę „Kontr-argumentą“ nužudėme, bet abu suvokiame, kad jis – ne apie mus. Būtina turėti tikslą, tačiau kelyje jo link leisti atsirasti papildomiems tikslams.

 

Draugai