Goda Aksamitauskaitė. Menininkės ir tulpės

Prieš kelerius metus greičiausiai leidinio redaktorės pasiūlyta (savo noru nebūčiau drįsusi to imtis) rašiau tekstą apie tuo metu galerijoje „Kairė–dešinė“ veikusią Laimos Kreivytės kuruojamo ciklo „Postidėja“ parodą. Tuo metu teigiau nematanti prasmės rengti išskirtinai moterų parodą, nes vyksta grupinės, jose moterys taip pat dalyvauja, tad kur gi problema? Kam apibrėžti pagal lytį, o ne gerus arba blogus meno kūrinius? Gerai pamenu, jog visai nenorėjau, o gal net baiminausi ir vengiau būti tapatinama su feminizmu. Laima, dėsčiusi mano dailėtyros kursui, kurį sudarė vien merginos, pasakė, kad tokioje amžiaus grupėje bei gyvenimo etape problemų ir nematysime, bet, oi, palaukime, kol iš saugių ir „kultūringų“ Akademijos sienų išeisime į darbo rinką... Neseni įvykiai parodė: tos sienos turi pasibjaurėtinų piktžaizdžių, tačiau ilgainiui supratau, ką ji turėjo galvoje, suvokiau, kad feminizmas yra tai, su kuo kiekvienas save ir kitus gerbiantis žmogus turėtų tapatintis, ir kad vien moterų parodos ir gali, ir privalo vykti. Šis tekstas – vieša atgaila už ankstesnes pažiūras, kartu – pasiplekšnojimas per petį nuėjus tokį kelią (manau, kiekvienam reikėtų susirūpinti būtent tuomet, jei nėra gėda dėl ankstesnių pažiūrų) ir komentaras dviem Kovo 8-osios proga Vilniuje atidarytoms parodoms.

Kovo 8-osios vakarą K29 verslo centro fojė atidaryta lietuvių dailininkių paroda „Laisva“, kurią organizavo „April gallery“ – 2017 m. balandį (iš čia ir pavadinimas) Tomo Ivanausko įsteigta mobili galerija. „Laisvos“ (veiks iki kovo 31 d.) kuratoriumi buvo pats galerijos įkūrėjas. Maždaug viskas, ką jums galėtų reikėti žinoti apie šią parodą, yra jos „anotacijoje“: „22 dailininkės – 22 paveikslai. 22 dailininkės – 22 laisvės. 22 dailininkės – 22 pasauliai.“ Skaičių magija, gražu, tačiau falšyva.

Užteko būti dailininke ir turėti tapybos darbą, kad papultum į tokią parodą verslo centro erdvėje, po kurią nuolat zuja darbuotojai arba klientai. Nors tarp tų 22 dailininkių atsirado tokios pavardės kaip Rosanda Sorakaitė, Nomeda Saukienė, Miglė Kosinskaitė ir kt., nerandu paaiškinimo, kodėl kai kurios apskritai sutiko dalyvauti – galbūt trūksta matomumo, gal Tomas geras pažįstamas ir nesmagu atsisakyti, gal guli koks nors dar viešai nerodytas darbas, norisi įsilieti į garsesnių vardų kompaniją arba iš tiesų solidarizuotis su moterimis, o galbūt ekspozicinės erdvės kontekstas tylomis žada potencialių pirkėjų. Nepaisant paveikslams paslaugos nedarančių medinių fojė sienų, esminė problema, mano galva, kad tokios skirtingos menininkės yra suplakamos į vieną krūvą. Kas apie ironiją, kas apie religiją, kas apie formalizmą ir t. t. Tiesa, prieš oficialų parodos atidarymą menotyrininkės Aistė Paulina Virbickaitė ir Austėja Mikuckytė-Mateikienė skaitė paskaitą apie moteris kolekcininkes (supraskit, brangūs lankytojai, kūrinius reikia ne tik kurti, į juos žiūrėti, o ir pirkti). Pastaroji dėl lemtingo atsitiktinumo arba idėjinio panašumo tapo kitos moterims skirtos parodos kuratore.

Dovilė Bilkštienė. „Skrydis“, 2018. G. Aksamitauskaitės nuotraukos
Dovilė Bilkštienė. „Skrydis“, 2018. G. Aksamitauskaitės nuotraukos

Tarptautinės moterų solidarumo dienos išvakarėse LDS parodų salėje atidaryta vėlgi grupinė moterų tapytojų paroda „Jos“ (veiks iki balandžio 29 d.), o paantraštėje priduriama – „ne apie tulpes“. Kiek „Laisva“ buvo aptaki, tiek „Jos“ – politiška. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Aprašas pradedamas istoriniu kontekstu, JTO ateities prognozėmis dėl finansinės nelygybės ir tradicinio Moters dienos simbolio – tulpės – kritikos. O toliau – kaip visada. Jei pradžioje dar vargintasi trumpai išplėsti, kokiu būdu menininkė dirba su moters tapatybės tema („Monika Furmana šioje parodoje pristato lėlių Barbių ciklo ištrauką. Šios, įkūnytos į šventąsias, tampa aliuzija į grožio kultą ir primetamus standartus.“), tai netrukus komentarai prie pavardžių rašomi tik todėl, kad, rodos, reikia ką nors prirašyti (pvz., jau iš „Laisva“ pažįstama M. Kosinskaitė yra „ženkliška, subtili ir paslaptinga“). Parodos visuma neturi išgrynintos konceptualios ar sociopolitiškai angažuotos ašies, o tai, kad ji veiks bene du mėnesius, sufleruoja, jog tiesiog norėta kuo nors užpildyti erdvę ir prisirišimas prie tokios datos garantavo daugiau dėmesio. Ką gi, turiu pripažinti, gauti dėmesio tikrai pavyko.

Kalbėsiu atvirai: erzina noras dangstytis arba paslėpti savo negebėjimus, prisidengus aktualia tema. Su draugėmis iš meno lauko diskutavome, ar dirbtinai įvedamos kvotos nepajungia moterų dar didesniam seksizmui, ar neužkerta kelio adekvačiai vertinti jų pasiekimų, t. y. tampa kiekybiniu, ne kokybiniu kriterijumi. Mano pozicija tokia: kvotas reikia forsuoti tol, kol tai taps tokia norma, kad komisijų, rinkėjų, darbdavių ir kt. dėmesys natūraliai tolygiai pasiskirstys abiem lytims ir sisteminė mąstymo yda ilgainiui nunyks. Tačiau įvertinus, kiek daug vyksta vyrų parodų, kurios nevadinamos „vyrų parodomis“, o tiesiog „parodomis“, tai, ką sąmoningai daro kuratoriai (moterų parodas), yra tikslinga ir vertinga. „Laisva“, diriguojama Tomo, tampa skambia, neva emancipuojančia alegorija, nors iš tiesų yra skirta galerijos simbolinio ir finansinio kapitalo auginimui, o „Jos“, kaip visuma, nepaliečia nė vienos iš tikro skaudančios vietos. Solidarumo diena reiškia solidarizaciją ir su procesais, bendruomenėmis, išeinančiais iš baltai nuskalbto lauko ribų, tai reiškia aktyvią pastangą, kritinę mintį ir aiškias verybines nuostatas.

Tokios parodinės manipuliacijos moteriškumu mene devalvuoja feminizmo diskursą iki vakarinės TV pokalbių laidos lygio su savarankiška, išsilaisvinusia ir moteriškąja energija spinduliuojančia mūza, kuriai nei rasinės, nei klasinės problemos neegzistuoja. Jeigu tuo negyvenate, brangios (ūs) kuratorės (iai) ir menininkės (ai), tai ir neapsimeskite.

Draugai