Apie šį kūrinį bus kalbama dar ilgai: Anne Imhof ir jos performansas „Faustas“, laimėjęs „Auksinį liūtą“ Venecijoje. Protokolas

9:28. Šunys jau pakeliui. Du kuo puikiausiai nusiteikę dobermanai atbėga plačiu žvyruotu taku. Gera vieta pasivaikščioti – į Venecijos bienalę. Ir nors jiedu nelabai supranta, ko čia jiems reikia, kodėl diena po dienos keliauja į vokiečių paviljoną, kad porą valandų patupėtų narve, prireikus smarkiai paskalytų, o šiaip taikiai stebėtų pro šalį slenkančius meno turistų būrius. Nors jie nelabai galėtų paaiškinti, kam visas šis sąmyšis, bet yra labai patenkinti. Ne kitaip ir su žmonėmis.

10:01. Bienalė atveria vartus ir minia veržiasi vidun. Visi nori pamatyti, išgirsti, savo kūnu pajusti didžiąją vokiečių meno mįslę. Čia vyksta tai, apie ką kalbama nuo parodos pradžios gegužę. Čia kažko pritvinkę, ir kas tik gali, vyksta į Veneciją, kad nepražiopsotų dešimtmečio meno kūrinio – taip, iš tik­rųjų! Kūrinys toks įtaigus, kad susigraudina net tvirčiausieji. Kada paskutinį kartą vyko paroda, kurioje kas nors būtų apsiverkęs?

10:17. Šunys vizgina uodegas, meno dar reikia palūkėti. Suintriguota publika stovi saulėje ir gali patirti, kaip puiku ir sudėtinga švaistyti savo laiką. Sustoti čia reiškia nekeliauti toliau nuo vieno paviljono prie kito. Reiškia nepamatyti daugumos iš kelių tūkstančių bienalės eksponatų. Atvirkščiai – tai reiškia įsitraukti į žaidimą ir pabandyti užmegzti tam tikrą ryšį. Taip performansas pradeda plėtoti temą, nors vokiečių paviljonas dar uždarytas ir veiksmas neprasidėjęs.

10:22. Žaliuzės braška, lankytojų eilė susiglaudžia, dobermanai pašoka aukštyn, jie atskirti keturių metrų aukščio metaliniu tinklu ir apsauginiu stiklu. Šįmet paviljonas atrodo taip, lyg muitininkai čia būtų įsirengę budėjimo poskyrį. Prieangyje su kolonomis – šunų narvas, užstojantis centrinį įėjimą, žiūrovai gali įeiti tik pro šonines duris. Jie ne pasitinkami, o priversti nežymiai įsmukti ir iškart pastebi, jog šis namas turi ką ginti – taip menas prabyla apie galią. Bet svarbiausia prasideda tik dabar.

Anne Imhof, žinoma, jau viduje ir atrodo kiek pavargusi, išblyškusi. Menininkė, gimusi 1978 m. Gysene, iki šiol buvo žinoma tik nedideliam pašvęstųjų ratui. Studijavo Frankfurte, dirbo durininke, grojo grupėje „Duk­ros iš padorių namų“. Dabar A. Imhof iš meno pasaulio pakraščio akimirksniu atsidūrė pačiame centre, ir ką gi ji čia rodo? Šviežiai išbaltintą Nieką.

Patalpa atrodo labai tyra, vėsi, galėtum pamanyti, kad pats paviljonas čia ir yra svarbiausias parodos objektas. A. Imhof sumanymu, jame, tarsi archeo­loginių kasinėjimų vietoje, įrengtos antros grindys, kuriomis galima vaikščioti. Jos stiklinės, kad galėtum viską matyti, – kaip vitrina. Tai būtų galima pavadinti reflektyviuoju lygiu (jos, beje, ir atspindi), o apačioje esančios marmuro grindys virsta stebimu objektu. Paviljonas nori tapti matomas ir papasakoti savo istoriją, kurios šaknys siekia ankstesnio nacionalinio pasididžiavimo laikus. Vėliau, Adolfo Hitlerio metais, pastatas buvo architektūriškai „tiuninguotas“ (Bavarijos menininkų iniciatyva jis Venecijoje pastatytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o 1938 m. rekonstruotas pagal nacionalsocialistinės architektūros kanoną, – vert. past.). Tai visada buvo ir meno erdvė, ir valstybinis pastatas, galios namai. Bet A. Imhof į šią idėją neįsikabina tiek, kiek Hansas Haacke, ir nemaskuoja jos taip, kaip Isa Genzken. Ji veikiau apnuogina statinį ir paruošia stiklinę sceną naujam šiandieniniam totalitarizmui. Viskas iš stiklo, nebėra jokių paslapčių. Tarsi „Apple“ parduotuvių estetika.

10:38. Betgi čia esama kažko daugiau nei vien apnuoginta erdvė. Esama ir žmonių – raumeningų, begėdiškai jaunų, sportiškai apsirengusių. Jie tiesiog stovi ar sėdi, visiškai nejudrūs, bekalbiai ir beaistriai. A. Imhof juos sustatė paviljone kaip skulptūras ant nuožulnių stovų, pritvirtintų prie sienų. Galėtum pagalvoti – gyvybingame kūne sustingusi jaunystė. Nugrimzdę į save, kad ir esantys, bet nepasiekiami.

10:42. Garsas fone – kol kas tolima sirena, pamažu tampanti varomąja jėga, jos ritmas metalinis ir kietas. Sąstingis sklaidosi, skulptūros pačios save nukelia nuo stovų ir, atrodo, ištirpsta minioje. Paskui visi sustoja ir tarsi nematomos rankos tempiami žengia pirmyn labai lėtai, tačiau nesustabdomai. Po kiek laiko grupė išsisklaido ir kyla sąmyšis: štai moteris, bėganti taip, kad, atrodo, norėtų pabėgti pati nuo savęs, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Ten vyras, iškišęs liežuvį, lyg iš visų jėgų siektų atsigerti nematomo lietaus. Matai susivijusias poras, besivoliojančias ant grindų, ir negali suprasti, ar žmonės taip stipriai myli vienas kitą, ar tuoj pasmaugs. Kartais kuris švelniai paliečia kito galvą, o po akimirkos trenkia ją į sieną.

11:23. Ne, paveikslai, šitie tableaux vivants, nepabosta, jie nuolat keičiasi: trumpam sustingsta, kad vėl išsisklaidytų. Kartais padvelkia klasika, lyg tau norėtų priminti Th. Géricault „Medūzos plaustą“. Bet tuoj vėl peršoka į šiuolaikinę stilistiką, pvz., du vyrai pasičiumpa savo išmaniuosius, spaudžia juos prie kaklo, tarsi norėtų jais nusidurti, bet taip garsiai šniokščia, kad pamanai, jog iš aparatų siurbia orą ir be jų uždustų.

Tai išliekantys paveikslai, kurių leng­vai nepamirši, net jei kažkam atrodo beprasmiai ir kupini savimeilės. Ir taip įtraukia, jų norisi vis daugiau, norisi matyti, kaip atlikėjai grįžta atgal po stik­linėmis grindimis, kovoja, rašo žinutes. Vienas jų kumščiais tranko į stik­lą, kol pabąla krumpliai – paskutinis silpnas pasipriešinimas galiai, apie kurią nieko nežinoma: nei kas ji tokia, nei kaip ją įveikti.

„Faustas“, pagalvoji, vadinasi šis 4 valandų trukmės galingas performansas. Bet nepasirodo nei mokslininkas, nei Dievas, o Mefistofelis, jei ir yra, tai šituose žmonėse, kurie bėga ir yra pavargę nuo savęs.

Tik kartais kažkas prasiskverbia pro vėsų šarvą, kaip dabar, kai moteris atsigula ant nugaros ir – mažulytis mikrofonas tarp pirštų – uždainuoja ilgesingą dainą. Ką tiksliai ji dainuoja, ko gero, žino tik A. Imhof, kuri stovi tolėliau atsirėmusi į sieną.

Pianino muzika harmoninga, sunki ir jausminga. Dainuojant veriasi kietas performerių kiautas, į išorę išskamba tai, kas slepiama viduje: liūdesys ir troškimai. Tą akimirką viršuje stovintys lankytojai, atrodo, pajunta, kokie patys yra susikaustę, savikontrolės įkalinti, ir trumpam išsivaduoja iš jos gniaužtų.

11:35. Suloja vienas šunų, žiūrovai vėl save ir savo išmaniuosius suėmę į nagą. Kažin ar čia yra bent vienas, kuris nefilmuotų ar nefotografuotų? Visi būtinai trokšta pasičiupti tai, kas vyksta prieš akis. Jie bruka performansą, šitą dabarties meną, į būtąjį kartinį. Todėl pakenčia, kad patys yra įveliami į zombišką žaidimą. Kartais jie atrodo taip, tarsi būdami nebūtų – neprieinami ir saugiai pasislėpę už savo mobiliųjų.

Menas hipervizualumo laikais: realu yra tik tai, kas suskaitmeninta. Čia ir dabar privalo būti visur ir visam laikui. Todėl vaizdai kuo skubiau brukami į internetą, kuris viską mato, viską žino ir yra visai kitokia galios tvirtovė nei akmeninis paviljonas.

11:38. Įskrenda balandis, performansas persikelia į išorę. Ką tik moteris dar dainavo, o dabar ji stovi narve prie šunų, šie pripuolę laižo jai rankas. Bet niekas nežaidžia ir nesišypso. Gyvūnas atrodo nerūpestingas ir nepiktas, o žmogus – išdresuotas.

Nejau nėra galimybės pasprukti? Dvi moterys energingai užlipa tvora aukštyn, vyras seka joms iš paskos. Sėdi jie viršuje, tarsi mėgautųsi grynu oru. Žvelgia tuščiom akim. Netrukus pora jų nušoka ant paviljono laiptų, jie lauke, jie pasaulyje. Bet įveikė tik išorinę ribą. Vidinis įsikalinimas lieka.

11:52. Vėl viduje, žiūrovų būrys vėl susiglaudžia. Dauguma jaunų vyrų ir moterų dabar guli ant čiužinių po stiklinėm grindim, susirietę, grabalioja sienas, tai primena Goyos „Beprot­namį“. Ir kuo smarkiau žiūrovai viršuje spraudžiasi, stropiai stengdamiesi pagauti tinkamą kadrą, tuo apačioje darosi tamsiau. Kai kurie nepastebi, kad stovi ant atlikėjų galvų, skiriami tik stiklo.

Dėmesingumas virsta prievarta – tai irgi performanso dalis. Dabar tai galioja ir publikai. Viršus ir apačia atspindi vienas kitą, prievarta gviešiasi vis daugiau. Performanso dalyviai yra arti vienas kito, tačiau išlieka svetimi, taip ir daugelis žiūrovų tikisi artumos iš svetimųjų. Jie spaudžia atlikėjus, tarsi tai būtų ne žmonės, o tik medžiaga fotografijoms, kuriomis šeriamas amžinai alkanas internetas.

12:17. Balandis išskrenda.

12:18. Kažkas nutiko performeriams, jie stovi įsitempę, skubiai bėga, jei jiems kely pasipainioja koks žiūrovas, vargu ar bus apsieita be mėlynių. Staiga šauksmai, bežodis murmėjimas. Neslepiamas pyktis.

12:35. Bildesys: garso stiprintuvas greta esančioje patalpoje iš visų jėgų stengiasi išsklaidyti liūdesį. Braukoma per gitaros stygas, tik ne melodija, o triukšmas įsismelkia į paviljono pamatus.

12:52. Performanso dalyviai kartu stovi prie sienos, susivieniję, neperskiriami. Tarsi norėtų atsikratyti ego garbinimo ir patirti pasipriešinimo skonį. Bet kam tos laidynės numestos ant grindų? Kam plieno rutuliai? Kam ant marmuro grindų kartais vis užtepama ir padegama pasta? Ji dega šalta liepsna, praryjančia tik save pačią. Šitie ir kiti gatvės kovas iliustruojantys rekvizitai, kuriuos A. Imhof išbarstė paviljone, taip ir lieka tik rekvizitais, teatro teat­rui priemonėmis, vargu ar bent kiek padedančiomis išsivaduoti iš vidinės nelaisvės.

13:22. Viena moteris pasilenkia, išsitiesia, pasilenkia, išsitiesia, čaižo ilgais plaukais, kiti paseka ja – bepročių ritua­las. Vien bežiūrint įskausta sprandas. Plaukais čaižoma vis smarkiau ir žiūrovai stumiami atgal. O dar ta muzika –­ vis stiprėjantys, įtraukiantys vargonų garsai, nesigėdijant patoso.

Kaip pažinti save? Kaip nebijoti savo pažeidžiamumo? Kur nusibrėžti ribą? A. Imhof menu niekam nerodo kelio ir jai nėra nieko labiau svetima, kaip kurti kokias nors prasmes. Bet menininkė atskleidžia skaitmeninės dabarties paradoksus, parodo, kokia ji atvira ir kokia uždara. Koks įtaigus jausmas ir kokia graži abstrakcija. Jos „Faustas“ apima ir audrą, ir prievartą (Sturm und Zwang –­ žodžių žaismas, sekant garsiuoju vokiečių romantizmo šūkiu Sturm und Drang, „Audra ir veržimasis“, – vert. past.).

Neatsitiktinai daug kas primena tuos laikus, kai prancūzų, o ne skaitmeninė revoliucija visiems ir viskam išmušė pagrindą iš po kojų. Tuomet romantikai ryžosi atmesti naująsias racionalizmo galias ir tamsoje ieškoti savosios tiesos. Jau jie norėjo sugriauti melagingas sienas tarp poezijos ir mokslo, tarp tikrovės ir sapno.

14:10. Pamažu baigiasi visos kovos, kurioms buvo panaudotos vyrų kojos ir moterų plaukai, laistymo žarnos ir kartais stringanti garso technika. Vėl uolus, visą erdvę okupuojantis žingsniavimas, bet šįkart vienas atlikėjas ištrūksta iš maršo rikiuotės, svirduliuoja, blaškosi, ieško paramos minioje. Niekas nenori jo prilaikyti, jis klumpa, keliasi, iš vieno žiūrovo atima išmanųjį, padeda jį prie kojų ir toliau blaškosi, tarsi atsijungęs, bet budrus. Svaigulys kaip išsivadavimas.

Ne, A. Imhof nėra romantikė. Bet jos menas, svyruojantis tarp kontrolės ir jos praradimo, atkuria anai epochai būdingą tamsią, svaiginančią dvasią.

Tik keletas atlikėjų yra profesionalūs šokėjai, kiti, atėję iš filosofijos, teisės, politikos mokslo sričių, yra A. Imhof bičiuliai, drauge kuriantys scenas pagal jos eskizus, nuolat improvizuojantys. Kas žino, galbūt tai ir yra vienas iš pasipriešinimo būdų: kartu užimti erdvę, pvz., šį paviljoną, tikintis vienatvės, svajojant išsiveržti, ilgintis visiško beribiškumo ir baiminantis jo.

14:24. Gauja patraukia per šonines duris, vėl įsiveržia per centrinį įėjimą. Jie nesprunka, nesižemina. Jie grįžta atgal į galios namus. Užėmė juos. Ir taškas.

Vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2017-06-29, Nr. 27