Ieva Koncytė. Tapybiškumo paralelės parodoje „Stiklas / Tapyba“

Eglė Rakauskaitė. „Still waters run deep“, 2018.  Rimo Raguliūno nuotrauka

Idėja surengti parodą „Stiklas / Tapyba“, veikusią gegužės 25–birželio 22 d., kilo susidomėjus pastarųjų metų tendencija – meno kūrinius pristatyti kiek netikėtose ar netipiškos parodų salės erdvėse. Vilniaus senamiestyje įsikūrusi specializuota vitražo ir stiklo dizaino galerija „Vitražo manufaktūra“ kaip tik ir yra tokia vieta dėl unikalaus šviesos šaltinių išdėstymo ir pritaikymo išskirtinai vitražo bei stiklo ekspozicijoms. Netiesiogiai sugretinus skirtingus plastikos būdus paroda „Stiklas / Tapyba“ čia įsiterpia kaip dvi tapybiškumo paralelės; tapyba – kaip spalvų, faktūrų, švytėjimų, duslumų, persikeitimų, dydžių, skambėjimų prasminė kategorija.
Vitražistė Eglė Rakauskaitė ir tapytoja Agnė Kulbytė kūrybą pristato duetu. Abi menininkės baigė vieną tapybos studiją M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau – Vilniaus dailės akademiją, o nuo 2000 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Šia pirmąja „Duetų“ ciklo paroda menininkės bandė rasti sąlyčio taškus savo kūryboje.
Eksponuojami iš pažiūros gan kontrastingi kūriniai: skaidrus ir grynas Eglės kūrinių stiklas prieš sodrų Agnės drobių medžiagiškumą ir paviršiaus minkštumą. Kontrastuodami šie paviršiai skirtingai perteikia šviesos ir šešėlių žaismą. Asketiška pilka spalva skleidžiasi turtingais pustoniais. Skaidri žalia ir balta priartėja prie matinės, suvirpa jautriais tonų niuansais. Dar vienas parodos kūrinius jungiantis elementas ir konceptuali priemonė – stiklas. E. Rakauskaitės vitražai savaime persišviečia, o ant Agnės paveikslų ekspozicijoje vietomis atsiradęs stiklas lyg nutolina tapybą ir sukuria papildomų, įsivaizduojamų atstumų erdvėje, kartu susieja su vitražistės darbais, su interjeru (spintele, lubų dekoracija iš aprūdijusio metalo). Tapybos kūriniai už stiklo – lyg eksponatai, užuomina į tai, kad jie tokie egzistuoja.
A. Kulbytė priklauso 2013–2016 m. veikusios neformalios grupės „Ad originem“ branduoliui ir yra viena geriausiai programą atspindinčių tapytojų. Nuo 2000 m. nuolat dalyvaudama grupinėse parodose, pleneruose, tarptautiniuose projektuose, ji taip pat kuruoja parodas, rašo meno teorijos klausimais, dėsto Vilniaus dailės akademijoje.
Naujausių Agnės kūrinių ciklas „Pilkumos studija“ (2017–2018) yra nedidelio formato ir išaugęs iš ankstesnių plastinių ieškojimų apibendrinimo. Tai gryna monochromija. Agnė ir šįsyk nenutolo nuo kūrybos esencijos – toliau monochrominiuose paveiksluose susitelkė į meditatyvų tapybos proceso išgyvenimą kontempliuojant šviesą, erdvę, tuštumą, koncent­ravosi gludinti patį kūrybos veiksmą, mintį, formą, tik dar labiau – pilkos spalvos monochromiją. Nuo didelių drobių ji perėjo prie abstrakčių miniatiūrų. Mažas paveikslų formatas menininkei atsiveria kaip erdvė, sugėrusi, redukavusi daugybę vaizdo būsenų bei jo aspektų. Minimalus vaizdavimas priverčia susitelkti ir pasiduoti atsiveriančio vaizdo poveikiui: minimalus formatas, drobės plokštuma, jos paviršius. Agnę labiau domina šviesos perteikimas, nežymių, vos regimų struktūrų apčiuopimas, o ne vizualinė energija ar optinis efektas. Čia paveikslai – lyg iš vieno tapymo impulso, sukelto vidinio poreikio. Kartu kiekvienas kūrinys yra ir vis nauja pilkumos variacija, besiskirianti monochrominio kolorito intensyvumu. Autorė nenurodė jokio tiesioginio motyvo, kurį būtų galima laikyti atskaitos tašku. Pasak Agnės, „dažnai tokios pilkumos traktuojamos kaip „tuštumos“ – kažkas negatyvaus, bet man tai daugiau kontempliacija, kai nuoroda į tuštumą kaip tik veikia lyg vaizdo išplėtimas, pastiprinimas ir palaikymas“. Tad kartu šios pilkumos variacijos yra siekis rasti labai tikslų spalvos suskambėjimą, plastiškai tikslią struktūrą. Nors tos struktūros lyg ir neatpažįstamos, vis dėlto jas įkvepia ir palaiko tikrovės reginys, gamtos įspūdis.
E. Rakauskaitė intensyviai kuria architektūrinio stiklo kompozicijas tiek privačių gyvenamųjų namų interjerams, eksterjerams, tiek viešosioms erdvėms. Nuo 1996 m. dalyvaudama parodose vitražo, meninio stiklo, tapybos, piešimo, akvarelės technika atliktus kūrinius menininkė eksponavo Lietuvos ir užsienio muziejuose, yra nuolatinė simpoziumų bei tarptautinių projektų dalyvė. Šioje parodoje Eglė pristatė kiek mažesnes nei įprasta stiklo plaketes, tinkamai įkomponuotas galerijos kamerinėje erdvėje. Tai lyg dar vienas bandymas minimaliomis raiškos priemonėmis ir spalvomis pagauti šviesą, naują jos skambesį stikle. Ciklas „Still waters run deep“ (2018) atliktas stiklo sukepimo technologija (angl. fusing), naudojama stiklo lakštams krosnyje kaitinti, kad būtų suformuotas vientisas lydinys, spindintis prabangiu intensyvumu. Meistriškai Eglės įvaldyta technologija apima skirtingų spalvinių detalių sulydymą į vientisą bloką. Šiuo konkrečiu atveju vitražistė krosnyje sukepė buitinius stiklo objektus. Procesas gan sudėtingas dėl pernelyg skirtingų panaudotos stiklo taros cheminių savybių. Eglė, kurdama ciklą ir dirbdama su stiklo depozitu, tarsi šiuolaikinė alchemikė stiklo technologijas jungė per šviesą ir gryną spalvą, siekė stipresnio kūrinio meditatyvumo, beribės erdvės perteikimo. Keičiantis dienos šviesai, kinta ir monochrominės žalios bei baltos vitražinės kompozicijos, atsiskleidžia šių perregimų spalvų kaitos turtingumas. Apsiribojimas tik keliomis spalvomis dar labiau paryškina šviesos ir persišviečiančių spalvų grynumą, sodrumą, todėl kompozicijos iš žiūrovo reikalavo itin jautrios spalvinės klausos ir pajautimo. Eglę įtraukęs poreikis redukuotomis stiklo formomis pagauti tą grynos spalvos teikiamą įspūdį, atskleisti persišviečiančio stiklo faktūrą suteikė dar vieną kūrybinių ieškojimų impulsą.
Po parodos Eglė ketina ir toliau kuruoti „Duetų“ ciklą. Ji ketina padėti parodų lankytojams susipažinti su vitražo vystymusi ir kaita, kai atsiliepiama į drąsias naujas estetines kryptis bei impulsus, charakteringus nūdienos menui, taip pat atskleisti, kaip naujos technologijos skatina menininkus ieškoti neribotų stiklo potencialų, būdingų tik pačiai medžiagai. Pasak menininkės, svarbiausia vitražo savybė, skirianti jį nuo kitų dailės žanrų, yra priklausomybė nuo šviesos ir gebėjimas tą šviesą keisti (tai teikia unikalią galimybę iš karto, tiesiogiai tapyti šviesa), tačiau čia, priešingai nei kitose vaizduojamosios dailės srityse, tvirtas tapybinis pagrindas praranda medžiagiškumą. Vitražas virsta spindinčiu paveikslu, kuris, šviesai keičiantis, tai intensyviai suliepsnoja, tai švelniai prigęsta ir sudaro įspūdį, kad švytėjimas kyla iš jo paties.
Tapytoje plokštumoje spalva matoma, kai šviesa atsispindi nuo jos, o vitraže ji matoma, kai šviesa perskrodžia plokštumą. Vitražistas privalo meistriškai kontroliuoti šviesos energiją, einančią per kūrinį. Tapytojas pats pasirenka dėkingiausią apšvietimą, tiksliai planuoja vaizdą, kurį suvoks žiūrovas, vitražistas to daryti negali, nes kūrinio stebuklas gimsta stiklo ir šviesos giminystei suteikus nuolat kintantį efektą.

 Agnė Kulbytė. „Pilkumos studija“, 2018


Iš 3661 žurnalo (2018-07-08 17:17:12)
Draugai