Susitikau su dar jaunu tapytoju Adomu Makarevičiumi. Sėdėjau ant žalio fotelio jo dirbtuvėje adresu Jakšto g. 9, gėriau žalią arbatą, valgiau tikrą juodą šokoladą su žaliosios arbatos prieskoniu. Pastebėjau, kad Adomas ypatingą dėmesį skiria maisto kokybei. Iš pradžių net nekalbėjome apie paveikslus. Jo rankos tąkart buvo aplipintos pleistrais – minėjo, kad tapyba ir žeidžia. Adomas ruošėsi parodai „Abstrakti tikrovė" „Aido" galerijoje, dar buvo nebaigti keli paveikslai, dvokė glitūs dažų sluoksniai.

Nežiūrėjau į paveikslus, jie sau buvo ir tiek. Varčiau meno knygas, sustojau prie Naujosios Gvinėjos albumo, papuasų veidų. Adomo tėtis –­ keliautojas, vaikystėje su šeima penkerius metus tapytojas gyveno Naujojoje Gvinėjoje. Tuomet žvilgtelėjau į spalvingus formų judėjimus virš savo galvos. Išties, gaivalingai spalvų moduliai skverbiasi vienas per kitą, lyg išplūsti iš saulėtosios Naujosios Gvinėjos peizažo.

Štai iš kur tos spalvos, juk aplink tik murzini keliai – pagalvojau... Adomas neneigė, spėliojo, kad tai galėjo atklysti iš pasąmonės. Šalia molberto buvo pasikabinęs kaligrafinių hieroglifų eskizų, kinų peizažinės tapybos iškarpų, sakė prijaučiantis dzen. „Nepraktikuoju giliai, bet jaučiu." Orientavimąsi į Rytus ir aš pajutau – žvilgtelėjusi į paveikslus mačiau jautrumą peizažo gryninimui, vystomai tapybinei spalvinei energetikai, tuščios erdvės valdymui, ekspresyviam gestui.

Pradėjus traukti vieną drobę po kitos, galiu patikinti, išties vėrėsi jausminiai ansambliai. Jaunas Adomas, kaip pats sako, yra autentiškas, siekia gyvos tapybos, kaip šviežio vaisiaus, nesuterštos civilizacijos, akademinių dogmų, kvėpuojančios savimi. Ar įmanoma? Pats nerūko, negeria. Tapyba ir kūnas mėginami suvaldyti kartu. Jis nusigręžia nuo balastinių daiktų ir mėgina prisiskverbti prie jautrių esmių.

Adomas parodė gausią muzikinių plokštelių kolekciją, ypač mėgstantis klasikinę muziką. Kai tapo, klauso Rachmaninovo, Skriabino, Čiur­lionio... Taip paveiksluose pradeda muzikuoti ir spalvos. Pasąmoningai susijungia vaizdiniai ir garsai. Dedamosios viena ant kitų geometriniais modusais spalvos išjudina viena kitą. Prisimenamas Nicolas de Staëlis, pagrindinis Adomo įkvėpėjas. Dideli plotai, stambios dėmės, tirštų dažų, mentelės, glaistyklės naudojimas – viskas iš Nicolas. Emocija ir logika kūrybiniame procese valdoma panašiomis sakraliomis geometrinėmis spalvų struktūromis. Buvo tąkart kalbėta ir apie Klee, Nolde, Soutiną, Galdiką, Petrulį, Gailių...

Paveiksluose beveik visur dominuoja abstrakčios peizažo liekanos. Adomui peizažas nėra paliečiamas ranka. Peizaže jis suranda laisvės pojūtį, išplėšia tarsi gamtos ekraną. Dangui skiriami pagrindiniai akcentai. Milžiniškos tirštos dangaus erdvės ir į jas reaguojantys žemės plotai. Adomas teigia, kad siekia dangaus ir žemės skambėjimo, pasiekti dangaus ir žemės įsiskverbimo vienas į kitą. Stebint kūrinius pasąmoningai atsiskleidžia peizažo transformacijos, perėjimai iš vieno tapybinio moduso į kitą plotmę. Adomas teigia, kad jam tapyba yra transformacijų gama: gamta – tapybos priemonės – gamta –­ emocinė būklė – tapybos priemo­nės –­ emocinė būklė – įkvėpimas – tapybos priemonės –­ įkvėpimas. Visad intensyviai alsuojant į gamtą.

Adomo peizažinėse kompozicijose pati faktūra kuria siužetą, tai gyvi prasminiai dažų ansambliai. „Nereikia vystyti atskirai siužeto, jis pats įsikūnija paviršiuje, faktūroje – ten irgi vyksta prasminis veiksmas, o pasąmonė valdo jo baigsmą." Peizažai veikia kaip išfilosofuota spalvų tarpusavio darna, atrodo, kad tos drobės buvo nukritusios virš kasdienybės ir staiga, net jų neatsiklausus, permestos į realybę.

Kai apsilankiau Adomo parodoje „Aido" galerijoje, atrodė, kad ten paveikslai buvo išstatyti pasižiūrėti kaip orientaciniai taškai kūrybinėms ateities plėtotėms, bet kur kas daugiau aš mačiau Adomo dirbtuvėje, ten dėjosi dalykai, lyg sluoksnis po sluoksnio skleidėsi peizažo matmenys ir pavadinimai išjudindavo buvinius. Užsukit, pamatysit.

Ten dar egzistuoja „Metafizinis pasaulis" – veriasi sužeistos, išsilaisvinančios ano pasaulio struktūros, jos viena koja ten, viena čia, tarsi besigrumiančios, jėgų stumdomos dar likusios jų sveikosios užtvaros. Aštrūs kasdienybės paviršiai iš „Rimties". „Praeities šauksmas" – saulėta diena, Munchas ir peizažas agresyviai rėkia, visi kalnagūbriai vėpso, kone iš pat žmogaus kūno ertmių išrovė visa, kas buvo. Šalia „Slėpingi švelnumo pojūčiai", kai būna per švelnu. „Ilgesys" –­ kai ilgiuosi tirščių vietose. „Sustabdytas laikas" – Buda nušvito po medžiu. Vandenys žaliom, melsvom, raudonom kaladėm ima ir išgriūva – „Jūros pojūtis". „Raudonos spalvos ekspansija į mėlyną erdvę" – patenkintas Kristus žengia į dangų. Giedras oras, šviesu, gaivu. „Žalsvos spalvos nostalgija" – jau nuplėšti visi švieži jauno pavasarinio medžio rūbai.
Iki kitų (pasi)matymų.