Ieva Mikalkevičiūtė. Egonas Schiele prieš Jeaną-Michelį Basquiat: melancholiški meno provokatoriai

Egono Schiele’s bei Jeano-Michelio Basquiat darbų retrospektyvos Louis Vuittono meno fonde Paryžiuje veiks iki 2019 m. sausio 14 d.

Po neseniai meno pasaulį sudrebinusio Jeano-Michelio Basquiat rekordo (2017-ųjų gegužę Niujorke vykusiame „Sotheby’s“ aukcione už daugiau kaip 100 mln. eurų parduota 1982 m. nutapyta jo drobė „Be pavadinimo“) beveik nekilo abejonių, kad greit dienos šviesą išvys menininkui dedikuota retrospektyva. Ne paslaptis, kad šiuolaikinio meno rinkoje matomumas viešojoje erdvėje ir kosminės aukcionų kainos eina koja kojon: po sėkmingo pasirodymo rinkos gigančių „Christie’s“ bei „Sotheby’s“ arenoje galimybė išvysti darbus prestižinėse meno struktūrose gerokai išauga ir, atvirkščiai, po nemažą dėmesį žiniasklaidoje sukėlusių retrospektyvų, jose eksponuotų darbų kainos dažniausiai šauna į neregėtas aukštumas. Daug įdomesnė pasirodė Louis Vuittono meno fondo mintis dviem spalio 3 d. atidarytomis retrospektyvomis anachroniškai sugretinti 9 dešimtmečio Niujorko gatves siaubusio J.-M. Basquiat ir secesijos dvasia alsuojančioje Vienoje austriškojo ekspresionizmo pagrindus paklojusio Egono Schiele’s kūrybą. Rezultatas? Nuostabą ir susižavėjimą keliantis dviejų kartų bei kūrybinių pasaulių dialogas, skatinantis iš naujo įvertinti modernizmo ir šiuolaikinio meno sąveiką.

Egon Schiele. „Sėdinti pusnuogė moteris su skrybėle“, anglis, akvarelė, popierius, 44,9x31,7; 1910. Privati kolekcija. (Courtesy of W&K Wienerroither&Kohlbacher, Viena)
Egon Schiele. „Sėdinti pusnuogė moteris su skrybėle“, anglis, akvarelė, popierius, 44,9x31,7; 1910. Privati kolekcija. (Courtesy of W&K Wienerroither&Kohlbacher, Viena)

Nepaisant 70 metų skirtumo (E. Schiele gimė 1890 m., J.-M. Basquiat – 1960 m.), abu menininkus sieja nemažai panašumų. Jų karjera prasidėjo itin svarbiu istoriniu, socialiniu ir kultūriniu atžvilgiu laiku. XIX a. pabaigos Austrijoje Gustavo Klimto išpopuliarintas secesijos stilius išlaisvino meninę kūrybą iš akademinio konservatyvizmo, o ore sklandanti Pirmojo pasaulinio karo nuojauta skatino per tapybą, skulptūrą ir muziką iš naujo apmąstyti žmogiškosios egzistencijos nerimastingumą. E. Schiele iš pradžių sekė G. Klimto bei Art nouveau stiliaus principais, tačiau galiausiai juos atmetė ir susikoncentravo į naujų meninės raiškos priemonių paiešką. Metęs mokslus Vienos meno akademijoje menininkas įkūrė savitai mąstančių kūrėjų judėjimą – Neukunstgruppe, prie kurio prisidėjo ir studijų laikų draugai Antonas Peschka, Antonas Faistaueris, Rudolfas Kalvachas, Hansas Böhleris ir kt. Anksčiau laiko subrendęs, itin talentingas jaunuolis vos per keletą metų ištobulino unikalų meninį braižą, sugebėjusį pagauti ir įdaiktinti būties trapumą bei efemeriškumą. Įkvėpimo sėmėsi iš banalių buitinių scenų, taip pat E. Schielę itin žavėjo pantomima bei marionečių teatras, savo darbuose jis įamžino autentišką gyvenamo laiko dvasią, įtaigų personažų vidinio pasaulio atspindį.

Staigių pakilimų ir nuosmukių pažymėtame J.-M. Basquiat Niujorke taip pat virte virė kultūrinis gyvenimas. Nuo 1950 m. „didysis obuolys“ pamažu tapo naujuoju Paryžiumi, tačiau stipri finansinė krizė, išaugę narkotikų vartojimo ir nusikalstamumo mastai skatino vidurinę klasę gelbėtis iš skęstančio laivo, kurio vairą ryžtingai perėmė vietinė bohema. Ši kūrė iš visko, kas pasitaikė po ranka, o eksperimentinius darbus eksponavo čia pat – improvizuotose gatvės „galerijose“. Gatvė tapo savita meno laboratorija: andergraundo baruose skambanti eksperimentinė muzika, sparčiai besivystanti hiphopo ir repo kultūra bei grafičių meistrų darbai tapo centriniu to meto tapytojų (Keitho Haringo, Davido Salle’o, Francesco Clemente’s ir kt.) įkvėpimo šaltiniu. Būtent Soho rajono gatvėse prasidėjo J.-M. Basquiat karjera: padedamas grafičių meistro Alo Diazo jaunasis menininkas margino sienas poetinių ir filosofinių poteksčių kupinais tekstais bei provokuojančiais eskizais, juose darniai susijungė iš skirtingų kultūrinių kontekstų pasiskolinti simboliai. Primityvi kūryba netrukus patraukė meno pasaulio dėmesį: 1980 m. J.-M. Basquiat buvo pakviestas darbus pristatyti legendiniame „Time Square Show“, po kurio meno provokatoriaus Olimpe įsižiebė ryški provokatoriaus žvaigždė.

Jeano-Michelio Basquiat ekspozicijos fragmentas. Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka
Jeano-Michelio Basquiat ekspozicijos fragmentas. Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka

E. Schielę ir J.-M. Basquiat sieja ir tai, kad karjerai tiesiogiai ar netiesiogiai įtaką darė du itin svarbūs savo meto kūrėjai, tapę savotiškais dvasiniais ir kūrybiniais mentoriais – G. Klimtas ir Andy Warholas. Kai būdamas vos 17-os E. Schiele pirmą kartą akis į akį susidurė su Austrijos meno scenoje dominavusiu G. Klimtu, jaunuolį akimirksniu sužavėjo jo alegoriški peizažai, Art nouveau ornamentai ir iš moralinio karkaso išlaisvinti aktai, įkvėpę pradedantį menininką aiškintis, kaip geriausiai išnaudoti kūrinio erdvę, kaip ją tikslingai užpildyti iki menkiausios detalės suderinta kūnų choreografija. Tačiau labiau nei techniniai kūrybos aspektai E. Schielę domino emocinio krūvio konstravimas. Kaip žiūrovui perteikti personažų sielos kančias? Kaip meno kūrinį perkelti už banalių reprezentacijos kodų ribų? Regis, šie ir daugelis kitų klausimų persekiojo menininką iki pat mirties, o nuolatinis kūrybinių ir moralinių normų laužymas pelnė vieno kontroversiškiausių ir labiausiai cenzūruojamų menininkų vardą.

Jaunajam niujorkiečiui susitikimas su to meto pop­arto žvaigžde A. Warholu taip pat buvo lemtingas: būtent 1982 m., kai „Factory“ koridoriuose susiduria jųdviejų keliai, J.-M. Basquiat nutapo garsiąją drobę „Be pavadinimo“, kuri pernai tapo brangiausiu šiuolaikinio meno kūriniu. A. Warholą kaipmat suintriguoja jaunuolio fantazija, unikali pasaulėžiūra bei meninės raiškos priemonių ir įkvėpimo šaltinių įvairovė. Vos po keleto metų menininkai pradeda bendradarbiauti ir sukuria apie šimtą drobių, iš kurių kelios pristatomos ir Louis Vuittono fondo lankytojams. Apie bendradarbiavimą viename interviu J.-M. Basquiat kalbėjo: „Dažniausiai jis pradėdavo paveikslą, pavaizduodamas ką nors itin konkretaus ir puikiai atpažįstamo, tarkim, milžiniška žurnalo antraštė ar logotipas. Mano tekdavo tai, kas jau pavaizduota, kokiu nors būdu „apgadinti“, modifikuoti, taip paskatinant A. Warholą perimti estafetę. Galiausiai aš pats užbaigdavau paveikslą.“ Deja, kritikai nebuvo itin palankūs šiems kūrybiniams eksperimentams. Pasak jų, A. Warholas, naudodamasis jaunu talentu, tik bando atgaivinti šlovės piką jau pasiekusią savo karjerą, o J.-M. Basquiat kaltinamas bandymu per žinomą vardą prasiskinti kelią į pripažinimą. Parodoje pristatyti dueto darbai akį traukė nebent tuo, kad stilistiškai ir idėjiškai iškrito iš bendro konteksto. Gan sterilios ir neasmeniškos drobės anaiptol neprilygo individualių J.-M. Basquiat darbų turiniui ir raiškai, nors apimtimis ir nenusileido kitiems parodos eksponatams.

E. Schiele’s darbuose į žiūrovą žvelgia pati žmogiška prigimtis: išsprogusios akys, apnuoginti, deformuoti kūnai, įsitempę raumenys, raudoniu degantys lyties organai – jokie tabu, jokie moraliniai suvaržymai nesutrukdė menininkui itin realistiškai ir ekspresyviai pavaizduoti kūnų metamorfozę, per kūniškumą analizuoti žmogaus egzistenciją. J.-M. Basquiat kūrybinė misija – kovoti už juodaodžių ir gatvės menininkų pripažinimą, apeliuoti į žmogiškumą, išaukštinti kasdienybės herojus. Ištikimybė, heroizmas ir gatvė – trys dažniausiai „juoduoju Pikaso“ vadinamo menininko kūryboje atsispindintys leitmotyvai. Vaizduojamais personažais – garsiais muzikantais, sportininkais, menininkais, policijos brutualumo ir rasizmo aukomis – J.-M. Basquiat kvestionuoja tiek savo tapatybę, tiek sistemos paribiuose esančių grupių socialinę padėtį. Menininkas itin originaliai sugretina šiuolaikinį Niujorką ir afrikietiškiosios diasporos istoriją, pažymėtą vergystės, kolonializmo, fizinio, socialinio bei ekonominio išnaudojimo pėdsakais. Abu menininkai atspirties tašku pasirenka žmogaus anatomiją ir kūną, kaip būtį apibrėžiantį, išorinių jėgų ir socialinio spaudimo veikiamą apvalkalą, taip keldami opų individo egzistencijos šiuolaikiniame pasaulyje klausimą.

Nors retrospektyvose eksponuoti darbai puikiai atspindėjo pagrindinius abiejų menininkų kūrybinius principus, o kuratoriaus Dieterio Buchharto scenografija darniai įsiliejo į Louis Vuittono fondo architektūrą, tenka konstatuoti, jog daugiau rampos šviesos šį kartą teko J.-M. Basquiat. Anaiptol ne todėl, kad D. Buchhartui pritrūko vaizduotės ar žinių apie E. Schielę (parodos kataloge publikuotas kuratoriaus straipsnis, analizuojantis menininko gyvenimo ir kūrybos detales tiesiog atima žadą!), bet dėl labai žemiškos priežasties – 2018 m. minint E. Schiele’s mirties šimtmetį Vienos modernaus meno muziejus rengia išskirtinę, svarbiausius menininko šedevrus pristatančią parodą. Net ir trumpam paskolinti kai kurių meno istorijos perlų Louis Vuittono fondui nebuvo įmanoma dėl jau seniai suplanuoto ir itin griežto renginio organizavimo tvarkaraščio. Tad, deja, išsvajotų monumentalių E. Schiele’s aktų pamatyti taip ir neteko, tačiau tikrai nenuvylė kuratoriaus iš privačių kolekcijų atrinkti iškalbingi darbai: „Sėdinčio vyro aktas (Autoportretas)“ (1910), „Aktas su mėlynu audeklu“ (1914), „Meilužiai“ (1918), 1911 ir 1912 m. autoportretai ir, žinoma, mistiškas „Trude Engel portretas“ (1911–1913). Apmaudu, kad taip ir neteko išvysti legendinio paveikslo „Kardinolas ir vienuolė“, meno istorikų laikomo klimtiškojo „Bučinio“ trash versija, kurią 1910 m. G. Klimtui kaip dovaną įteikė pats autorius.

Na, o J.-M. Basquiat gerbėjai išties turėjo kur paganyti akis. Jau pirmoje parodos salėje puikavosi išraiškingas galvų trio – trys monumentalios galvos anatomiją vaizduojančios drobės „Be pavadinimo“. Taip, viena jų atkeliavo tiesiai iš japonų kolekcionieriaus Yusaku Maezawos kolekcijos! Nardydama tarp eksponatų jaučiausi tarytum vartydama meno istorijos vadovėlį – bene visi gerai pažįstami J.-M. Basquiat darbai buvo tiesiai priešais nosį: nuo „Irony of Negro Policeman“ (1981), „Boxer“ (1982), „In Italian“ (1983) iki žaismingojo „Pez Dispencer“ (1984) ir gyvybingomis spalvomis užbūrusio „Napoleonic Stereotype Circa ’44“ (1983). Meninės raiškos įvairovė tiesiog atėmė žadą: tapyba, grafika, grafičiai, tekstai, koliažai, asambliažai... Visa susijungia į bendrą kūrinį, puikiai atspindintį talentingo menininko išradingumą, kūrybingumą ir dėmesį detalėms. Paskutinėje salėje eksponuota prieš pat mirtį nutapyta Leonardo da Vinci įkvėpta makabriška drobė „Riding with Death“ tapo pabaigos pranaše. Kaip teigė artimas menininko draugas Fab 5 Freddy, „Jeanas-Michelis gyveno tarsi atvira liepsna: jis degė skleisdamas akinančią šviesą, kuri per greitai užgeso. Tačiau žarijos vis dar išlaikė savo kaitrą.“

Taigi panašumų tarp abiejų menininkų išties netrūksta: figūratyvinis menas, neribotas ekspresyvios linijos bei gyvybingų, akį rėžiančių spalvų galimybių akcentavimas, skubrus, nervingas, net agresyvokas braižas, kurio neatpažinti tiesiog neįmanoma. J.-M. Basquiat ir E. Schiele’s kūryba užpuola žiūrovą nepasiruošusį, provokuoja, verčia jaustis nepatogiai, tačiau kartu skatina reflektuoti vaizduojamą realybę.


Fotoreportažas iš Egono Schieles bei Jeano-Michelio Basquiat darbų retrospektyvos čia:
http://literaturairmenas.lt/mediateka/egonas-schiele-ir-jeanas-michelis-basquiat-paryziuje

 


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 19:09:04)
Draugai