Ieva Mikalkevičiūtė. Kultūrinė Paryžiaus panorama I

Po kultūrinio žiemos letargo ir galybės originalumo stokojančių parodų, kurias tarytum išparduodamus praėjusio sezono drabužius džiaustė didžiausi Paryžiaus muziejai, pagaliau meno žurnalų puslapius skenuojančiai akiai yra už ko užkliūti. Kovo pabaigoje kultūros ir meno institucijų pristatytoje pavasario ir vasaros parodų programoje sužibo iki šiol Paryžiuje neeksponuotų, stambaus kalibrų menininkų (Thomaso Houseago, Thomaso Schutte’s, Theasterio Gateso, Angelicos Mesiti ir kt.) pavardės, o stebintys naujausias kūrybines tendencijas tradiciškai laukė pavasarį pranašaujančios „Drawing Now“ bei „Art Paris“ meno mugių.


Narstant žmogiškosios prigimties trapumą. Thomaso Houseago „Almost Human“ („Beveik žmogus“) retrospektyva Paryžiaus modernaus meno muziejuje (Musée d’Art Moderne de la Ville de Paris) veiks iki liepos 14 d.

Kovo 15 d. Paryžiaus modernaus meno muziejuje pristatyta britų menininko Th. Houseago darbų retrospektyva tapo vienu įdomiausių šių metų meno atradimu. Įvairius kūrybos periodus jungianti ir išskirtine scenografija pasižyminti paroda kviečia atidžiau panagrinėti laike bei erdvėje paliekamus žmogiškojo kūno pėdsakus, mūsų sąlytį su aplinka, ydingą ir trapią žmogiškąją prigimtį. Monumentaliose medžio, bronzos, statybinio gipso, molio skulptūrose ir mistiškuose tapybos darbuose tarsi simboliniame veidrodyje atsispindi psichologinių išgyvenimų, nelengvo kelio į pripažinimą palikti randai, privertę Thomasą iš naujo apmąstyti savo, kaip menininko ir kaip žmogaus, vietą pasaulyje.

8 dešimtmečio dvasia alsuojančiame Lidse (Didžioji Britanija) gimusio menininko kūrybinį polėkį ir susidomėjimą skirtingomis performatyviojo meno formomis sužadino pažintis su vėlyvaisiais Pablo Picasso, Josepho Beuyso bei Chriso Burdeno darbais. Studijuodamas Šv. Martino meno ir dizaino koledže menininkas gilinosi į Henry’o Moore’o, Francio Picabios ir Jacobo Epsteino kūrybą, įkvėpusią pirmąsias itin architektūriškas skulptūras. Mokslo metai buvo nelengvi: akademinė bendruomenė ne itin palankiai vertino jaunojo kūrėjo stilių, kuris kardinaliai kirtosi su „Young British Artist“ grupės išpopuliarintomis minimalizmo ir konceptualaus meno tendencijomis. Kurso draugai nevengdavo pašiepti Thomaso darbų, juos vadindavo bjauriais ir senamadiškais, o dėstytojams nuolat kliūdavo neišbaigta brutali forma. Taip ir nesulaukęs vietinės akademinės bendruomenės pripažinimo menininkas nusprendė jo ieškoti svetur, tačiau sėkmė nenusišypsojo nei Nyderlanduose, nei Belgijoje. Galiausiai Thomasas apsistojo Los Andžele, iš paskutinių 200 dolerių išsinuomojo nedidelę studiją ir įsidarbino... statybose.

Jei ne meno pasaulyje puikiai pažįstama kolekcininkų pora, Donas ir Mira Rubellai, gal iki šiol Th. Houseago vardas būtų siejamas vien su puikiai paklotais namo pamatais ar meistriškai nušlifuotomis sienomis. Smalsumo paskatinti šiuolaikinio meno entuziastai apsilankė menininko studijoje, kurioje nepaisydamas nepritekliaus jis ir toliau kūrė viena už kitą keistesnes žmonių-monstrų skulptūras. Netrukus darbai jau puikavosi įtakingiausių kultūros ir meno žurnalų puslapiuose bei galerijų kataloguose. „Man tiesiog velniškai pasisekė“, – tuomet vietinei spaudai teigė menininkas.

Paryžiuje pristatyta retrospektyva puikiai apibend­rina Thomaso sėkmės istoriją. Chronologine tvarka išdėstytose keturiose muziejaus salėse visų pirma lankytoją pasitinka ankstyvojo kūrybos periodo (1990–2008 m.) darbai, itin savitai interpretuojantys žmogaus anatomiją. Akį traukia ryškus ir žaismingas „Bevardis veidas: rausvas liežuvis #2 / žalias veidas“ („Untitled Face: Pink Tongue #2 / Green Face“, 1995), tuščiaviduris, neproporcingai didelėmis, tarsi sniego žmogaus, pėdomis „Einantis žmogus“ („Walking Man“, 1995) ir pačioje salės gilumoje mįslingas „Gyvatžmogis“ („Serpent“, 2008). Statybinio gipso, gelžbetonio, metalo ir medžio kūriniai bei ceremonines kaukes primenantys veidai („Fractured Faces“ serija) intriguoja ir provokuoja žiūrovą, o neišbaigtumo efektas (tuščiaviduriai kūnai, tai šen, tai ten kyšantys metalo virbai, nedetalizuotos galūnės) akcentuoja jėgos ir trapumo priešpriešą.

2010–2015 m. periodas žymi laipsnišką perėjimą nuo figuratyvinio meno darbų prie monumentalių, itin architektūriškų šiuolaikinės skulptūros ansamb­lių, kuriuose susipina kubizmo, futurizmo, primityviz­mo ir populiariosios kultūros elementai. Koridoriuje tarp antros ir trečios salių eksponuotoje įdėjų lentoje (moodboard) tarytum kūrybiniame žemėlapyje puikiai atsispindi skirtingi kūrybos etapai, įkvėpimo šaltinių įvairovė: greta nepakartojamojo Halko glaudžiasi Alberto Giacometti skulptūros, bauginančios XIX a. Meksikos genčių kaukės, kultinių 10 dešimtmečio filmų ištraukos, vaikystėje skaitytų komiksų puslapiai, inkų architektūros pavyzdžiai... Eklektišką ansamb­lį baigia paties Th. Houseago darbų eskizai, ateljė nuotraukos, ranka rašytos pastabos ir instrukcijos techninei komandai. Būtent šiuo periodu Thomaso vardas pradedamas vis dažniau linksniuoti tarptautiniame meno pasaulyje. 2010-aisiais „Whit­ney“ bienalėje eksponuota skulptūra „Kūdikis“ („Baby“), o vos po metų Venecijos bienalėje monumentali instaliacija „Skubantis žmogus“ („Man in a Hurry“) puikavosi priešais Palazzo Grassi. Šį kūrybinį periodą atspindi parodoje eksponuojamos statybinio gipso skulptūros „Mėnulio vartai“ („Moon Gate“, 2015), „Kiaušinis“ („Egg“, 2015) bei „Butelinė galva“ („Bottle Head“, 2010), kurių didingumą ir monumentalumą dar labiau sustiprino pro milžiniškus salės langus besiveržianti šviesa. Pasitelkus unikalią scenografiją muziejaus architektūra tampa natūralia parodos tąsa, svarbia jos maršruto dalimi, o meno kūriniai harmoningai įsilieja į paryžietišką vietovaizdį. Salėje eksponuotų tapybos darbų serijos „Somatiniai paveikslai“ („Somatic Paintings“, 2018) motyvai susisieja su matomais už lango Tokijo rūmų meno centro architektūrinį ansamblį puošiančiais Alfredo Janniot bareljefais, o vidiniame muziejaus kieme esančio fontano viduryje pasodinta bronzos skulptūra „Vaiduoklis“ („Ghost“, 2012) imituoja priešais stūksančio Eifelio bokšto linijiškumą.

 

Thomaso Houseago parodos „Beveik žmogus“ fragmentas
Thomaso Houseago parodos „Beveik žmogus“ fragmentas

 

Parodą baigia įspūdinga, specialiai retrospektyvai sukurta instaliacija „Veikėjų studija (scena, kėdės, lova, pylimas, urvas, vonia, kapas)“ („Cast studio (stage, chairs, bed, mound, cave, bath, grave)“), kuria Thomasas grįžta prie kūrybos ištakų – performatyviojo meno. Erdvios salės centre pastatyta nedegto molio estrada tarsi menininko ateljė metafora atspindi joje nuolat verdantį gyvenimą, dažnai taip ir liekantį už kadro. Instaliaciją lydi videoprojekcija, pristatanti neapdirbtos medžiagos virsmą į konkrečią formą ir paskirtį turinčią kūrybinę erdvę su atskiromis zonomis: miego, diskusijų, koncertų. Prie instaliacijos įgyvendinimo prisidėjo gera dešimtis Th. Houseago bičiulių: poetai diskusijų zonoje skaitė eiles, muzikantai ant pakylos pliekė džiazą, pats Thomasas šokinėjo, krito, gulėsi, kėlėsi, virto kūliais, taip siekdamas palikti maksimalų pėdsaką molyje. Čia pat eksponuotos menininko gyvenimo draugės fotografės Munos El Fituri nuotraukos jo kūrybą įprasmina ir materializuoja.

Thomaso darbai traukia atvirumu, nuoširdumu. Menininkas nebando vaizduoti išdidaus ar itin konceptualaus kūrėjo. Kaip vaizdo įraše pats teigė: „Ar esu puikus skulptorius? Deja, ne. Tai puikiai matyti mano darbuose. (Juokiasi.) Tačiau ir nesistengiu juo būti. Mano vaizduojamų hibridinių figūrų neišbaigtumas, jų brutualumas ar atšiaurumas – tai aš, tai mes, tai viena žmonijos pusė, ta netobuloji.“


„Drawing Now“: šiuolaikinio piešinio tendencijų panorama

Kovo 29–31 d. meno ir kultūros centre „Le Carreau du Temple“ jau 13-ąjį kartą vyko šiuolaikinio piešinio mugė „Drawing Now“. Renginyje šiemet dalyvavo 72 tarptautinės galerijos, pristačiusios 400 menininkų kūrybą. Trijuose mugės sektoriuose (pagrindiniame, įžvalgų ir proceso) eksponuota daugiau kaip 2000 darbų, apimančių pastarųjų 50 metų laikotarpį. Šiemet taip pat pasiūlyta keletas naujovių, praturtinusių pirminę mugės koncepciją ir suteikusių daugiau dinamikos: meno pasaulio profesionalų diskusijų sesija „Talks“ bei gyvai atliekamų performansų prog­rama „Dėmesio! Piešiama“ („Action! Performing Drawing“). Taip pat verta paminėti į mugės maršrutą įtrauktą meno kritiko Philippe’o Piguet kuruojamą programą „Meistrai dabar“ („Masters Now“), pristačiusią daugiau nei 20 meno istorijai svarbių menininkų (Veros Molnar, Cathryn Boch, Antoni Tàpieso, François Morellet, Jacques’o Villeglé it k.t.) darbus.

Jei šių metų FIAC mugėje nebuvo gan sunku išskirti kelias vyravusias tendencijas, milžiniškoje industrinėje „Drawing Now“ vyravo visiška eklektika: tradicinės ir mišrios technikos, monumentalūs ir itin minimalistiniai darbai, abstrakcija ir figūratyvinis menas, aktualių temų (migracijos, socialinės atskirties, ekologinių krizių) motyvai ir ironiški šaržai milžiniškoje industrinėje erdvėje. Akivaizdu, galerijos vis labiau drąsėja ir tradicinei statiškai stendo atmo­sferai įpučia gyvybės originaliais architektūriniais sprendimais. Bene originaliausia šiemet buvo Paryžiuje įsikūrusi „Loevenbruck“ galerija, stendą pavertusi retro dvasia alsuojančiu baru. Mugės lankytojus džiugiai pasitiko ant art deco stiliaus baro pasirėmęs galerijos savininkas Hervé Loevenbruckas, ant greta sustatytų apvalių stalelių gulėjo galerijos pristatomų menininkų Arnaud Labelle’io-Rojoux, Philippe’o Mayaux, Philippe’o Vuillemino bei Willemo (Bernhardo Willemo Holtropo) specialiai mugei sukurti bokalų padėkliukai, o čia pat prisėdę du ūsuoti vyrukai smagiai pliekė kortomis. Praradus laiko nuovoką galėjai pagalvoti, kad netikėtai nusikėlei į XX a. pr. Paryžių, kurio baruose ir kabaretuose susispietę prie mikroskopinių staliukų ant servetėlių eskizus piešė žinomiausi bohemos atstovai. Galerijos spaudos pranešime A. Labelle’is-Rojoux teigė, kad būtent baruose ir tavernose parašyta svarbi meno ir literatūros istorijos dalis, čia vyko svarbiausi susitikimai ir idėjiniai mainai, tapę pagrindu ne vienam kūrybiniam judėjimui.

Didelį įspūdį paliko „Adrián Ibáñez Galería“ (Kolumbija) stende pristatytų menininkų – Felipe’s Bedoyos, Glorios Herazo bei Pablo Arrazolos – darbai. Lotynų Amerikos dvasia alsuojančiuose kūriniuose vyravo tradicinės spalvos – pulsuojanti raudona, dangaus žydra ir akinanti geltona, tačiau stebino itin minimalistinė raiška, subtilios užuominos, dėmesys vaizduojamiems personažams ir psichologinei jų būsenai. G. Herazo darbai – trapūs ir itin estetiški siuvinėtų, nertų detalių ir populiarių retro žurnalų iškarpų koliažai, kvestionuojantys moteriškumo sampratą, moters padėties visuomenėje evoliuciją. P. Arrazolos kūriniai traukė akį originaliais techniniais pasirinkimais: siekdamas maksimaliai išnaudoti popieriaus lapo, kaip darbo plano, galimybes menininkas įvairiais būdais manipuliuoja jo paviršiumi (spaudžia, gremžia, bado, glamžo), taip suteikia plokštumai gelmės pojūtį ir skirtingas faktūras.

„Maurits Van de Laar“ galerijos stendo ašimi tapo monumentali ispanų kūrėjos Susannos Inglados instaliacija, dydžiu ir teatrališkumu žadinusi smalsumą. Vaizduojami personažai puikiai atspindi šiuolaikinį sociopolitinį kontekstą: klajokliai, benamiai, savo šaknų, kultūrinio ir tautinio identiteto ieškantys žmonės, jų tarpusavio santykiai – kartais draugiški, kartais keliantys baimę ir siaubą. Tradicinės ispanų ir katalonų kultūros įkvėptuose darbuose susipynė jėgos ir galios metaforos, kurias dar labiau paaštrino kartu eksponuotos olandų menininkės Karinos van Dam abstrakcijos.

 

Emil Ferris stendas šiuolaikinio piešinio mugėje „Drawing Now“. Autorės nuotraukos
Emil Ferris stendas šiuolaikinio piešinio mugėje „Drawing Now“. Autorės nuotraukos

 

Be jau įvardytų menininkų verta paminėti melancholiškus Marie Losier portretus ant ryžių popieriaus („Anne Barrault“ galerija), kuriuose susipina Egono Schiele’s ir šiuolaikinio andergraundo estetikos, Nazanin Pouyandeh moteris-raganas („Sator“ galerija), persmelktas antikinių mitų ir popkultūros dvasia, itin grafiškus Rebeccos Salter, Thomaso Müllerio, Wolframo Ullricho („Shturm & Schober“ galerija) darbus ir filosofiją, poeziją bei meną į darnų vienį jungiančią Lucie Picandet piešinių-koliažų seriją „Émophone“ („Emofonas“; „George Philippe & Nathalie Valois“ galerija).

Iš kitų panašaus masto mugių „Drawing Now“ išsiskiria tuo, kad nėra pretenzinga: čia laukiami tiek meno žinovai, tiek mėgėjai, galerininkai nesibodi išsamiai pristatyti stenduose eksponuojamų menininkų, o pastarieji – papasakoti apie darbuose užkoduotas potekstes. Darbų panorama patvirtina šiuolaikinio piešinio sektoriaus gyvybingumą ir išaugusį publikos susidomėjimą, kurį liudija ir per pastaruosius metus meno rinkoje itin išaugę pardavimai. Po apsilankymo „Drawing Now“ nekyla nė menkiausios abejonės, kad tarptautinės mugės yra vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių šiuolaikiniam piešiniui išsikovoti tiek privačių kolekcininkų, tiek kultūros institucijų pripažinimą ir paskatinusių jaunąją menininkų kartą iš naujo atrasti šią vaizduojamojo meno šaką.


Nuotraukos iš Th. Houseago „Beveik žmogus“  čia

 

Draugai