Kai ankstų rytą iš miegų žadina žaismingi saulės spinduliai, hausmaniškų daugiabučių soduose iš nekantrumo sproginėja pirmosios tulpės, o platanų viršūnėse solo gabumus demonstruoja visas būrys paukščių, nepaisydama kalendorinių formalumų su palengvėjimu tariu sau: „Pavasaris.“ Tačiau labiau nei termometro stryktelėjimo aukštyn laukiu „kultūrinio atšilimo“. Pamažu įkyrius didžiųjų žiemos išpardavimų plakatus keičia naujojo sezono parodų, koncertų ir spektaklių anonsai, kviečiantys atrasti dar nematytas erdves bei pasimėgauti išskirtiniais meniniais potyriais. Leidžiuosi nešama pavasarinio kultūros gūsio...

 

„Le Centquatre“ – kultūros klajoklių užuovėja

Kurį laiką vis nugirsdavau bendrakur­sius, tarytum kokį burtažodį kartojančius „centquatre, centquatre, cen­t­quatre“ (pranc. 104, 104, 104). Nė nenumaniau, kad šis paslaptingas skaičius slepia unikalią Paryžiaus XIX kvartalo pakraštyje įsikūrusią kultūrinę platformą, vienijančią pradedančiuosius ir jau pripažintus menininkus, start-up projektų kūrėjus ir visus laisvai kūrybinei raiškai neabejingus centro svečius. Penktadienio pavakarę „Le Centquatre“ virsta tikrų tikriausia veiksmo filmo scena: vidiniame kieme repuoja grupelė moksleivių, netoliese įkurtoje apskritoje palapinėje pakabintuose hamakuose sūpuojasi ir kompiuterių klaviatūromis tarškina start-up inkubatoriaus gyventojai. Stik­linis pagrindinio įėjimo fasadas mirguliuoja neoniniais „open“ ženklais, o atvėrus sunkias medines duris atvimpa žandikaulis – milžinišką šiltnamį primenančioje erdvėje knibždėte knibžda įvairaus plauko menininkų, kur bepasisuksi, ten muzika, šokis, šypsenos ir juokas. Žioplinėdama vos nenuminu besisukančio breiko šokėjo rankos. „Pirmą kartą?“ – supratingai mirkteli vaikinas. „Atsargiai, penktadieniais čia tikras minų laukas“, – nusijuokia, kai dar neatsipeikėjusi atsitrenkiu į plačiai besišypsantį žonglierių. Išties tenka gerokai pavinguriuoti, kol pasiekiu „saugią zoną“: cirko artistai, salsos šokėjos, pradedantieji muzikantai, jaunieji teat­ro aktoriai, performansų kūrėjai – regis, kiekvienas turi savo vietą šioje įvairiaspalvėje kultūrinėje mozaikoje.

Centro ryšių su visuomene atstovė Camille Servari sutinka palydėti kelionėje po egzotiškas meno džiungles ir prisipažįsta, kad šią eksperimentinę, meną ir inovacijas į darnų vienį siejančią erdvę pamilo iš pirmo žvilgsnio. Anot jos, niekur kitur nepajusi totalios kūrybinės laisvės, atvirumo visoms meno formoms, tikėjimo ir pasitikėjimo naujomis idėjomis, kad ir kokios pamišėliškos jos atrodytų iš pirmo žvilgsnio! Labiausiai stebina, jog, nepaisant „totalios laisvės“, „Le Centquat­re“ neaptiksi nė ženklo chaoso: pagarba kito kūrybinei erdvei, noras bendradarbiauti, praturtinti savo kūrybinį lauką naujomis pažintimis tiesiog tvyro ore. Patalpose taip pat įkurta dešimt specializuotų salių, atvirų menininkams-mėgėjams, kuriose vos už kelis eurus galima ne tik kurti, atsiribojus nuo išorinių dirgiklių, bet ir organizuoti mėgėjiškus koncertus ar video vakarus.

Vizitą vainikavo nuostabus muzikinis spektaklis „Everetto Ruesso dingimas: amerikietiška istorija“ apie maždaug 1930 m. Jutos valstijoje dingusį dvidešimtmetį jaunuolį ir kelis dešimt­mečius jo įnirtingai ieškančius tėvus. Tikrais faktais paremta sukrečianti poe­tiška istorija užduoda ne vieną klausimą: kas pastūmėjo jaunąjį Everettą pasirinkti klajoklio kelią? Kodėl iki šiol neaptiktas joks vaikino pėdsakas? Kaip dingusio sūnaus gedintiems tėvams atrasti drąsos padėti tašką ir gyventi toliau? Kuo užpildyti po vaikino dingimo atsivėrusią tuštumą? Pageltusių laiškų krūvoje desperatiškai bent menkiausios užuominos ieškanti motina, vaškinę figūrą primenantis prie senovinės rašymo mašinėlės palinkęs tėvas, dusliai aidintys klavišai: „Ar nematėte mūsų sūnaus?“

Dviem juodomis perregimomis drobėmis nuo aktorių atskirtos roko grupės „49 Swimming Pools“ gyvai atliekamos kompozicijos puikiai atspindėjo pamažu tarp sutuoktinių įsivyraujančią įtampą, nuovargį, pyktį ir neviltį. Tėvas nori kuo greičiau užbaigti beprotybę, į kurią vis labiau grimzta motina –­ tarsi užhipnotizuota vieną po kito iš voko traukia paskutinius sūnaus laiškus, garsiai skaito poetiškas ir filosofiškas Everetto dienoraščio įžvalgas. Apie gyvenimą, kaip niekada nesibaigiančią kelionę, apie neišmatuojamą vaikino aistrą Didžiajam kanjonui ir saulės išdegintoms dykumoms, apie pirmuosius susitikimus su vietiniais indėnais ir svajones apie Didžiąją Kelionę, nes „tik kelyje gali atrasti Tiesą“. Drobėse projektuojami neišmatuojamų dykumų vaizdai, trumpi videofilmai, vaizduojantys motiną ir abu sūnus, drauge žaidžiančius indėnus. Įtampa auga, sutuoktinių pokalbiai atveria ilgai slėptas žaizdas ir nuoskaudas, abu suvokia santykių trapumą, puoselėtą artumo iliuziją, kuri subliuško jiems likus vieniems. Drobė tarytum užuolaida pakyla: „Ar nematėte mūsų sūnaus?“ – šį kartą frazę dusliai atkartoja ne rašomosios mašinėlės klavišai, o muzikantai. Skausmo draskoma motina it žaislinis vilkelis sukasi laiškų krūvoje. Po sceną plaikstosi pabiri puslapiai. Paskutiniai Everetto žodžiai apie Didžiąją Kelionę.

Režisieriaus Emmanuelio Tellier sukurta dokumentinio teatro ir muzikinio performanso sintezė unikaliai įprasmino ant beprotybės ribos balansuojančios poros psichologinę dramą. Puiki spektaklio scenografija suteikė žiūrovui galimybę nuolat jausti dingusio Everetto buvimą – tarytum po sceną nenuilstamai klajojančio vienišo vilko šešėlis pats pasakotų savo neįtikėtiną amerikietišką istoriją.

„ArtCapital“ – unikali šių dienų meno patirtis

Vasario 15–19 d. Didžiuosiuose rūmuose vėl bruzdėjo virtinė meno kūrėjų, dalyvavusių jau tradicinėje šiandieninio* meno mugėje „ArtCapital“. Daugiau nei dešimtmetį gyvuojantis renginys šiemet publikai pristatė net 2 tūkst. skirtingų menininkų ir pritraukė beveik 40 tūkst. lankytojų. Milžiniškoje rūmų salėje savo kūrybą eksponavo Nepriklausomų menininkų bendruomenės nariai bei jaunieji Prancūzijos talentai, didelio lankytojų susidomėjimo sulaukė projektas „Comparaisons“ („Palyginimai“), dešimtyje stendų eksponavęs skirtingų, tačiau panašios stilistikos ir technikos principu kuriančių menininkų darbus. Ankstyvą sekmadienio rytą prancūzai mieliau renkasi ilgiau pasivolioti pataluose arba niekur neskubant vietinėje brasserie suskanauti pusrytinį kruasaną, tad net nustebau pamačiusi prie stendų šmirinėjantį vos vieną kitą meno aistruolį. Tiesa, po geros valandos pasidarė ankštoka, o ant kūrinių, apžiūrėtų vos prieš akimirką, ėmė dygti lapeliai su užrašais „parduotas“ ar „rezervuotas“.

Laisva, liberalia ir visoms meninėms formoms atvira erdve besiskelbiančioje mugėje buvo galima rasti visko: ir išties dėmesio vertų, akį traukiančių darbų, ir visiško kičo, nuo kurio norėjosi sprukti. Po kelių valandų klajonių su draugiją palaikiusiu menininku nusprendėme, kad šiuolaikinio meno rinka yra nenuspėjama ir besikeičianti ir vis dėlto, nors stengėmės būti objektyvūs bei atviri gausybei kreiziškiausių figūratyvios tapybos darbų, širdžiai artimiausias ir dėmesio verčiausias buvo abstraktusis menas. Itin sužavėjo Japonijos tapytojai, meistriškai įvaldę spalvų ir formų žaismą, gebantys į harmoningą kūrinį sujungti kelias skirtingas technikas, minimalistine išraiška perduodantys stip­rias emocijas. Taip pat dėmesį patraukė fotografijos stendas – vienu įdomesnių eksperimentų buvo iš Vietnamo kilusios prancūzų menininkės Diane Von Ngoc serija „Tradicinės pasaulio natos“, vaizduojanti skirtingų Azijos šalių instrumentais grojančias vietines moteris. Polaroidu fiksuotos akimirkos vėliau rankiniu būdu perkeltos ant tradicinio popieriaus, suteikiančio atvaizdui išskirtinę faktūrą ir unikalią dvasią. Beveik keturios valandos meniniuose labirintuose, trys puodeliai kavos ir pažadas sugrįžti kitais metais – tikimės mažiau kičo, bet tiek pat gaivališkumo.

Muzikaliai snaudžianti poezija

Tą patį saulėtą sekmadienį nusprendžiu su draugu nusnūsti popiečio miego. Ne bet kur – čia pat Moljero skverelyje nuo pašalinių žvilgsnių yra įsikūrę poezijos namai. Prieš kelias savaites buvau itin suintriguota pasiūlymo dalyvauti išskirtinėje akustinėje-literatūrinėje siestoje ir tarsi vaikystėje leistis užliūliuojamai muzikos ir skaitinių. Praveriame sunkius poetinę šventovę serginčius secesinius vartus ir net išsižiojame iš nuostabos –­ skvere nekantriai trypčioja visa minia „miegalių“! Tiesa, žiovaujame kol kas tik mes, išvarginti meninių klajonių. Durys atsiveria ir minia energingai braunasi vidun. Kur taip skubama? Juk susirinkome atsipalaiduoti ir kultūringai pasnausti! Po kelių akimirkų susivokiame –­ tik energingai besibraunantieji gavo privilegiją įsitaisyti ant scenos įrengtame literatūriniame budua­re, nuklotame čiužiniais ir nubarstytame spalvingomis pagalvėlėmis. Mums teko ne tokie patogūs teatriniai krėslai, nenuteikiantys padoriai siestai. Kikenu iš ir taip, ir anaip krėsle bandančio įsipatoginti draugo – ne pati maloniausia situacija turintiems ilgas uodo kojas. Man, coliukei, krėslas visai tinka ir po trečios melodingos dainos jaučiu, kaip literatūrinį smalsumą palengva nugali miegas. Nenuostabu – salė skendi visiškoje tamsoje, blausia geltono prožektoriaus šviesa apšviesti tik penki muzikantai (prancūzų atlikėjas Bastienas Lallemand’as su grupe) ir trumpas savo romanų ištraukas skaitęs rašytojas Jerome’as Leroy. Užburiantys atlikėjų balsai, tai Paryžiuje, tai Niujorke ar Porto besiblaškantys romano herojai nugramzdino į nepaprastą poe­tinę kelionę, iš kurios po kelių valandų transo pabudina skardus varpelio skambesys. „Pusryčiai pateikti“, – juokais į besirąžančią publiką kreipiasi Bastienas ir palinki greičiau sugrįžti kitos fantastinės siestos. Nenoriai paliekame poezijos namus ir žengiame į žvarbų vakaro šaltį. Et, taip gera buvo bent akimirkai sušilti melodingoje poetinėje lopšinėje...

* Renginys buvo pristatomas ne kaip šiuolaikinio meno (art contemporain), bet kaip šių dienų, šiandieninio meno (pranc. art d’aujourd’hui).