Ieva Šukytė. Ko nepraleisti Berlyne?

Kiek parodų Berlyne įmanoma apžvelgti per vieną dieną? Man pavyko 4. Paskui sunkiais žingsniais dar pasiekiau netoli zoologijos sodo esančią Kaizerio Wilhelmo bažnyčią. Žinojau, kad per Berlyno kino festivalį (pagrindinis mano vizito Berlyne tikslas buvo „Berlinalė“) neturėsiu laiko vaikščioti po muziejus, tad pasirinkau kelias įdomiausius aprašymus pateikusias ir logistiškai patogiausias parodas. Vaikščiodama po jas ir žavėdamasi fotografijomis bei grafikos darbais norėjau, kad ir kiti apie tai sužinotų.

 

Gatvės istorijos ir trikdantis popsas

Joelio Meyerowitzo ir Torbjørno Rødlando parodos galerijoje „C/O Berlin“ veiks iki kovo 11 d.

Joel Meyerowitz. „JFK Airport, New York City“, 1968 © Joel Meyerowitz/Courtesy Howard Greenberg

„C/O Berlin“ galerijoje dabar kaip tik baigiasi fotografų Joelio Meyerowitzo ir Torbjørno Rødlando parodos. Jei ir nepavyks jų pamatyti, šiais menininkais verta pasidomėti. Gruodžio 9 d. galerija pristatė retrospektyvinę amerikiečių fotografo J. Meyerowitzo (g. 1938), laikomo vienu gatvės ir „New Color“ fotografijos pradininkų, parodą „Why Color?“.

Pradėjęs karjerą kaip grafikos dizaineris Manhatano įmonėje, jis susipažino su fotografu Robertu Franku, išleidusiu garsųjį fotografijų albumą „Amerikiečiai“ („The Americans“, 1958). R. Frankas fotografavo J. Meyerowitzo dizaino darbus Niujorke. Pamatęs, kaip R. Frankas dirba su kamera, parodos autorius nusprendė mesti turimą darbą ir tapti fotografu. Jo akimis, gatvėse virė istorijos, kurias reikėjo papasakoti. 1962 m. J. Meyerowitzas pradėjo fotografuoti su „Leica“, leidusia jam viena akimi laisvai stebėti aplinką, o pirmosios fotografijos bus atliktos naudojant spalvotą „Kodachrome“ juostą. Autoriaus teigimu, tuo metu jis nesuprato, kad nespalvota fotografija buvo laikoma aukštesne meno forma. Jį žavėjo spalvos gyvybė, medžiagiškumas. Tik po metų J. Meyerowitzas išbandė nespalvotą juostelę. Vėliau sukūrė darbų ciklą, kur tas pačias scenas fotografavo dviem skirtingais fotoaparatais ir juostomis, kad išryškėtų dviejų vaizdavimo būdų – spalvoto ir nespalvoto – kontrastas. Joelis pirmiausia laiko save gatvės fotografu. Jam patinka vaikščioti gatvėmis, vieną akį prisidengus kamera. Po kino teatro afiša „Pabučiuok mane, kvaily“ („Kiss me, stupid“, 1964) besibučiuojantys įsimylėjėliai, užfiksuoti atsitiktinę laimės akimirką, šių dienų fotografijoje jau spėjo tapti ikona. Ankstesnėje kūryboje justi ir paties R. Franko įtaka. Nespalvotose fotografijose – maži minios suspausti vaikai, žvelgiantys į fotografą. Dažniausiai – juoda­odžiai. Humaniškas žvilgsnis leidžia J. Meyerowitzui lengvai prieiti prie savo subjektų. Galbūt todėl jo sukurti portretai, ypač mažų vaikų ir merginų, tokie nuoširdūs ir paprasti, atrodo atlikti be didelių pastangų. J. Meyerowitzas buvo vienintelis fotografas, gavęs leidimą įamžinti Rugsėjo 11-osios padarinius. 9 mėnesius jam buvo leista stebėti teroristinio išpuolio vietą iš vidaus. Nuotraukose – darbuotojai, kiekvieną dieną renkantys nuolaužas, ir pasikeitęs miesto peizažas. Fotografijų serijoje užfiksuota JAV tragedija, o simboliškai valstybės susivienijimą žyminti vieta vėliau tapo monumentu išpuolio aukoms.
Antrame „C/O Berlin“ galerijos aukšte norvegų autoriaus Torbjørno Rødlando (g. 1970) fotografijų ir videoinstaliacijų paroda „Back in Touch“.

Šis autorius, kitaip nei J. Meyerowitzas, nuotraukų siužetą apgalvoja iš anksto ir sukuria tarsi tam tikrą sceną. T. Rødlando fotografijos neretai trikdo, priverčia keistai (kartais ir nemaloniai) jaustis, pvz., prakąstoje bandelėje likęs dantų protezas išties sukelia nejaukumą. Fotografas taip pat žaidžia popkultūros atributais: rožiniai platforminiai bateliai paguldyti kartu su geltonu kiaušiniu, senos vyro rankos kerpa moteriškas kelnaites. Šiais siužetais autorius kviečia pažvelgti į žmonių fetišus, jų erotines svajones. Vidutinio formato fotografijomis jis nemoralizuoja, tačiau ir nesimėgauja siužetais, tiksliau, mėgina priversti žiūrovus pasijausti panašiai nepatogiai, lyg stebint Yorgo Lanthimo filmą. Viskas T. Rødlando kūryboje atrodo netikra, pernelyg surežisuota, net praleidus daugiau laiko prie vienos fotografijos neina atsikratyti dirbtinumo jausmo ir savotiškos abejonės, o visoje ekspozicijoje taip ir nedingsta iš pat pradžių užvaldęs nepatogumas.

Torbjørn Rødland.  Iš „Confabulations“  © Torbjørn Rødland

 

Aukštakulniais į viršūnę

Guy Bourdino paroda „Image Maker“ Berlyno fotografijos muziejuje veiks iki gegužės 13 d.

 

Greta „C/O Berlin“ galerijos esančiame Berlyno fotografijos muziejuje veikia prancūzų mados fotografo Guy Bourdino (1928–1991) paroda „Image Maker“, kurioje eksponuojama per 100 fotografijų iš įvairių mados žurnalų. Kartu su Helmutu Newtonu jis buvo vienas garsiausių „Vogue Paris“ fotografų ir dirbo su didžiausiais mados namais. G. Bourdinas itin žinomas dėl avangardinio požiūrio į mados fotografiją – dažnai galima apčiuopti neosiurrealizmo, naratyvo užuomazgų. Pradėjęs fotografuoti 7 dešimtmečio pabaigoje fotografas išgarsėjo žurnaluose publikuotų batelių kadrais. G. Bourdinas nufotografavo dvi dirbtines kojas, avinčias „Charles Jourdan“ aukštakulnius. Taip užgimė darbų serija, kurioje bateliai atsiduria skirtingose erdvėse: jie tai vaikšto gatve, tai stovi autobusų stotelėje ar atsiduria nusikaltimo vietoje. Fotografijose dažnai kuriami neo-noir arba detektyvo žanrų filmų siužetai. Moteris, apsirengusi tamsiai raudonos spalvos kostiumėliu, eina uosto gatve. Kiekviename kadre paslaptinga femme fatale artinasi link objektyvo, kol G. Bourdinas išdidina jos avimus taip pat tamsiai raudonos spalvos aukštakulnius. Nuotraukose išryškėja ypatingas fotografo gebėjimas kurti pasakojimą ir kitaip pažvelgti į mados fotografiją – ne tik kaip į žurnalų viršelius ir gražius portretus.

 

Britiškas popmenas

Eduardo Paolozzi’o paroda „Lots of Pictures – Lots of Fun“ „Berlinische galerie“ veiks iki gegužės 28 d.

Vasario 9 d. berlyniečių ir Londono „Whitechapel“ galeristų bendradarbiavimo dėka atidarytoje britų popmeno atstovo Eduardo Paolozzi’o (1924–2005) parodoje „Lots of Pictures – Lots of Fun“ daugiausia eksponuojami per 30 kūrybos metų (nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1970 m.) sukurti darbai, tačiau taip pat įtraukti kūriniai, 1974–1975 m. gimę Berlyne, kur autorius tuo metu gyveno.

Įkvėptas siurrealizmo 4 dešimtmetyje menininkas pradėjo kurti skulptūras ir grafikos darbus, kuriuose jungė popkultūrą ir mokslą, mašinas, technologijas, tačiau ir vėliau nesiliovė žavėtis mokslu bei išradimais. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV popmeno užuomazgų pradėjo rastis pokariu, nors parodoje teigiama, jog ironiškai kūrusi „The Independent Group“, kuriai ir priklausė E. Paolozzi, amerikiečius lenkė keleriais metais. 1947–1952 m. menininkas sukūrė ir viešoje paskaitoje pristatė „Bunk!“ koliažus – jie laikomi pirmaisiais britų popmeno kūriniais. Koliažų serijoje naudojamos įvairios žurnalų iškarpos, jos ironiškai sujungiamos į vieną kūrinį. Ikona tapęs vyras leopardo rašto apatiniais demonstruoja savo raumenis, rankoje laikydamas mašiną, šalia jo – didelis vyriškas lytinis organas, kurio sėklidėse – moteris. Koliažuose aiškiai matomas to meto žurnalinis moters įvaizdis, kurį E. Paolozzi iškraipo ir jo šaiposi. Kaip ir kiti popmeno atstovai, autorius nujautė artėjančią šaltojo karo grėsmę, todėl jo darbuose neretai matomos ir karo mašinos. Vėlesnėse skulptūrose ir šilkografijos atspauduose dar akivaizdesnė autoriaus meilė ryškiam koloritui ir drąsa eksperimentuoti spalvomis.

Eduardo Paolozzi. „Bunk: Evadne in Green Dimension“, 1952−1972 © Trustees of the Paolozzi Foundation,  Licensed by/VG Bild-Kunst, Bonn 2018