Jurgos Barilaitės paroda BBB (BAMBA BIG BAND) „Vartų“ galerijoje veiks iki 2018 m. vasario 3 d.

Jurgos Barilaitės paroda BBB ne tokia, kurioje kūriniai apžiūrinėjami iš tolo, ir tikrai ne joks muziejus, kur eksponatus rankomis liesti draudžiama. Čia atėjęs esi prašomas paimti lazdą ir trenkti: Oh! Bim, bom! Oi! Ach! Bum!

Visi parodoje esantys daiktai nėra atsitiktiniai, jie susieti su pačios menininkės gyvenimu – ar tai būtų radinys gimtajame Žvėryno rajone, ar nebereikalingas daiktas darbe, ar draugų padovanotas, susapnuotas, mamos nupirktas. Juose gausu asmeninių prisiminimų: skaudžių, juokingų, paradoksalių, pankiškų, rėksmingų, nesivaldančių.

BBB prasidėjo nuo susapnuotos švilpaujančios bambos. Ji parodoje tapo pagrindiniu kūriniu-instrumentu, aplink kurį atliekami menininkės performansai. Į didžiulį būgną – švilpaujančią bambą – galima įlįsti, pabūti bambos viduje, jausti jos alsavimą, raibuliavimą, galima ją daužyti pagaliais – ritmingai. Kartu su ja ant „Scenos“, vienos iš pa­rodos erdvių, taip pat koncertuoja tokie kūniški daiktai-instrumentai kaip dainuojanti akis, aidinti ausis, repuojanti kaukolė, auras projektuojantis monstras, žaislinis šuniukas, vėjo garso prisigėrę mikrofono kailinukai, dejuojanti šaknis ir sintezatorius. Menininkei buvo svarbu, kad visi šie daiktai-instrumentai savaip prabiltų, todėl į kaukolės burną ji įstatė mikrofoną – taip bigbende ji gavo repuojančios kaukolės vaidmenį. Ir nors visai šalia esantis monstras nesuprojektuos mūsų auros, tačiau repuojančios kaukolės aurą tikrai pamatysime – greitai pasirodančią ir taip pat greitai išnykstančią, kol degančios monstro akys meta jos šešėlį ant sienos.

Monstras, turintis tokią nepaprastą savybę projektuoti auras, yra mažas, „Scenoje“ vos pastebimas, būtent toks, koks yra menininkas korporacijų akyse: „...paklauskite bankininkų, paklauskite korporacijų vadovų, paklauskite startuolių menedžerių (...) jie mums atsakys, kad esame niekalas, padugnės ir traukite nafig į savo galerijas.“* Kiti instrumentai scenoje: dejuojanti šaknis (nes joje yra įstrigusi plyta) ir dainuojanti akis (kad akis uždainuotų, vyzdžio vietoje pasirodo judančios lūpos). Šitaip menininkė bando išskleisti daikto – suformuoto, deformuoto ar kaip kitaip sukurto – garsinę būtį. Įpūsti jiems žmogiškos gyvybės ir kuo stipresnio garso, kad suskambėtų visi esantys daiktai, visas bigbendas!

Daužyti, trankyti šioje parodoje yra ką – ne tik didžiulį būgną-bambą, bet ir grandinėmis prikabintas, lipnia juosta apklijuotas padangas ir mėlynąją statinę, sintezatoriumi galima sugroti keiksmažodinę gamą, užlipus ant disko „Sport“ sukamaisiais judesiais išgauti jo garsą, kartu nuo šių judesių gal net apsvaigti... Dar galima prisijungti prie triko ir, kartu šokant „stinta puki“, prišaukti stintų būrius ir pavasarį. Kūnas šoka, kai galva tyli. Pirštai, atskirti nuo rankos, guli ant palangės kitoje salėje. Telieka kūno judesiais ir begaliniais trypčiojimais įsilieti į metaforinį bigbendo ir visos parodos orkestro kūną. Ant sienos kabo erotinis apatinis trikotažas, menininkės pavadintas „Artistės apranga“, – nes kaipgi orkestras be artistės, o artistė be aprangos. Greta stovintį aukštakulnį batelį apšviečianti rožinė šviesa dar labiau sustiprina seksualumo įspūdį. Ši apranga savaip dera prie orkestro kūno – liemenėlė yra plaštakos formos ir prikalta prie sienos artistės apranga kitaip šoka savo šokį.

BBB erotikos netrūksta. Iš nesunaikintų kino juostų menininkė pastatė pašiūrę. Pašiūrės viduje – erotinis filmas: kaip laisvai moteris nusimauna kelnaites, kaip laisvai pirštu tyrinėja savo lytinį organą, kaip laisvai paplūdimyje apsikarpo tarpukojo plaukelius (N-14). Ši moteris leidžia save filmuoti nuogą, ji prieš kamerą nejaučia jokios gėdos. O kodėl turėtų? Filmu parodoma, jog žmogus yra laisvas tyrinėti ir mėgautis savo kūnu.

Su laisve susijęs ir garsas, ne tik kūno nuogumas. Garsas nesileidžia įspraudžiamas ar kaip kitaip uždaromas. J. Barilaitės parodos garsai išreiškia pankiško gyvenimo, laisvės troškimo jėgą. Instrumentų garsai jungiasi, kad sudarytų chaosą, kad daikto istorija, jo būtis susinaikintų, kad liktų tik garsas, – dar plačiau užsimok lazda ir suduok į būgną-bambą! Kad visas orkestras uždainuotų, kad garsas išgriautų sienas ir užlietų gatves. Dar stipriau trenk lazda į padangas, išsirėk kartu su aidinčia ausimi, išrėk laisvę, laisvę garsui, sunaikink atmintį, kad iš naujo atgimtų tik garsas, dar kartą paimk pagalį ir trankyk statinę, kad vis garsiau ir garsiau išgirstume laisvę.

Koks buvo menininkės gyvenimas Lietuvos laisvės pradžios, nepriklausomybės laikais? Būtent laisvas ir pankiškas. Tokį jos gyvenimą galime išvysti salėje „Prieangis ar užkulisiai“. Ten esantis šūkis TIK NEREIKIA MŪSŲ GĄSDINTI, spausdintas ant lipdukų Sąjūdžio laikais, aktualus ir šiandien. Gąsdinti visuomenės kūną suvaržymais, draudimais, įsigaliojančiais nuo 20 arba 15 val., bandymais laisvę talpinti į rėmus – artistės aprangą keičiant tautiniais kostiumais. Per parodos atidarymą sausio 16 d. vykusį performansą menininkės išrėkta prancūzų poeto Arthuro Rimbaud eilutė „aš noriu laisvos laisvės“, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, primena, jog už laisvę reikia kovoti nuolat ir garsiai – kad ir daužant būgną švilpaujančiai bambai.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1656113144481908.1073742064.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="790" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}

Dėliodamos triukšmingų 1990-ųjų eksponatus parodos kuratorė Laima Kreivytė ir menininkė svarstė, ar ir kaip eksponuoti Lietuvos trispalvę – padėti ar vis dėlto reikėtų išskleisti, pakabinti ant sienos, o gal lubų? Ar, žvelgiant šių laikų akimis, tai nebus klaidingai suprasta? Juk ką dabar reiškia valstybės vėliavos? Nacionalizmą? Šūkį „Lietuva lietuviams“? J. Barilaitei vėliava reiškia Sąjūdžio mitingus, nepriklausomybę, išsilaisvinimą; tai pirmos posovietinės kartos laisvės simbolis. Konkrečiai ši vėliava dėl nusidėvėjimo buvo nukabinta nuo Gedimino pilies ir menininkės mama ją nusipirko už kelis litus. Nuspręsta vėliavą eksponuoti sulankstytą ir padėtą ant palangės, kad liktų tik tos laisvės akcentas. Vėliava sulankstyta, galbūt laukia laikų, kai išlankstysime ją ir prisiminsime tokią laisvę, kurios neįmanoma sutalpinti tik į geltoną, žalią ir raudoną. Šalia trispalvės galima pamatyti paties pirmojo menininkės performanso fotodokumentaciją – apnuogintas kūnas, kaip ir apnuogintas garsas, išlaisvina.

„Prieangio, arba Užkulisių“ salėje per beveik visą sieną užklijuotas filmuoti skirtas žalias ekranas, jame įkomponuotas fragmentas iš grupės „Angelų trauzai“ laikų ir ekranėlis, kuriame pusę veido apsitepusi žaliais dažais J. Barilaitė dainuoja apie karą: „Karas dėl vietos, dėl teisės, dėl laisvės, dėl godulio (...). Karas – protestas, manifestas, orkestras.“ Tais laikais peleninė buvo tarsi mėnulis, o pelenai – žvaigždės tamsiame danguje. Dabar smilkstanti cigaretė nuodiją dangų ir mėnulį.

Su garsu visada yra ir tyla. Parodoje tai „Tylinti galva“, nes ne visi turi drąsos prabilti, ne visiems garsas turėjo prasmę. Gipsinė galva tyli, o sudužusi „Gitaristo ranka“ taip ir lieka tik priminimu rankos, kuri mokėjo valdyti instrumentą. Nors šiame orkestre ranka galėtų atlikti dirigento vaidmenį, tačiau ji sudužusi, todėl orkestras groja pats nuo nieko nepriklausydamas. „Tylinti galva“ guli ant postamento, galbūt norint pagerbti tą, kuris ją sukūrė, t. y. nuskėlė galvą Hermiui, arba postamentu simboliškai atkuriant galvai prarastą kūną. Parodos „Prieangyje“ esantys menininkės daiktai ir piešiniai primena trumpai gyvavusią grupę „Angelų trauzai“, kurioje ji buvo vokalistė. Išsklaidytuose piešiniuose pankai – skiauterėti, rėkiantys, keliantys ranką į viršų, pusnuogiai – tėra nuotrupos, tik trys nusidėvėję būgnų plastikai, tik užkulisiai, nes per trumpai, nes rėkiant, nes per daug buvo užmiršta žodžių. Galbūt todėl „Scenoje“ ne atlikėjai, o tik inst­rumentai, primenantys juos: bambą, akis, ausis.

Taip šioje parodoje laisvė ir garsas sudainuoja menininkės pankiško gyvenimo laikotarpį. O parodos gidas suteiks galimybę dar kartą susipažinti su kūriniais, sužinoti jų atsiradimo aplinkybes. Tai tarsi natos, leisiančios išgirsti melodiją net nesuprantant partitūros, nes do re mi fa sol la si do sugrojama vaizdais-piešiniais-aprašymais ir, žinoma, gyvenimu.

* „Mes kalti ir pikti“ dainos ištrauka apie menininko aurą iš parodos gido.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=M-NLfGMSfNQ{/youtube}