Jaučiu palaimą laukdamas momento

Su fotomenininku Rymantu Penkausku kalbasi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Rymantas Penkauskas. „Vandens fantazija II“ iš serijos „Vandenyje“

Gal galėtumėte papasakoti, kada pradėjote domėtis fotografija?
Tikriausiai vaikystės ar paauglystės metais. Tada man buvo įdomu visa, kas paslaptinga, ką galiu atskleisti, pats atrasti. To meto fotografijos technologinis procesas buvo gan mistiškas: fotojuostoje paslėpto vaizdo „atradimas", jo perkėlimas ant popieriaus. Rodos, dvylikos metų, nutiko fantastiškas dalykas: tėvai padovanojo foto­aparatą „Smena" ir porą fotojuostų. Tai buvo nuostabi dovana. Ir, ko gero, lemtinga.
Nei didintuvo, nei kitos įrangos fotografijoms gaminti dar neturėjau. Bet Procesas buvo jau prasidėjęs. Pirmąją juostą, sukarpęs į tris dalis, retkarčiais pasišviesdamas raudonu pionierišku kaklaraiščiu (kitokios raudonos medžiagos namuose nebuvo) maskuota žibintuvėlio šviesa, ryškinau stiklainyje. Aišku, išėjo vualiu padengta juosta, bet vaizdas matėsi!
Galiu tik prisiminti ir šiek tiek pamąstyti apie fotografiją mano gyvenime Vakar, Šiandieną ir Rytoj. Pradėsiu atgaline tvarka.
Rytoj – nebežinau. Taip pat nebeži­nau, ar jis bus.
Šiandieną – absurdas ir skurdas, baigiantis nustekenti užsilikusius kūno dvasios ir proto trupinius.
Na, o Vakar... Tai, kad nebuvo to gyvenimo, buvo tik fotografija. Praeityje nuostabi šeima (taip įsivaizdavau), augančių dukrų tauškesys, sėkmių, negandų bei vilties metas. Aš dėkingas jiems už tai. Bet didžiausią dėkingumą jaučiu buvusiai šeimai, kad leido klaidžioti neaprėpiamuose kūrybinių ir dvasinių klystkelių labirintuose. Ir draugams, kurie savo „Raudonųjų žibintų kvartalo" zonoje priglausdavo mane su didintuvu bei kita manta. Visą gyvenimą aš buvau „prisiglaudėlis". O kiek ir kokių vaizdų tuo metu „išskalbiau" ryškalų voniose! Ir jie visi buvo beprotiškai geri. Tiek „meno" aš nepadariau per visą savo likusį gyvenimą, kiek jo padariau pirmaisiais fotografinės veiklos metais. Fotografija mano gyvenime Vakar – tai ir Šiandieną nesibaigiančių ieškojimų, atradimų ir praradimų metas. O vėliau tie ieškojimai virto kasdieniais duonos kąsniais, kartais gan sprangiais. Tuo metu dar buvo vertinama fotografijos prigimtinė raiška – tekdavo jai aukoti visą savo laiką ir sugebėjimus. Aš nežinojau, kas tai yra „normuota" darbo diena. Tačiau žinojau, kad tik tokiu metų laiku, tik tą mėnesį, tik tą valandą galiu normaliai nufotografuoti vieną ar kitą objektą. Buvau kupinas minčių, energijos ir optimizmo. Įpylus puskibirį naivaus gaivalo ir keletą samčių dar iki šių dienų manęs neapleidusio idealizmo, susidėtų gan tinkamas padažas tuomečiam mano portretui.

Kuriais metais sukūrėte pirmąją fotografijų seriją, kada pradėjote dalyvauti parodose?
Pirmąją net ciniškiausias vyras turėtų prisimint. Tačiau su fotografija man viskas klostėsi kažkaip kitaip. Pirmiausia „gimė" atskiros fotografijos. Pamenu beprasmius bėgiojimus su jomis į fotografijos Olimpą Rotušės aikštėje Nr. 1, tačiau ten Žyniai mano likimą nulemdavo savaip: natiurmortas, paženklintas gėdos antspaudu „ne priniato", sugrįždavo iš kokios nors portretų parodos, o peizažas – iš natiurmortų. Kodėl taip buvo daroma – nesuvokiu. O tie, kurie taip darė, baugu, nepaaiškins. Nenoriu gyventi praeitimi ir idealizuoti dabarties. Prisijungsiu prie tų, kurie sako: buvo tokie laikai. Tik gal graudoka, kad dabar laikai lyg ir kitokie, bet veiklos metodai liko nepakitę.
Jeigu galima tikėti pasakomis, mano bendraamžiai sulindo giliai po grindimis. Zoologijos sode. Aš ir toliau grimzdau į savitiksles šviesos ir tūrio raiškos studijas. Taip ir atsirado kukli natiurmortų serija. Lygiagrečiai rutuliojosi „Miestas". Ir teatleidžia man Rotušės aikštės Žyniai, nes pamiršęs jų reikšmingą buvimą, tiesiogiai pasiunčiau kelis natiurmortus į to meto sąjunginį konkursą Krasnogorske. Tai buvo 1989 metai. Pirmoji vieta natiurmorto kategorijoje, prizas – fotoaparatas „Zenit" –­ tik sustiprino mano puoselėtą Antrąją Sampratą apie fotografiją: kad galėčiau daryti fotografiją, nebūtina priklausyti kokiai nors partijai ar sąjungai, ir tikslas turi būti ne priklausomybė joms, bet pati fotografija. O pirmoji paroda, kurioje sudalyvavau, įvyko, rodos, gerokai anksčiau, Kauno jaunųjų fotografų sekcijos fotografijos galerijoje. Deja, laikas atliko savo darbą ir mano prisiminimų kraitelėje. Pamenu pirmąją bendrą jaunųjų Kauno fotografų parodą 1987 metais už ganėtinai spygliuotos tvoros – Lenkijoje.

Esate daug fotografavęs Kinijoje, kelionės metu sukūrėte fotografijų seriją „Sutiktieji". Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kokias patirtis įnešė apsilankymas šioje šalyje?
Skubant vingiuotais gyvenimo keliais takeliais, retkarčiais pravartu palypėti ant kalvos ir atsigręžus pažvelgti atgal, kad suvoktum: toli nukeliavai ar tik ilgai ėjai. Juolab, kad nuo mano fotografinės veiklos pradžios prabėgę dvidešimt metų, o draugiški tapšnojimai per petį tapo nepakenčiamai skaudūs. Europą ir likusį Vakarų pusrutulį buvo užplūdusios fotografijos su išbadėjusių Afrikos vaikų portretais, musulmoniškų kraštų gatvės kovų kruvinomis akimirkomis, bejausmiais angliško stiliaus karameliniais paveikslėliais, mase draudimų ir kitokių nesąmonių lavina. Man pasisekė. Tapau laiminguoju ir buvau pakviestas dalyvauti viename iš grandiozinių fotografinių renginių pasaulyje – bienalės „Memories Of The Mankind" atidarymo ir konkurso „The Humanity Photo Awards" apdovanojimų iškilmėse. Nesidrovėdamas galiu pasakyti – net ir man buvo malonios akimirkos. Dabar mąstau, kad juo vėliau ateina, tuo geriau.
Rytai – tai kitas pasaulis, kiti žmonės. Gal todėl, kad jų dievai žvelgia į juos ne iš aukštybių danguje, bet yra kartu su jais. Gal netgi jų širdyse ir protuose. Negalėjau pagriebęs trofėjų lėkti namo. Norėjosi sielą ir protą dar ir dar prisodrinti tos ramybės, pakantumo egzistencijos, atrasti kažką nauja savo dvasinio pasaulio nusvirusios svirties išlyginimui. Ir nefotografuoti negalėjau. Aiškiai suvokiau, kad tik akimirkai sutiktų žmonių veiduose teišvysiu šypseną ar nuostabą, bet tarsi pamišėlis vėlei ir vėlei remdavau savo kameros objektyvą į senolių ir vaikų kaktas, bandydamas iškvosti tik jiems vieniems težinomą gyvenimo tiesą.

Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje šiuo metu veikia Jūsų personalinė fotografijų paroda „Vandenyje" („H20"). Iki šiol šio ciklo darbai yra dar beveik niekur nerodyti. Kada pradėjote kurti šią fotografijų seriją?
Šiek tiek patikslinsiu: „beveik nerodyti" yra visi mano darbai. Ir tikriausiai nebus parodyti. Gal ir vertėtų surengti egzodą, deja, nepajėgus tai padaryti. Gal tai atsitiks Rytoj. Jeigu kažkam bus įdomu, jeigu kažkas išliks. Antra vertus, tai neprieštarauja mano trečiajai Fotografijos Sampratai. Visą kūrybinį laikotarpį mane užbūręs pats Procesas. Ir šiandieną tebejaučiu didžiulę palaimą ieškodamas ir laukdamas lemtingo momento. Bičiuliai iš Dailininkų sąjungos retsykiais pakviesdavo sudalyvauti su vienu kitu projektu parodose. Ačiū jiems.
Viskas prasidėjo gan senokai. Gal 1977, o gal 1988 metais Kauno pakrančių vaizdeliais Nemune. Tada dar naudojau socialistinės gamybos ORWO skaidrių juostas, kurios gan neblogai, bent jau taip tuo metu atrodė, fiksavo net nevisiškai socialistinio realizmo vaizdus. Tačiau visa tai tolesnės eigos neįgavo: nebuvo jokių techninių galimybių. Nepagelbėjo ir bandymas po kelerių metų panaudoti pasaulinio giganto „Kodak" skaidrių juostas. Ir tik 2005 metų pavasaris, švaraus vandens sklidinas Nemuno slėnis ir nuostabūs orai paskatino vėl griebtis šios temos. Ir kai daugybė kadrų atgulė amžino poilsio į asmeninio archyvo panteoną, suvokiau, kad tai tik pradžia. Gan sudėtingo, kruopštaus, tikslaus ir ilgo proceso pradžia.
Kad teisingai būčiau suprastas, nebūtina prisiminti fotografijos ir tokių dailės rūšių, kaip tapyba ar grafika, istorinių sąveikų ar beprasmių kovų. Tačiau, manau, daug kas pritars minčiai, kad vis dėlto fotografija padarė didžiulę paslaugą tapytojų kastai: galutinai išvadavo juos iš fizinio panašumo paieškų portreto bei peizažo žanruose. Įsigalėjo gan žavi dažų taškymo bei traiškymo, linijų ir formų deformacijos, visiškai laisva saviraiškos era. Apstulbau nuo minties, kad visus tuos „-izmus" galiu atrasti vandens lopinėlyje, keliolikos metrų ar kilometrų atstumu nuo savo lovos. Tereikia apsiginkluoti geležine kantrybe ir pakanta nustebusiems žvejų bei praeivių žvilgsniams.
Šiandieną vandenėliu jau galėčiau apšlakstyti gan didelės parodinės erdvės sienas, bet negaliu sakyt, kad aruodas perpildytas. Turiu vilties, dar sugebėsiu pasilepinti gamtos kuriamais reginiais ir jausmais: akimirksniu kintančiomis linijų, spalvų, dėmių struktūromis. Tuo laisvai plevenančiu, abstrakčiu ir pačiu realiausiu vaizdu. Jeigu ir toliau būsiu, galbūt naivokai, bet giliai įsitikinęs, kad fotografuoju gamtos grožio proveržius.

Draugai