Radvilų rūmų muziejuje atidaryta ekspozicija, kurioje pristatomi Rytų Azijos XV–XX a. tapybos ir kaligrafijos kūriniai, pasiskolinti iš Vilniaus bernardinų rinkinio, taip pat kinų, japonų skulptūros ir taikomosios dailės kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, daugiausia – Australijos aborigenų ir Naujosios Gvinėjos tautų meno iš dr. Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės Lietuvai dovanotos Australijos ir Okeanijos tautų primityviojo meno kolekcijos. Ekspozicijos autoriai – Romualdas Budrys ir Julija Mušinskienė.

Rytų meno šedevrai

Rytų Azijos dailės ekspozicijos „vinimi" tapo iki šiol Lietuvoje nerodyti garsiųjų kinų dailininkų tapybos ritinėliai, kuriuos muziejui deponavo Vilniaus bernardinai. Seniausio ritinėlio „Kalnų gamtovaizdis" autorius –­ Šen Džou, Činan (Shen Zhou, Qinan, 1427–1509), vienas iš keturių žymiausių Mingų dinastijos laikų (1368–1644) Kinijos dailininkų. Susidomėjęs Juanų (1279–1368) dinastijos laikotarpio vadinamųjų intelektualų meistrų kūryba, siekusia tapybos, kaligrafijos ir poezijos vienovės, jis perprato jų kūrybos paslaptis, praturtino tuo metu vyravusį stilių, įkūrė mokyklą U, įgijusią daugybę intelektualų tapybos sekėjų ir tęsėjų.
Kitas eksponuojamas gamtovaizdžio ritinėlis – vieno iš šešių žymiausių Čingų dinastijos (1644–1912) pradžios dailininkų Jun Šouping, Nantian (Yun Shouping, Nantian, 1633–1690) jaunystės laikotarpio kūrinys. Tapytojas priklausė intelektualų tradicionalistų krypčiai, kuri tobulino Sungų ir Juanų dinastijų peizažinės tapybos tradicijas. Jun Šouping jaunystėje kūrė puikius tradicinius peizažus, žavėjosi amžininko Vang Hui (Wang Hui) kūryba, bet nusprendęs, kad ji nepralenkiama, ėmėsi gėlių ir paukščių (huaniao) žanro, tapo Čangdžou (Changzhou) stiliaus mokyklos pagrindėju. Ekspoziciją praturtina ir tikros kinų kaligrafijos pavyzdžiai, ypač Hong Jongfan (Hong Yongfan, g. 1926) penketas kūrinių iš Vilniaus bernardinų rinkinio.
Pirmąkart Lietuvoje eksponuojamas dr. Genovaitės Kazokienės dovanotas Kano Tanjū (Kanō Tan'yū, 1602–1674), Japonijoje tris šimtus metų vyravusios Kano mokyklos dailininko, ritinėlis „Bambukai". Šią tapybos techniką, vadinamą sumi-e arba suiboku-ga (tapyba tušu ir vandeniu), japonai perėmė iš kinų. XV–XVI amžių sandūroje šalies sostinėje Kiote susiformavusios Kano mokyklos pradininkas – šio ritinėlio autoriaus proprosenelis Kano Masanobu (1434–1530). „Bambukų" autorių, laikytą vunderkindu, dar paauglystėje iš Kioto į naująją sostinę Edą pasikvietė šalies valdovas Tokugava ir paskyrė oficialiu šiogunato dailininku. Kano Tanjū, įvairialypio talento tapytojas, grįžo prie Kano mokyklos pradininkų puoselėtos monochrominės tapybos tradicijos ir ją atnaujino, akcentuodamas tuščios erdvės efektą ir suteikdamas motyvui ypatingo lakoniškumo. Kano Tanjū kūryba turėjo lemiamos reikšmės Kano mokyklos raidai ir susilaukė daugybės sekėjų ir tęsėjų.

Genovaitės Kazokienės dovana Lietuvai

Vertingąjį Kano Tanjū kūrinį į Lietuvos dailės muziejų savo rankinėje 1994 m. atvežė kultūrininkė, visuomenininkė, mokslininkė Genovaitė Kazokienė. Per šimtmečius pageltęs trapus ritinėlis tuomet buvo perduotas į P. Gudyno restauravimo centrą (restauravo Janita Petrauskienė), o Radvilų rūmų muziejuje buvo atidarytos Australijos lietuvių dailės ir Australijos, Okeanijos ir kitų pasaulio tautų dailės ekspozicijos. Šias dvi kolekcijas G. Kazokienė kelis dešimtmečius aistringai kaupė kaip dovaną Lietuvai, kurią jauna paliko baigiantis Antram pasauliniam karui. 1949 m. su vyru Vincu Kazoku, poetu, publicistu, vertėju, ji emigravo į Australiją. Sidnėjaus universitete įgijusi odontologės diplomą ir dirbdama gydytoja, G. Kazokienė tame pačiame universitete baigė vaizduojamojo meno studijas, vėliau, jau atsisakiusi medikės darbo, Tasmanijos universitete apgynė disertaciją „Lietuviai dailininkai Australijoje 1950–1990 m." ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Jos nuopelnai lietuvių kultūrai nesuskaičiuojami. Kolekcionavimas buvo tik vienas iš daugelio lietuvių kultūrai skirtų jos darbų, kuriam ji negailėjo nei laiko, nei pinigų. Lietuvos dailės muziejui patikėtas kolekcijas G. Kazokienė dar keletą kartų papildė, ypač egzotiškąjį Australijos ir Okeanijos tautų meno rinkinį (840 eksponatų iš 25 šalių), kurio ekspozicija 2003–2012 m. sėkmingai veikė P. Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Po trylikos metų pertraukos vertingiausioji šios kolekcijos dalis grįžo į Radvilų rūmų muziejaus sales, atverdama galimybę pamatyti, kas iš tikrųjų įkvėpė Picasso ir kitus didžiuosius XX a. pr. Europos meno reformatorius.

Sepiko vidurupio skulptūros ir kaukės

Didžiausią egzotiškojo rinkinio dalį –­ Naujosios Gvinėjos meno kolekciją (213 eksponatų) G. Kazokienė surinko per džiungles plaukdama vandeningomis upėmis čiabuvių valtyse – kitokių kelių ten dar nebuvo. Dėl baltiesiems nepakeliamo karšto drėgno klimato ir kanibalizmo ši didžiausia Okeanijos sala beveik iki XX a. pabaigos išliko menkai tepaliesta civilizacijos. Į du politinius vienetus padalintoje saloje (rytinėje dalyje nuo 1975 m. yra Papua Naujosios Gvinėjos valstybė, vakarinę dalį 1962 m. užėmė Indonezija) gyvena daugiau kaip 7 mln. žmonių, daugiausia papuasų, kurių gentys kalba 800 skirtingų kalbų (!) ir puoselėja savitas kultūras. Bet jų gyvenimas panašus: dauguma gyvena genčių bendruomenėmis, o jų pasaulėvaizdžio ir socialinio elgesio normų pagrindas – protėvių kultu paremta mitinių vaizdinių sistema.
Protėvių kultu paremtas ir Naujosios Gvinėjos menas, išlaikęs spontaniškumą, nuoširdumą ir neaprėpiamą stilistinę įvairovę. Atskira salė skirta meno atžvilgiu turtingiausiai Naujosios Gvinėjos daliai –­­ Sepiko vidurupiui, esančiam salos cent­re, kur gyvena keliolika skirtingų etninių grupių. Gausiausia tarp jų – jatmulų gentis (10 tūkst. gyventojų), įsikūrusi 25-iuose dideliuose Sepiko pelkėtos pakrantės kaimuose. Jatmulai – žvejai, pagal mitologiją – krokodilo palikuonys, ir šio protėvio kultas vyrauja jų apeigose ir mene. Jatmulų apeigoms, integruojančioms juos į pasaulį, klanų meistrai kuria protėvių ir dvasių skulptūras, šokių ir interjerų kaukes, pirogų pirmagalius ir kitus ritualinius reikmenis. Skulptoriams nerūpi, kad protėvio atvaizdas atitiktų žmogaus kūno proporcijas ir fiziologines jungtis. Jiems svarbiausia – sukurti protėvių dvasioms patinkančius būstus, kuriuose jos įsikurtų per ritualus, o gentainiai, šokdami, dainuodami, išsipuošę ir išsidažę, įkalbėtų jas pagelbėti kare, medžioklėje, meilėje ir visur kitur. Vaizduodami protėvį ir prie jo figūros jungdami krokodilo ar paukščio įvaizdžius meistrai naudojasi iš amžių glūdumų atėjusiais simboliais, kuriais rašto neturinčiose tautose iš kartos į kartą perteikiama svarbiausia informacija ir įtvirtinama genties tapatybė, o kūrėjo talentas ir vaizduotė tradiciniams atvaizdams įskelia gyvybės kibirkštį – reikiamu momentu skulptūros ima veikti ir atvira grasinimo, susikaupimo jėga palaiko pasaulio tvarką. Pvz., ekspozicijoje rodoma keletas oratorių suolais vadinamų skulptūrų su nugarinėje pusėje išdrožta taburete, ant kurios niekas niekada nesėdi. Oratoriaus suolas saugomas prie apeigų namų atraminio stulpo ir yra tarsi Sepiko vidurupio genčių altorius. Aplink skulptūrą ratu susėdę klano vyrai diskutuoja svarbiausiais reikalais. Laikoma, kad sprendimą lemia įtaiga vaizduojamo protėvio, kuris per debatus įsikūnija skulptūroje ir perteikia išmintį klano vyrams.
Sepiko vidurupio ekspozicijoje rodoma ir keliolika viena už kitą įspūdingesnių šio regiono kaukių, skirtingų visais atžvilgiais. Tačiau visos jos yra persikūnijimo bei gyvųjų pasaulio ir ant­gamtinių jėgų slėpiningos sąsajos instrumentas. Jamso kaukė dedama ant šio šakniagumbio per derliaus nuėmimo apeigas; medžioklės burtų kaukė naudojama magijai; yra ir kelių tipų apsauginių, piktąsias dvasias nubaidančių kaukių, kurios kabinamos ant vyrų bei apeigų namų kraigo ar įtaisomos ant skydo pirogos pirmagalyje. Per jaunuolių įšventinimo apeigas klano vyrai šoka su puošniomis kaukėmis (mwai), kurios dedamos ne ant šokėjo galvos, o ant viršūnės kūgiško kostiumo, kurio rėmas apipintas šakomis, lapais, žiedais, plunksnomis. Tikima, kad berniukus vyrais per ritualą paverčia būtent jos.

Salos pakrančių menas

Dar įspūdingesnės Papua įlankos etninių grupių ritualinės šokių kaukės, vadinamos heveke ir kanipu. Šio regiono meno kolekcijoje nedaug, bet tai rinktiniai objektai, rodomi atskiroje ekspozicijos salėje kartu su kitų Naujosios Gvinėjos pakrančių meno pavyzdžiais. Įsimintinos itin stilizuotų bruožų būtybę vaizduojančios dvasių lentos gope. Iniciacijos apeigoms lentą drožia ir su ja šoka jaunuolio dėdė, prašydamas, kad joje įsikūnijusi protėvio dvasia teiktų pagalbą bei apsaugą jaunuoliui ir jo šeimai.
Eksponuojama nemažai rinktinio asmatų meno. Šios etninės grupės (apie 70 tūkst. žmonių) regionas salos vakarinėje dalyje yra viena pačių nepalankiausių žmogui Žemės vietų, o rūsti gamtinė aplinka laikoma kalta dėl asmatų karingumo ir kanibalizmo. Šis nesvetingas regionas kolonizuotas XIX a. pabaigoje, bet ir dabar atokūs asmatų kaimai tebėra sunkai pasiekiami. Asmatai tęsia medžiotojų nomadų gyvenimą ir tebedrožia neseniai mirusių artimųjų ir klano protėvių atvaizdus, kurie, pasak asmatų, įkūnija tų žmonių dvasias ir tampa tarpininkais tarp gyvųjų ir protėvių. Mirusiojo skulptūra yra ir jo sielos nuraminimas bei pažadas atkeršyti už jo mirtį. Asmatai nepripažįsta natūralios mirties, jie tiki, kad mirtį kare arba burtais sukelia priešas ir kol jam neatkeršyta, miręs giminaitis negali pasiekti rojaus. Keršyti už mirusiuosius per vadinamąsias „galvų medžiokles" ilgus amžius buvo asmatų gyvenimo kasdienybė. Indonezijos, 1962 m. užėmusios vakarinę salos dalį, valdžia „galvų medžioklę" uždraudė. Asmatai dabar rengia mirusiesiems skirtas šventes ir joms specialiai drožia protėvių stulpus, sielas į mirusiųjų šalį gabenančius laivus, artimųjų atvaizdus, skydus, laivų pirmagalius, kurių pavyzdžių pateikta ekspozicijoje. Rodoma ir kitame – rytiniame salos smaigalyje bei Trobriando (Kirivinos) salose gyvenančios masimų etninės grupės meno objektų, kurių visas paviršius dekoruotas itin stilingomis reljefinėmis kompozicijomis.

Aborigenų paveikslai

Ekspozicijoje pateikta per šimtą senųjų Australijos gyventojų meno eksponatų, kuriuos G. Kazokienė pradėjo kaupti 1966 m., pirmąkart keliaudama aplink Australiją. Kolekcininkės dėmesį tada ypač patraukė aborigenų tapyba ant eukalipto žievės – dekoratyvi, grynų spalvų, subtiliu kontūru perteikianti nematytus įvaizdžius. Aborigenų tapytas žieves tada dar ne daug kas kolekcionavo, iki pat XX a. vidurio jos apskritai domino tik etnologus, o eksponuoti tokius paveikslus garsiuose pasaulio muziejuose pradėta tik XX a. pabaigoje. Tapybą ant žievės labiausiai išgarsino žemyno šiaurėje esančios Arnhemo Žemės, meno atžvilgiu turtingiausio Australijos krašto, dailininkai, kurių paveikslų daugiausia ir G. Kazokienės kolekcijoje. Jų, kaip ir visų aborigenų meno, svarbiausios temos – veikėjai ir įvykiai iš pasaulio sukūrimo mito, europiečių pavadinto sapnų laiku (Dreamtime). Bet šio krašto meniniai stiliai skirtingi. Vakarinėje Arnhemo Žemėje tapomi iš šio regiono uolų meno atėję kalnų dvasių Mimi įvaizdžiai ir figūrinės gyvūnų kompozicijos. Dekoratyvios gyvūnų figūros vaizduojamos rentgeno stiliumi, parodant stuburo kaulą, skrandį ir kitas nematomas kūno dalis. Rytinėje Arnhemo Žemėje vyrauja beveik abstrakčios kompozicijos: ant monochrominio fono kontūru pavaizduoti toteminių gyvūnų simboliai (o kartais ir pats fonas), padengiami plonų skirtingų spalvų sukryžiuotų linijų (rarrk) tinklu. Kryžmų linijų stiliumi sukuriamas ypatingas efektas, perteikiantis gyvybinę klano energiją ir paveikslą paverčiantis sakraliu objektu.

Apie 40 proc. Australijos teritorijos užima dykumos ir pusdykumės, kuriose tūkstantmečius gyveno aborigenų gentys, laikydamosios mitinių protėvių įdiegtų įstatymų. Saitams su protėviais ir gyvybinei klano energijai atnaujinti dykumų gyventojai sukūrė savitą meno formą –­ žemės dekoravimą šventais slaptais simboliais, turinčiais magiškos galios ir perteikiančiais žinias apie vandens šaltinius, maisto radimvietes, takus, lemiančius genties išgyvenimą ar pražūtį. Per apeigas šiuos simbolius aborigenai išdėlioja iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolų gabalėlių ant dykumo smėlio, aplink juos šoka, dainuoja, o po apeigų tas kompozicijas išardo ar tiesiog palieka. Šiuos žemės paveikslus perkelti ant drobės ir ant popieriaus aborigenai išmoko tik XX amžiaus 8 dešimtmetyje, paskatinti šiais ornamentais susidomėjusių australiečių. Iš pradžių taškais buvo žymimi simbolių kontūrai, o ilgainiui susiformavo savitas taškinės tapybos stilius. Ant drobės meistriškai sukomponuoti abstraktai daug didesni ir spalvingesni nei ant eukalipto žievės tapomi kūriniai. Bet juose, kaip ir visame aborigenų mene, nėra spalvinio agresyvumo ir įtampa virpančių kontrastų. Daugiaspalvės it žmogaus gyvenimas kompozicijos, kuriose įžiūri žmogaus pėdos, bumerango, besiraitančio gyvio pavidalą, skleidžia santarvės su savimi ir aplinka nuotaiką – svarbiausiąjį protėvių paliktą įstatymą. Pasaulyje plačiai žinomus taškų paveikslus patys aborigenai teismuose dėl žemės pateikia kaip neginčijamus genties žemių žemėlapius. Taip ir turėtume žvelgti į jų kūrybą: tai, ką mes vadiname aborigenų menu, yra priklausymo genčiai ženklai, protėviams skirti prašymai, iš protėvių paveldėtos žemės planai, totemų, protėvių įvaizdžiai ir jų kelionių bei žygdarbių vaizdiniai. Visas jų reikšmes žino tik inicijuotieji genties vyrai, o mums belieka grožėtis aborigenų ženklų išraiška ir įvairove.
Šiaurinių Bathursto ir Melvilio salų aborigenai rengė laidotuvių ceremoniją (pukamani), o laidojimo vietose statė paminklinius stulpus (tutini). Aukšto statuso asmens kapą apjuosdavo daugiau kaip 20 stulpų, stovėjusių iki sudūlėdavo. Arnhemo Žemės Raminginingo regione gyvenantys aborigenai, vieninteliai Australijoje, iš termitų išgraužtų medžio kamienų darė karstus (dupun) antram laidojimo ciklui, kuriuose sudėdavo susmulkintus ir ochra nudažytus mirusiojo kaulelius. Tutini ir dupun, ištapyti genties bei mirusiojo totemais ir simboliais, dabar kuriami ir kaip meno objektai. Jų pavyzdžių yra naujoje ekspozicijoje, o kam teks būti Australijoje, neturėtų praleisti progos Nacionalinėje galerijoje Kanberoje pamatyti aborigenų memorialą su dviem šimtais panašių karstų –­ Raminginingo dailininkai jį sukūrė 1988 m. Australijos kolonizavimo 200-osioms metinėms, kad primintų pasauliui aborigenų patirtas netektis ir kančias.
Aborigenų, išlaikiusių pirmykštį gyvenimo būdą ir papročius, beveik nebelikę. Nuostabu, kad likę jų meno.