Jūratė Čerškutė. Vieno pasaulio tobulintojas Vilutis

„Tobulinti pasaulį – mano misija šiame gyvenime. Rašinėliai ir paveikslėliai šioje knygoje tam ir skirti." Taip 2009 m. į skaitytoją savo pirmąja tekstų knyga „Tortas" prabyla grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Unikalus pasaulio tobulintojas ir stebėtojas šiemet savo tekstų ir vaizdų mėgėjus pamalonino net kelissyk: vasaros pradžioje pasirodė antroji Vilučio knyga „Sriuba" (abi knygas išleido leidykla „Tyto alba"), o prieš porą savaičių VDA parodų salėse „Titanikas" (antrame aukšte) buvo atidaryta grafiko jubiliejui (keista ir nomenklatūriškai pompastiška būtų apie Vilutį sakyti „70 metų sukakčiai paminėti") skirta paroda, pavadinta paprastai, bet esmiškai: „Mikalojus Povilas Vilutis".

Taip, tai retas ir unikalus atvejis, kai vienoje vietoje galima pamatyti beveik visą Vilutį: nuo diplominių darbų (ankstyviausi parodos eksponatai datuojami 1968 m.), ankstyvosios grafikos, plakatų, netgi skulptūros ir tapybos iki šiandienių skaitmeninės grafikos pavyzdžių. Parodos kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė subtiliai išsprendė parodos žanrinio įvardijimo klausimą: vietoj tokiems atvejams idealiai tinkančios iškilmingai skambios, bet negyvai gremėzdiškos „kūrybos retrospektyvos" pasirinkusios universalų ir ideologiškai veik neangažuotą „dailininko kūrybos pristatymą". Pastarasis, kaip buvo akivaizdu per parodos atidarymą, netikėtai nustebino ir patį Vilutį, su jam būdinga saviironijos maniera prasitarusį, kad „pamatęs šią parodą, supratau, kad esu geras menininkas". Ir tuo, esu tikra, visi parodos žiūrėtojai ir vertintojai nedrįsta abejoti. (Ypač jei tik įžengę į salę perskaito Vilučio vaikystės prisiminimą vainikuojančią išvadą, kad „Buratinas įkritęs į duobę – konceptualaus meno kūrinys, leidžiantis galvoti, kad esu pirmasis konceptualistas Lietuvoje".)

Kalbant apie vertinimus – iškart turiu prisipažinti, kad nesu ir net nepretenduoju (veikiausiai ir negalėčiau) būti objektyvia Vilučio kūrybos vertintoja. Tam koją pakiša nemažai metų trunkanti bičiulystė su dailininko dukra Aldona Vilutyte (taip mikrominiatiūrine dalele tarsi susiliečiu ir su pačiu Vilučiu), ir jokiais objektyviais vertinimo kriterijais neapsprendžiamas mėgstu, ir viskas. Keblu dabar ir beatsekti, kada ir kaip Vilutis su visa savo vaizdine ir žodine kūryba įsiveržė į mano pasaulį. Pabrėžiu įsiveržė, nes apie grafiką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Mikalojų Vilutį (šį svarbiausią apdovanojimą gavusį „už naujuosius šilkografijų ciklus, originalias ir estetiškai veiksmingas formas – ženklus, prasminių situacijų raiškumą") žinota, girdėta ir matyta, be abejo, buvo jau seniai, kiek gali būti senas sąmoningas mano gyvenimas. Mėgindama atsekti tą atidaus dėmesio pradžią, punktyriškai prisimenu štai tokias detales: tas Kalėdas, kai gavau dovanų jo paveiks­lėlį, vieną iš skaitmeninės grafikos pavyzdžių; tas nuolat mane pasiekiančias istorijų apie Vilutį nuotrupas, dėliojusias kūrėjo portretą; tas darbo teatre akimirkas, kai matydavau Vilutį žiūrintį spektaklius, kuriuose vaidina jo dukra; tą smagų krizenimą, kai šaltą ir tamsų žiemos vakarą pirmąsyk skaičiau pirmąją Vilučio knygą „Tortas". Tai buvo punktyrai, keli iš daugelio, išaugę į tą keistą pasakymą „įdėmiai seku kūrybą", kurį praėjusiais metais vainikavo viešas mano prisipažinimas viename socialiniame tinkle: „Myliu Vilutį, ir ką?"

Iš tiesų tas pasakymas buvo smagi, intertekstinė ir veidrodinė reakcija į tuomet „Šiaurės Atėnuose" publikuotą Vilučio tekstą „Meilė". Nepai­sant to, tikrai myliu, kiek įmanu mylėti patinkantį ir priimtiną gyvenimo ideologiją savo darbais liudijantį kūrėją; kūrybą, ypač žodinę, irgi seku, nes kiekvienas naujas Vilučio tekstas grąžina tai ir tą, su kuo būdamas jautiesi labiausiai tikras ir natūralus, prigimtinis. Galiausiai, Vilučio rašiniai leidžia mėgautis ir retai beaptinkamu paprastai grynu, nuosaikiu, tikslias ir išgrynintas prasmes fiksuojančiu kalbėjimu. Pažįstu žmonių, kurie tikrai myli tik rašantį, o ne piešiantį Vilutį. Turiu prisipažinti, kad ir man, kaip tekstų žmogui, Vilutis – tai pirmiausia itin priimtiną gyvenimo pasaulėžiūrą patrauklia forma dėstantis rašytojas, gyvenimo mąstytojas ir stebėtojas, bet sykiu, be jokios abejonės, ir puikus dailininkas. Mąstyti apie Vilučio paveikslus be jo tekstų nemoku, lygiai kaip ir tekstų skaityti be paveikslų negaliu. Visa man regisi darnu ir išbaigta, kai tekstai paveikslus (ir atvirkščiai) nuolat papildo, pratęsia, paaiškina, tvirtindami prasmes ir sampratas, nuolat jas kartodami ir perkurdami. Tad pasinaudodama ta keista padėtimi, kad nesu menotyrininkė ir tikrai neturiu įrankių ieškoti paveiksluose to, kas yra (visas Vilutis su daugybe savo vidinių gyventojų) ar ko nėra, imuosi šį savo rašinėlį toliau konstruoti kaip kuklią Vilučio paro­dos apžvalgą, po kurią žvalgantis prisimenami jo tekstai.

Parodą žiūrėjau chronologine tvarka, taigi pradėjau nuo pačių pirmųjų, dar studijų metų darbų: 1968 m. kursinio darbo, iliustracijų legendai apie Jasinskį; 1970 m. diplominio darbo, iliustracijų Simono Daukanto „Žalgirio mūšiui", nuo knygų iliustracijų, emblemų, ekslibrisų, atvirukų, plakatų. Tai buvo viena įdomiausių paro­dos dalių – visiškai man nematytas ir netikėtai nustebinęs – tais laikais drąsia drąsa ir išmone – Vilutis. „Kai baigiau aukštuosius dailės mokslus, mano darbų šešerius metus nepriimdavo į parodas. 1976 metais, pasikeitus kultūros valdžioms, staiga priėmė ir staiga tapau elitiniu menininku" („Tortas", p. 57).

gyčio norvilo nuotraukos

Šio laikotarpio darbai yra tarsi mažasis įvadas į aštuntojo dešimtmečio kūrinius. Aštuntasis dešimtmetis autoriaus kūryboje yra svarbus keliariopai: visų pirma Vilutis ima mokytis šilkografijos technikos, kuri nulėmė jo tolesnius kūrybinius ieškojimus; visų antra, kaip liudija pats autorius, tai būta ypatingo laiko: „Praėjusio šimtmečio aštuntame dešimtmetyje buvau talentingas menininkas. Todėl, kad mano darbų nepriimdavo į paro­das" (ten pat, p. 36). Būtent pas­tarasis –­ darbų nepriėmimo į parodas –­ momentas buvo akcentuotas ir per dabartinės visą kūrybą pristatančios parodos atidarymą. Veikiausiai būtent ta patirtis ir nulėmė, kad tokia, visą autoriaus iki šiol sukurtą kūrybą pristatanti paroda rengiama pirmą sykį. Pats Vilutis viename iš interviu paro­dos proga tvirtina, kad ir paskutinį. Mat daugiau tokios didelės parodos tikrai nebus, jei bus – tai tik kamerinės. Todėl metas nuoširdžiai padėkoti visoms atkaklioms moterims, kurios ėmėsi organizuoti visą Vilučio kūrybos pristatymą – už ryžtą ir atkaklų triūsą norisi dėkoti ne tik kuratorėms, bet ir jam artimiausioms – žmonai Nijolei ir dukrai Aldonai.

Vaikštinėdama po skirtingus Vilučio kūrybinius etapus žyminčias sales vis labiau jutau, kaip paveikslai knygėja, o knygos paveikslėja. (Taip, ekspozicijoje esama ir kitų autorių knygų, kurias puošia Vilučio iliustracijos.) Prisimenu prieš penkmetį, skaitant spalvingą ir oraus formato „Tortą", užplūdusį gaivos ir skaitymo malonumo pojūtį, kurį kėlė Vilučio pasakojimų paprastumas (bet ne prastumas), žmogiškumas, akyla savirefleksija, su niekuo nesupainiojama (auto)ironija (ji steigia tą kartais prasmes taškuojantį pasakojimo būdą) ir, žinoma, visi svarstymai apie meną ir menininką, iliustruojami realiomis istorijomis su tikrais veikėjais. Svarstymai, kuriais ir tada, ir dabar (pasi)tikiu, nes jie profesionalūs ir profesionalo. Svarstymai, kurie darniai suskambėjo su visais parodoje eksponuojamais Vilučio darbais.

Regis, būtent „Torto" pasirodymo laikais ant mūsų kambario LLTI durų atsirado visada nusišypsoti ir susimąstyti priverčianti Vilučio citata iš vieno interviu, duoto išleidus pirmą knygą: „(...) bet veidrodį turiu namie ir, kai į save pasižiūriu, man kyla abejonių, ar tikrai Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir išvaizdą." Taip, čia tas atvejis, toji skaitymo sąlyga, išdėstyta pirmajame „Sriubos" puslapyje: „Jeigu žmonės skaitys mano rašinėlius ir jiems nebus liūdna – gerai." Manyčiau, kad tokia pati taisyklė galioja ir visiems dailininko kūriniams, kabantiems „Titaniko" parodų salėse.

Jeigu reiktų pasirinkti, kas labiausiai man patiko ir ką norėčiau nuolat matyti, neabejotinai rinkčiausi pirmą ir paskutinę sales (ypač pastarosios galinę sieną). Dėl dviejų kardinaliai skirtingų priežasčių: nematyta, stebinanti ir pažįstama, itin mėgstama. Pastarųjų metų Vilučio darbai man patinka gal dėl to, kad jie arčiausiai manęs, kad jie yra tame laike, kuriame jau ir aš buvau ir esu. Galiausiai jie man itin darniai sugyvena su „Tortu" ir „Sriuba". Juose daug žodinio kalbėjimo įvaizdintos tikrovės. Parafrazuojant Vilutį, amžinų temų amžini kalbėjimai, gimdantys nuolatines kartotes. Paskutiniosios salės darbų išdėstymo koncepcija idealiai atitinka Vilučio knygų turinius: viena pusė linksma, spalvota, kupina gyvenimo istorijų ir gyvybės, kuriomis pulsuoja ir spalvotasis „Tortas" (knygoje man įdomiausi buvo realūs nutikimai, šmaikščiai papasakoti ir kėlę šypsnį, parodoje nusišypsoti privertė įspūdingas, visą Vilučio darbą Dailės akademijoje nuo 1989 iki 2007 m. liudijantis ciklas „Posėdžių piešiniai"; pamalonino ta ryškių spalvų žaismė), antroji – nespalvota, kupina „Sriubai" būdingų pasaulio aiškinimosi ir nuolat perkuriamų filosofinių dialogų su savimi ir „Dievuliu, kuris mano viduje" (piešiniai ant galinės sienos ir piešiniai „Sriubos" pabaigoje nuostabiai sutampa).

„Pirmą knygą parašiau apie mane supantį pasaulį, kurio nesuprantu. Ir antra apie tą patį. Apie tai, ko nežinau", – rašo Vilutis, demonstruodamas nuoseklią vilutišką laikyseną, kalbėjimo, taigi ir mąstymo, manierą, sutampančią su jo paveikslais. Visuose juose – jis pats, unikalus ir vienetinis požiūris, nuolat pakartojantis ir patvirtinantis paišau save ir rašau save, nuolat svarstantis ir besiaiškinantis, galiausiai – nuolat save pasakojantis, kuriantis ir perkuriantis. Vilučio paveikslai kupini jo paties atvaizdų, kurie geba nenugravituoti į paviršinį narcisizmą, o išsilaikyti nuoširdžiai grynos ir tikros savistabos bei savi­refleksijos lauke. Ne kartą pabrėždamas, kad gyvena pirmą kartą, Vilutis savo kūryba neprimeta nei žiūrovui, nei skaitytojui nuovargio ir nuobodulio punktyrų, priešingai, paakina dar atidžiau ir su gyvesniu interesu bei nuostaba stebėti supantį pasaulį ir save pačius.

„Pirmą knygą reikėjo pavadinti ne „Tortu", bet „Aš Nr. 1", nes irgi rašiau apie save. Šitą knygą galėjau pavadinti „Aš Nr. 2". Nes vėl rašau apie save. „Aš" reakcija yra mano pasaulis, kuriame gyvenu tik aš ir kurio nepažįstu, todėl man jame nenuobodu" („Sriuba", p. 20). Galime drąsiai manyti, kad „Titanike" eksponuojamą keturis sodrius dešimtmečius aprėpiančią Vilučio kūrybos parodą įmanu suvokti kaip dar vieną, galingą, gyvą ir įdomų Vilučio „Aš" pasirodymą. Arba, kaip sufleruoja parodos plakatas, etapinį atspaudą (cirką).

M. P. Vilučio „Vieniši žmonės" – čia