Prieš keletą metų atradau Vilniuje Vilniaus aukcioną (periodiškai, tyliai ir uždarai vykstantį Žydų tolerancijos centre), kuris pastaruoju metu pasiekė beveik idealią kondiciją – pasijunti esąs dramatiško kino kadre, o jeigu dar pats prisidedi prie šiurpulingojo plaktuko kaukštelėjimo, tai pakyli į devintą dangų... Taigi kitokios dailės pardavimo formos man lyg ir nebūtinos –­ tuo labiau itin garsiai reklamuojamos ir vykstančios.

Į naują „ArtVilnių“ einu ne kaip pirkėja, o kaip didelio performanso žiūrovė. Malonu juk, kad tokio masto mugės niekur aplink nėra (jeigu tiesa, nėra niekur nuo Maskvos iki Berlyno!).

Taigi iškart Mindaugo Navako skulptūrą „Bokštas G“, kuri čia, „Litexpo“ prieigų plynėje, kiek aptirpusi ir prapuolusi, pati sau pasistatau priešais Filharmoniją – vietoj Basanavičiaus.

Fojė vyksta mugės numylėtinės Monikos Dirsytės performansas „Niekas neatims manęs iš manęs“. Hm... Kodėl antrus metus iš eilės tas pats ekshibicionizmas, iššokantis iš už kampo ir suteikiantis malonumą tik pačiam ekshibicionistui? Anais laikais šventes atidarydavo „Kepurinė“, o nūdienos topas yra Dirsytė ir Benas Šarka? Žinoma, dar Jonas Mekas – kaipgi be jo? Na, galbūt liaudžiai laiko ženklai turi būti gerai atpažįstami, jau numazolinę akį. Už prakaituojančius performanso atlikėjus labiau patiko ir įtiko visai šalia kvepalų stendą išsipirkę haute parfumerie – manau, kvapai drauge su kokių nors 5–6 dešimtmečio madų demonstracija būtų labiau tikę įžengiant į mugę.

Videomeno perbėgoje įstringa mikroskopiškai atidžiai šukuojami plaukai ir po jais slypinčios mintys. Tačiau bendras peizažas neįsirašo į smegenis. Ar čia irgi perkama? Tuomet aš būčiau pirkusi, pavyzdžiui, dramos ir operos teatruose vartojamo videomeno popuri...

Geriausios instaliacijos vardą suteikiu – kaip ir žiuri – Dusetų dailės galerijos menininkams Remigijui ir Ind­rei Kriukams, kurių sustiklėjusias „4 dienas Marse“ buvo malonu čiupinėti tamsoje – kaip akliems kosmoso užkariautojams.

Geriausio tapytojo vardą skiriu (kaip džiugu, taip pat provincijos) – Molėtų galerijos pristatomam Viačeslavui Jevdokimovui-Karmalitai ir jo totalinei tapybai.

O savo mėgstamą ir perkamą tapytoją Arvydą Pakalką vos aptinku sumaniai apžaistoje galerijoje „E. K. Art“. Suporuotas su kinų dailininku, nutapiusiu Vilniaus Halės turgų ir dar kažką, maniškis su savo užsieniniu tiltu prapuola, supanašėja su azijiečiu. Kas mugėje vis dėlto svarbiau – atskira galerija ar joje eksponuojamo menininko veidas? Šiuo atveju man daug geriau, kai galerija išdidina ir sureikšmina saviškį meninin­ką –­ Pauliaus Juškos „Buvai pasvertas...“ (galerija „555“) iššauna, tampa gilesnis ir brangesnis, kai greta sukabinami dar ir jo paruošiamieji „rankų darbai“.

Beje, taip pat sunkiai apžioju galerininkų madą į mažą ekspozicijos aikštelę snobiškai kišti visus savo lobius – o ypač prie visko pripliusuojamą fotografiją. Gyva akis, kaip selfis, greitai ir pigiai fiksuoja Sutkų, Baltėną, Luckų, Kunčių ir kt., atsidūrusius tarsi atvirukų kioske.

Kodėl ne? Šį kartą organizatoriai žodžiais lyg ir mėgino akcentuoti, kad mugei svarbu parduoti. Tuomet ir statykite, vaidinkite kioską su mažu langeliu! Kažkurioje vietoje švystelėjo prieš akis kelios paprastos lentynos su išrikiuotais mažo formato berėmiais paveikslais – tokie labai gerai nuteikia paprastą viduriniosios klasės atstovą. Tačiau jis iki šiol pas mus lieka atsietu ir bailiai prabėgančiu parodos lankytoju. Nes dauguma „ArtVilniaus“ galerijų vis dar nėra duris plačiai atsidarę butai daugiabutyje (kaip Aistės Kisarauskaitės Vilkpėdėje). Vaikštai čionai greičiau kaip po vienos gildijos bendrabutį. Jo gyventojai neturi dizainerio fantazijos, pinigų ar budėtojos leidimo iš sauso stendo pasidaryti namus su ugnele: pasidažyti sienas, pasistatyti fikusą, tyliai įsijungti muzikėlę ir pačiam atsistoti šalia molberto (kaip tai seniai daro portretistai Vilniaus Senamiesčio galerijoje). Manau, publika iki šiol nesupranta, kad atėjo ne į parodą, o į parduotuvę, kuri yra geresnė nei mūsų neišnaikinamas monmartras Pilies gatvėje.

*

Režisierius ir kostiumų dailininkas Vincent’as Boussard’as ir scenografas Vincent’as Lemaire LNOBT stato jau antrą operą – prieš pusantrų metų mūsų scenoje atsirado J. Massenet „Manon“, o dabar – V. Bellini’o „Kapulečiai ir Montekiai“. Ir tada, ir dabar jųdviejų tapybiškas artvilnius (spektaklis buvo pastatytas ir kitose pasaulio scenose) išdygo ant pasąmoninę grėsmę sukeliančių nuožulnių grindų ir ant jų susikertančių dviejų sienų (ypač puikus pirmo veiksmo antras paveikslas).

Į tokį pačiuožusį kampą įsprausta iš pradžių Džuljeta, o vėliau Romeo mane tiesiog pakerėjo, ir aš teatro direktoriui atleidau (bent jau laikinai) visas jo nuodėmes – tegul tik importuoja panašius kūrėjus, iš jų mums mokytis ir mokytis.

Bellini’o deklaruojamas bel canto atsispaudė ir niūriai poetiškame, tarsi supaprastintame, bet itin subtiliame spektaklio vaizde, pradedant nuo niveliuojančios uždangos, baigiant individualizuotais kostiumais (juos kuriant prisidėjo prancūzų aukštosios mados žvaigždė Christianas Lacroix). Laikui bėgant paveikslo rėmais suveržta scena gilėja, o Džuljetos keistai suraukti, tik matuojami, dar mergaitiški kūno apdangalai ima patys kalbėti, liudyti už ją. Jojimo balnai, nuleisti iš palubių, įspėja publiką, kad čia bus ne visai tas Šekspyras, o renesansinė legenda su kariais ir nacionaliniu išsivadavimu. Išmaniai apšviesta skrendančių įsimylėjėlių skulptūra à la Rodin ir Džuljeta-mirštanti gulbė ant avanscenos rėmo kalba lyriškai, o venecijietiškas choristų antplūdis iš atsivėrusios angos ir „nekorektiška“ balta kriauklė, skirta mergaitės apsiplovimui, drėbteli kažką nutylimo ir riebaus. Tačiau vyksmas itin prislopintas, neužgriozdinantis kelio gražiam skambesiui (bel canto) plėstis.

Romeo vaidmuo pagal prieš kelis amžius gyvavusią tradiciją buvo sukurtas mecosopranui, taigi scenoje girdime ir matome dvi puikias dainininkes ir artistes Eglę Šidlauskaitę ir Viktoriją Miškūnaitę. Šiame amžiuje jųdviejų duetas perskaitomas dar ir kaip įstabus, net rea­listiniame kine sunkiai atskleidžiamas neleistinos lesbietiškos meilės etalonas. Ypač sužavėjo virpanti Miškūnaitės herojė, basa pasiklydusi tarp savo šeimos ir melancholiškojo Romeo.

Operos muzika, kurios libretas apsiėjo be šekspyriškojo trilerio, išsilieja į kitas, visai neprokofjeviškas marias, ir tai suteikia netikėtų potyrių.

*

Mūsų vakarėlis Kanuose. Arlickaitė: švęskime savo kiną. Pasenęs Šviesos riteris Katkus su kardu. Rožickas: peržiūrėjau visus, vieni žiauriai blogi, kiti už juos ne geresni. Jei nesuprasite, galite mediatekoje susirasti. Kino filosofas (?) Milerius. Paukštės vienas sparnas atremtas į Paukštytę. Žmogus-stogas Skvernelis. Vargšė manekenė su kojomis iš galvos. Stonytės nėra. Gali bet kas išeiti prieš mikrofoną. Dokumentininkai laukia stebuklo, kad nepritrūktų kantrybės laukdami. Trumpametražiai būna ilgi, vieno plano, nieko nevyksta. Trumpas ir Siauras. Bareikis-baubas-animacija. Esu priverstas pristatinėti animaciją. Supratau, kad Gelminė vaidina pati save. Orlova pasaulyje pirmaplanė, o čia tik antra. Kiek daug ponų, kokie visi gražūs. Baublienė kramto gumą. Krulikovskio nėra. Levickis: žiūrėdamas šitą filmą aš užmigau. Neskubėkit – čia tiesioginis eteris. Žebertavičiūtė: kodėl jūs tokie sustabarėję? Repšys: aš jos tikrai nusipelniau...

Tai mano birželio 13-osios „Sidabrinių gervių“ per LRT juodraštis.

Na, gal ir visai pakenčiamai. Nes apdovanojimai, kritiko galva, išdalyti teisingai (raudonojo kilimo publikos galva –­ ne­teisingai, nes „Emilija“ nieko negavo).

Tačiau.

Įvyko tam tikras konfūzas. Mūsų konferansjė Nr. 1 – galbūt susidūręs su ne kažin kokia apdovanojimų šventės režisūra (Jurga Klimaitė) – nutarė griežtai atsiriboti nuo savo naujo pagarbaus, herojus dievinančio stiliaus, kurį taiko laidoje „Stambiu planu“. Andrius Rožickas, šį kartą stojęs prie vedėjo pulto visai vienas (be to, ir akompanuojanti muzika tinginiavo), ėmėsi „Oskarų“ ceremonijos lygio vedėjo vaidmens ir bent jau iki pusės renginio jį vaidino – paskui visais nusivylė ir pavargo.

Manau, tokios gaižios ironijos mūsų kino atžvilgiu niekas nesitikėjo – ypač sėdintieji pirmoje eilėje. Kongresų rūmų salė suakmenėjo, suglumo, tyliai krizeno. Kolega, čia ne holivudinė padūkusi publika, iškart atsiliepianti į juodus juokelius ir juos palaikanti. Rožicko egzaminą puikiai išlaikė nebent Elvyra Žebertavičiūtė – už tai ji verta ne mažesnės gervės nei Vytautas Paukštė.

Be to, kibirkščiuojančio kontakto nebuvo ir negalėjo būti, nes šiapus ir anapus ekrano tik vienas kitas yra susipažinęs su praėjusio sezono kino medžiaga (ypač sukurta jaunųjų, kurie užėmė pusę ceremonijos laiko). Visi apgraibom žino tik kontekstą.

Na, galima buvo parinkti bent jau ilgesnes, nesikartojančias ištraukas iš filmų. Nepalikti batsiuvio be batų ir sukviesti visus snobus ne į Kongresus, o į „Vingį“ su geru ekranu. Galima buvo kažkam protingesniam patikrinti, ką gi įkiš jauniklė režisierė į skiltį in memoriam.

Patikrinsime ir viską padarysime kitame dešimtmetyje, nes filmų daugėja, nes, tikiu, raudonu kilimu žengs ir prie sienelės fotografuosis nebe snobai, o tie, kas daro kiną ir gyvena juo.