Jurgis BERNATONIS: „Karalius nėra nuogas“

Trumpas interviu su grafiku Jurgiu Bernatoniu

Jurgis Bernatonis (g. 1990) – naujas veidas Lietuvos meno lauke. Šiemet baigęs grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, jaunasis kūrėjas savo bendraamžių tarpe išsiskiria ne tik puikia grafine meistryste, bet ir gebėjimu analizuoti bei vertinti visuomenės aktualijas, įvaizdindamas jas šiuolaikiniame mene.

Kodėl pasirinkai grafiką?
Kiek atsimenu save – vis piešiau. Profesionalesnės užuomazgos, manau, atsirado maždaug nuo penkiolikos metų. Užsidegęs paišydavau kompiuterines iliustracijas. Vėliau grįžau prie popieriaus lapo ir juodu markeriu sukūriau piešinių seriją. Ją pamačiusi dailės mokytoja pasiūlė išeksponuoti mokykloje. Tėvai, pastebėję mano didelį susidomėjimą, pasiūlė parodyti darbus savo draugų giminaičiui, Piešimo katedros vedėjui prof. Jonui Kazlauskui. Jis pasakė, kad esu linkęs į grafiką. Gerai dar nežinodamas, kas yra grafika, bet turėdamas dvejus metus iki vidurinės baigimo, ėmiau ruoštis stojamiesiems VDA. Taip ir atsidūriau grafikoje.

Kaip klostėsi studijos?
Studijų laikotarpis buvo puikus dėl galimybės studijuoti pas profesionalus ir susipažinti su jaunais žmonėmis, kurie domėjosi tais pačiais dalykais kaip ir aš. Studijuodamas pasinaudojau „Erasmuso" teikiama privilegija nuvykti į kitą Europos universitetą. Nežinojau, kur noriu važiuoti, bet po daugybės rekomendacijų pasirinkau Lenkiją, Vroclavą. Nauja vieta, puikios darbo sąlygos, dėstytojai daug ką pakeitė. Studentų buvo daug – iš viso pasaulio, ir tie pokalbiai apie meną prie vieno stalo, ir galimybė matyti, kaip dirba kiti, labiausiai veikė mano, kaip menininko, požiūrį. Be to, per „Erasmuso" studijas aplankiau Lenkijos, Austrijos, Čekijos, Vokietijos dailės muziejus, taip pat Berlyno šiuolaikinio meno bienalę ir pamačiau daug žymių šiuolaikinių menininkų kūrinių.

Kaip (pa)kito tavo darbai per pastaruosius kelerius metus?
Manau, mano darbų koncepcijos pirmuosiuose kursuose apsiribodavo tik geru sukomponavimu, bet paskui priėjau liepto galą ir kūrybinę krizę, kuri kėlė daug klausimų: kodėl grafika? Kodėl reikia gerai įkomponuoti? Ką tai reiškia šiuolaikiniame kontekste? Dar ir dabar ieškau atsakymų į šiuos klausimus, bet jie veda vis prie naujų klausimų.

Ar yra menininkų, kuriais seki, kurie daro įtaką tavo darbams?
Seku daugybe menininkų. Žaviuosi Michaëlio Borremanso, Guntario Sietinio, Yozo Hamaguchi, Vilijos Celimins, Anslemo Kieferio, Arto Wergerio, Gerhardo Richterio, Akiko Taniguchi darbais ir daugelio kitų. Taip pat esu Vakarų Europos viduramžių ir ankstyvojo renesanso dailės fetišistas. Didelę įtaką darė asmeninė pažintis su tokiais menininkais ir mokytojais kaip Jonas Čepas, Matas Dūda, Giedrius Jonaitis, Rimvydas Kepežinskas, Michaelis Kihlmanas, Christoforos Katsadiotis, Outi Heiskanen, Guntaras Sietinis, Cristopheris Nowickis, Janne Laine.

Kodėl mecotinta?
Mecotinta susidomėjau studijuodamas užsienyje pas dėstytoją Christopherį Nowickį. Jis yra pasaulyje žymus mecotintos meistras, be to, puikus pedagogas. Iš jo išmokau šios technikos pagrindų. Manau, mecotinta „susirgau" dėl jos proceso ir teikiamo vizualinio efekto. Mėgstu dirbti lėtai.

„Vartų" galerijoje pristatysi savo bakalauro darbą „Karalius nėra nuogas"? Kodėl pasirinkai politinės istorijos tematiką ir portreto žanrą?
Ieškojau tabu. Tuo metu labai domėjausi politika. Vieną dieną juokais išraižiau Angelą Merkel, nuo to viskas ir prasidėjo. Maži formatai – estetinė priežastis. Domėjausi miniatiūromis. Žmonių vaizdavimas yra atsitiktinis. Mecotintos technika buvo atrasta ir daugiausiai naudota ne kaip savarankiška, o kaip reprodukavimo technika, šią koncepciją pritaikiau ir savo darbui. Kiekvieną dieną tikrinau ,,Euronews" internetinį portalą. Klišėje atsirasdavo tas ,,Karalius", kuris būdavo aktualus tądien. Darbai, kurie neturi galvų – tai reprodukavimo būdu nukopijuoti ne šiuolaikiniai valdovai, o praeito amžiaus stabai, kurių vizualinė reprezentacija mums, europiečiams, turi simbolinę reikšmę. Tarsi galios vaizdiniai įsirėžę mums į pasąmonę. Akcentavau rūbus, kuriuos matuojasi kiekvienos kartos karaliai. Norėjau parodyti, kad tai, kas vyksta dabar, irgi yra istorija, tik kitu aspektu. Ir save laikau politiniu veikėju, nematomu demokratišku balsu. Kadangi esu vaizdų kūrėjas, turiu privilegiją save pavaizduoti tarp galios ikonų kaip paprasto piliečio galios simbolį.

Kodėl būtent „Cezaris" išskiriamas iš visų darbų?
„Cezaris" gimė beskaitant jo atėjimo į valdžią istoriją. Romoje prieš rinkimus, kaip ir šiais laikais, kandidatai save reklamuodavo. Tam pasitelkdavo skulptūrą. Cezaris turėjo daugybę skulptūrų rinkimams, bet papirko visus rinkėjus pristatęs šią. Galima sakyti, tos skulptūros vizualinis poveikis pavertė jį Romos imperatoriumi. „Cezaris" – vienas iš senesnių simbolių, kaip tiesioginė vaizdinės galios reprezentacija, veikianti žmones iki šiol.

Ką tau reiškia sąvoka „karališkumas"?
Karališkumas – tai žmonių noras matyti paprasto žmogaus veidą, kurio vaizdinė reprezentacija įkūnija visą valstybę, idėją ar revoliuciją. Man tai yra fenomenas.

Kalbėjosi Laura Grybkauskaitė

Liepos 18–24 dienomis „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus pristatomas J. Bernatonio bakalauro darbas „Karalius nėra nuogas". Susitikimas su autoriumi vyks liepos 18 dieną 17 valandą.

Jurgio Bernatonio „Cezaris" – 4 viršelyje