Jurgita Ludavičienė. Nieko daugiau

Sauliaus Valiaus, Dianos Radavičiūtės, Ramūno Čeponio ir Vlado Urbanavičiaus paroda „Minimum“ Bernardinų bažnyčios palėpėje veikia rugsėjo–lapkričio mėnesiais

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Lipdamas į Bernardinų bažnyčios palėpę, pavargsti. Laiptai, vedantys į viršų ir staiga virstantys sraigtiniais, leidžia suprasti, kad esi bokštelyje. Paskui perėjimas, dar pakopos, kada baigsis – neaišku. Kol uždusęs dvėsuoji, galvodamas, gal nevertėjo kopti, vis dėlto užlipi dar keletą pakopų ir tuomet supranti, kad atsiveriantis vaizdas buvo vertas kiekvieno žingsnio ir kiekvieno (pridususio) atodūsio. Palėpė, apie kurios grožį sklando legendos, o ir vaizdas pro apskritus mažučius langelius į Maironio gatvę, pelnytai surenkantis daugybę laikų „Instagrame“, kopėjui iš karto atsiveria visa savo paprasta didybe. „Kaip miškas“, –­ girdžiu švokščiant už nugaros. Kaip miškas, galbūt. Tokį įspūdį kelia tankiai sustatytos stogo atramos, kolonomis jas vadinti nebūtų nei teisinga, nei tinkama. Medinės atramos, kuriančios erdvinį ažūrą. „O tai... kur paroda?“ – vėl girdžiu nustebusį švokštimą, virstantį aiktelėjimu, klausiančiajam užlipus ant vieno iš kūrinių. Labai simptomiška, pagalvoju. Paroda, kurioje darbai taip susilieja su erdve, taip yra eksponuojami, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jų čia visai ir nėra. Išties darbai čia pastebimi tada, kai išdygsta prieš akis priėjus artyn, pasirinkus rakursą, kuriuo žiūrint jie atsiskiria nuo palėpės atramų ar medinių grindų. Arba pakėlus akis ir vietoj saulės šviesos pamačius mėlyną spindulį, keliaujanti aplinkui pe­rimetru. Tapyba, skulptūra, instaliacijos ir šviesa – nieko daugiau. Penki darbai, ištirpę Bernardinų erdvėje.

Išties paroda „Minimum“, kurią ir sudaro tie penki darbai, – vienas įspūdingiausių ir subtiliausių specifinės sakralinės erdvės įvaldymo pavyzdžių. Nors žodis „įvaldymas“ čia netinka – tai erdvės ir kūrinių integravimas, vienovės sukūrimas. Ramūno Čeponio idėja su­burti autorius, gebančius subtiliai elgtis su subtilaus elgesio reikalaujančia erdve, įgijo įspūdingą kūną. Autoriai –­­ Saulius Valius, Diana Radavičiūtė, R. Čeponis, Vladas Urbanavičius –­ žmonės, kūryboje neapsiribojantys išoriniu pavidalu, nesitenkinantys vien vizualumu. Žmonės, nepabijokime pasakyti, ieškantys turinio. Tikriausiai todėl pa­roda ir įspūdinga turiniu, tyliai prasismelkiančiu į žiūrintįjį, o anaiptol ne forma, nes koks jau čia įspūdingumas, kai žiūrėdamas darbų nerandi, paprieš­tarautų man iš paskos užlipęs žiūrovas. O įspūdingumas čia visai kitas. V. Urbanavičiaus plokščias gofruoto organinio stiklo ar plastiko apskritimas ant grindų, uždarytas metaliniame lanke –­ „šulinys“, kuriame norint galima pajusti vandens raibuliavimą. Šulinio idėja. Sklidino. Čia norinčiam semti nereikia lenktis. „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4,14). Nebūtinai taip. Nebūtinai čia iš kiekvieno kūrinio turi trykšti Biblijos citatos. Tačiau sunku negalvoti apie simbolius, matant efemerišką S. Valiaus laivą, nuaustą iš siūlų, tiksliau – iš tarpų tarp jų. Lyg piešinys būtų tapęs kūnu, lyg pieštuko linijos įgautų trimatį pavidalą. Lyg primintų apie tikėjimo, o ir žiūrėjimo trapumą, ir bažnyčios kaip Kristaus vairuojamo laivo, talpinančio tikinčiuosius, įvaizdį. Taip pat ir D. Radavičiūtės šakelės, uždengiančios tarpą tarp atramų. Šakelės, tarsi kybančios ore, nesiekiančios žemės, į ją atsirėmusios tik adatėlėmis. Viena kryptimi palinkusių šakelių šuoras atrodo tarsi būtų pučiamas neregimo vėjo; tas sustabdytas vėjas ypač mistiškai atrodo palėpės statikoje. Ir sunku čia negalvoti apie liepsnojantį krūmą; tiks­liau, kur kas subtilesnį, nes ugnies nesimato. Neregimos ugnies apimtas krūmas slepia neregimą Viešpaties angelą. Arba pasakoja apie lengvumą, neregimą atramą, laikančią kiekvieną krūmo vytelę. Aš kur kas panašesnė į Tomą Netikėlį nei į Mozę, o iš tiesų – nei į vieną, nei į kitą, bet ta nematoma ugnis ir nematomas vėjo gūsis prikausto žvilgsnį ir perkelia nuo Trijų kryžių kalno, regimo pro palėpės langelį, prie vidinio Horebo. Kitaip yra su R. Čeponio tapyba. Čia raudonos ir juodos plokštumos padengia drobes, išryškindamos faktūrą, dažų slinktis, teptuko pėdsakus, slepiančius vidinį turinį. Formaliai abstraktūs darbai pasakoja apie įtampą ir bandymus (pavykusius) ją suvaldyti. Raudonos ir juodos plokštumos drobėse, sudarančiose ištisines linijas kaip horizontalią pertvarų atramą, užslenka vienos ant kitų, raudonis ištrykšta kaip sutramdytas gaivalas, įgijęs geometrinę stačiakampio formą, juodumas plonesnėmis plokštumomis smelkiasi iš antro plano į pirmą –­ santūri, bet atkakli kova. Pačios drobės –­­ kaip plati linija. „Virš šios linijos –­ begalybė, apačioje – mirtingumas. Bet pati linija priklauso ir vienam, ir kitam, laiko juos kartu, ja lyg dvasios perėja sklando vėjas, gaivus ir laisvas“ (Sara Maitland, „Tylos knyga, p. 61) Parodoje kiekvieną kartą taip: kūrinių tiek nedaug, kur kas daugiau erdvės tarp jų, bet už kiekvieno –­ asociacijų gausa ir vaizdinių miškas. Tyli ir neprovokuojanti ta gausa.

Diana Radavičiūtė. „Kelionė“. Sauliaus Valiaus nuotrauka

Apskritai raktinis parodos žodis, ko gero, yra tyla. Tyla, kuri yra ne trūkumas, ne žodžių nebuvimas, ne nuo įtampos net braškanti pauzė. Tyla kaip užpildanti erdvę vidinė dimensija, tam tikra širdies ir proto dimensija, tai turtinga erdvė. Nieko daugiau, bet vis dėlto – labai daug.

Dar viena parodos ypatybė – vienovė. Tylūs, neskubrūs darbai susilieja į visumą; akivaizdu, jog Bernardinų bažnyčios palėpėje egzistuoja tri­jų lygmenų ekspozicija. Pirmas lyg­muo –­ atskiri darbai. Spindulys, tapyba, skulptūra, efemeriškos instaliacijos. Penki vizualiniai komponentai su savo asociacijų laukais. Antras lygmuo –­ kūrinių tarpusavio dermė ir jų vienovė su erdve; palėpės atramų grafika, tuštuma tarp kūrinių kaip papildomas ir pakankamai aktyvus faktorius; darbų komunikacija ir sąsajos. Galiausiai trečias lygmuo –­­ pati palėpė kaip visuma. Palėpė, kuri tam tikra prasme taip pat yra laivas (nepamirškime, jog tai bažnyčios palėpė). Laivas, plukdantis tiek autorius, tiek žiūrovus tylios ir neskubrios būties link. Visą ilgą rudenį.

Ramūno Čeponio „Sąsajos“ ir Vlado Urbanavičiaus „Šulinys“ – čia