Jurgita Ludavičienė. Poligonas

Keletą pastarųjų metų ima ryškėti tendencija: birželis kultūrinių renginių gausa vis labiau panėšėja į gruodį. Dėl gruodžio viskas aišku: reikia panaudoti projektinius pinigus, atsiskaityti už stipendijas, išeksponuoti darbus, kurie galėtų tikti ieškantiems kalėdinių dovanų. Visi, susiję su kultūra, lekia griūdami iš galerijos į galeriją. O birželį? Birželį užpildo studentų diplominiai darbai, performansai, gyvo garso koncertai ir du didieji, daugiausia vietos ir laiko užimantys banginiai – „Kultūros naktis“ ir „ArtVilnius“. Iš tiesų šie du renginiai užima vietą ne tik mieste, bet ir kultūros vartotojų, žiūrovų ir vaikščiotojų galvose. Tarpas tarp jų nedidelis, dar nespėjus užmiršti meno celių, jau reikia prisiminti, kur yra LITEXPO ir rinkti geriausią galeriją iš dalyvaujančių. Bet per tą laiką nutinka dalykų, į kuriuos norisi ir verta atkreipti dėmesį. Palikite truputį vietos galvose ir akyse ir nukreipkite žvilgsnį į Kariną Kazlauskaitę, reziduojančią galerijoje „ARgenTum“ su instaliacija ir objektais ir visa tai vadinančia keistu pavadinimu „О я люблю шоколад“.

Karina Kazlauskaitė. „Iki 600 ml“. Artūro Valiaugos nuotrauka

Pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo išties keistas tiek dėl gramatinio netaisyklingumo, tiek dėl (nelabai autorės mokamos) kalbos pasirinkimo, tiek dėl sąsajų su ekspozicija nebuvimo. Iš karto norisi taisyti padėtį bent jau gramatikos srityje – „o“ keisti į „a“ arba po jos padėti kablelį, kad teiginys virstų koketišku atodūsiu. Bet ne. Netaisyklingas pavadinimas stirkso ir trikdo, nes toks jis ir turi būti, taip jis ir turi veikti žiūrovą/skaitytoją. Kaip ir ekspozicija, praktiškai užgriuvusi nedidelę galerijos erdvę. Joje asmeninė Kazlauskaitės istorija, virtusi daiktų sankaupa ir konceptualios juvelyrikos objektų poligonu. Menininkė, kaip daugelis juvelyrikos srityje dirbančių lietuvių autorių, baigė VDA Telšių fakultetą, po to – VDA magistrantūrą; skiriamasis Karinos ženklas, vizitinė kortelė dar studijų laikais buvo stručio kiaušinis, kurį autorė derino su sidabru, sėklomis ir kitokiomis netradicinėmis medžiagomis. Tačiau po studijų Lietuvoje sekė keleri metai Stavangeryje (Norvegija) ir per tą laiką iš stručio kiaušinio išsirito mažų mažiausiai drakonas. „Karaegg Jewellry“. Drakonas, nes šitam neegzistuojančiam žmonijos fantazijos vaisiui būdingas lengvumas, ugnis, kelianti grėsmę, ir žvynai, sig­nalizuojantys reptiliją. Gamtos dėsnių pažeidimas. Priešybių vienybė, neįmanomas padaras, žadinantis vaizduotę ir emocijas. Keista, bet visi šitie apibūdinimai tinka ir Kazlauskaitės kūrybai, atsiplėšusiai nuo stručio kiaušinio lukšto ir atsigręžusiai į gerokai platesnes erdves. Dabar autorė eksponuoja keisčiausius daiktus, kurie maišosi su kasdieniškais ir įprasčiausiais, ir iš viso šito be skrupulų lipdo savo asmeninės istorijos viziją.

Vienas svarbiausių geros instaliacijos bruožų – sugebėjimas jos komponentus sudėti draugėn tokiu būdu, kad susijungę jie imtų pasakoti iki tol negirdėtą istoriją. Daugelio pasakojimų susipynimas sukuria naują meninę kokybę ir naują pasakojimą. Kazlauskaitės objektai pasakoja apie laiką, praleistą Stavangeryje. Apie laiką Šilutėje, iš kur kilusi menininkė. Apie autorės tėvų laiką ir apie nepažįstamų norvegų praeitį, kuri, kaip rodo fotografijos, nelabai kuo skiriasi nuo mūsiškės. Menininkė lengva ranka derina pačius netikėčiausius objektus: „Vieni daiktai man yra asmeniškai reikšmingi, kiti – estetiškai patrauklūs.“ Ta pati klasifikacinė logika, leidusi Borgesui gyvūnus grupuoti į mažus, didelius ir artimus imperatoriui. Kazlauskaitė grupuoja durpių briketus, statydama postamentą, ant jų tiesdama ryškų paplūdimio rankšluostį ir ant jo kaip ant podiumo guldydama koljė iš auksuotų kiaulės pūslių. Pastarosios, regisi, taps naujaisiais stručio kiaušiniais: ovali forma menininkei nenusibosta. Nuo švelnaus, šiek tiek gruoblėto kiaušinio lukšto iki beveik to paties dydžio ir spalvos pūslių kelias netolimas; pūslės lengvos, pasiduoda auksavimui, dažymui, jungimui. Jos virsta koljė, kurių, ko gero, galėtų geisti Vivienne Westwood ir visi jos anūkai, apklijuotos veidrodėliais jos tampa prisiminimais apie gaublius –­ neatsiejamus mokyklinių diskotekų atributus. Jos lengvos ir pasiduoda transformacijai, asociatyvios, šiek tiek atstumiančios ir netikėtos. Visai kaip instaliacijos, vos telpančios salėje. Instaliacijos, sukrautos iš mineralų, džiovintos duonos, šokolado, lašišos odos, tos pačios pūslės, sukarpyto odinio palto, plaukų kirpimo mašinėlės ir visokiausių kitokių dalykų – visa tai išdidžiai užbaigiant fluorescencinės spalvos ausų krapštukais. Instaliacijos, besilaikančios ant suolelio, kurio senas lentas Karina parsivežė iš Stavangerio. Jos gyvenimo fragmentų, susimaišiusių su nieko nereiškiančiomis kasdienybės nuolaužomis ir kitų žmonių gyvenimais. Gyvenimo liekanos, kai atsisuki, dažnai primena krūvą. Visko. O tu išdidžiai papuoši ją kokiais nors absurdiškais aksesuarais, kad atrodytų estetiškiau, ir nešiesi su savim. Stiklinis karstas seniai sudužęs, modernistiniai kanonai nebeįdomūs ir nebeveikia, ir gyvenimo krūvai dabar dažniausiai lieka tik prekybos centro maišelis. Arba indas šlapimui, kurį autorė pasilaikė kaip prisiminimą iš to paties Stavangerio. Jame taip pat telpa auskarai, plastikiniai segtukai, jūros žvaigždė ir daugybė kitokių dalykų, o groteskiškas Karinos mąstymas transformuoja butelį į didelės apimties karulį, o zuikio spiras – į karolius.

Groteskas, sumišęs su naivumu ir nuoširdumu, sklinda iš kiekvieno darbo. Originalus mąstymas, leidžiantis naudoti netikėčiausias medžiagas, susipina su transformuotais vaikystės atsiminimais. Taip galerijoje kabanti sovietinė mokyklinė uniforma pasiuvama iš Kambodžos medvilnės, įsigytos keliaujant po šalį. Uniforma atkartota beveik tiks­liai, jei ne balta spalva vietoje anos, baisiosios praktiškos tamsiai rudos, ir ne dar viena pora rankovių, tįstančių iki žemės ir paverčiančių rūbą tramdomaisiais marškiniais. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, uniforma juk ir buvo savotiški tramdomieji marškiniai, bent jau ana, sovietinė. Dabar baltumas jai vis tiek nepadeda, modelis pernelyg įsirėžęs į atmintį, ji tokia pati nepatogi, varžanti ir tramdanti tiek mintis, tiek ir veiksmus. Gal todėl ir instaliacijos bei objektai – tokie gaivališki. Kaip išsilaisvinimo įrodymas. Segės, pagamintos iš auksuotos lašišos odos, kaip blusos straksi ant vitrinos stiklo, moteris fotografijoje ant sienų spinduliuoja laime, ir visa tai drauge atrodo įžūliai ir keistai, ambicingai ir intriguojančiai.

Kazlauskaitė demonstruoja idėjas, kur lašišos oda tampa papuošalu, o ausų kamštukai – spalviniu akcentu. Kur juvelyrika, regisi, atsiranda savaime, susitveria iš įvairiausių dalykų, o asmeninė istorija tampa bendra. Keistumas, naivumas, meninės ambicijos ir polėkis –­ šioje bandymų aikštelėje viskam užtenka vietos. Dar keisčiau, kad tai dera ir su menine branda. Drakonas, nutūpęs ant Šilutės durpių. Kitaip ir nepasakysi.

Draugai