Žinoma, sutinku – „vasaros aitvarai“ skambėtų ir logiškiau, ir teisingiau. Vasario aitvarai – ir pretenzinga, ir išdavikiška, nes iš karto aišku, kad rašančiajai taip įkyrėjo žiema, jog visur regisi šilumos pranašai. Plaštakės, vieversėliai, žydras dangus, na, ir aitvarai, jeigu jau taip reikia. Tačiau aitvarai, prasibrovę į pavadinimą – ne tie, kuriuos prie Baltojo tilto laido nuo dviračių nulipę vilniečiai. Šie aitvarai – tapyti ir klijuoti chaoso ir harmonijos pranašai iš Bolonijos, kur šilta, kur dangus išties žydras, kur dailininko našlė atsisako važiuoti į Vilnių pomirtinės jos vyro paro­dos atidarymo proga, nes čia per šalta. O mums kas belieka, mes vis tiek čia, kur vasarį pusto, o vasarą lyja, ir su kailiniais einame į galeriją AV17, kur eksponuojama tapytojo iš Turino Piero Lerda koliažų ir tapybos paroda „Harmonijos chaosas“.
Lietuviai nesmalsūs, tą seniai žinau ir su kiekviena diena vis labiau įsitikinu. Visa tai, kas mūsų neliečia ir ko mes neturėjome, praleidome, nespėjome ir neįgijome dėl savo nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, mūsų dažniausiai visiškai ir nedomina. Kaip komiksai, pavyzdžiui. Taigi visai nesistebiu, kad XX a. antros pusės italų modernisto tapytojo parodoje stoviniuoja vos keletas žmonių. Kas mums šeštojo dešimtmečio Vakarų Europoje vykę meno procesai, informel, Nicos mokykla ir panašūs dalykai? Tuo metu mes žiūrėjome į plikagalvį TSRS lyderį, batu daužantį į tribūną. Tačiau įsidėti mažutį mozaikos gabaliuką ten, kur iki šiol buvo ne taip jau ir pergrūsta, galime dabar, Piero Lerda pagalba. 2007 m. miręs tapytojas ir teoretikas meno bakalauro studijas baigė 1948 m., o šeštojo dešimtmečio viduryje dirbo italų kalbos ir meno istorijos mokytoju Nicoje, kur aktyviai dalyvavo tuo metu ten kunkuliavusiuose meno procesuose. Nicoje buvo nenuobodu: Jacques’as Prevert’as, Jeanas Cocteau, Benas Vautier, Robertas Filiou, Tristanas Tzara ir kiti liejo draugėn poeziją, fluxus, tapybą, o visa tai įėjo į meno istoriją Nicos mokyklos pavadinimu. Po Ecole de Nice vėliava žingsniavo ir Nicos Le Club de Jeunes, prie kurio įkūrimo prisidėjo ir Piero’as Lerda, o pirmininkavo šiam klubui tuo metu jau minėti Jacques’as Prevert’as ir Jeanas Cocteau. Čia visa tai miniu tam, kad tekste suskambėtų bent šiek tiek girdėti vardai ir nekiltų klausimas, „kam gali būti įdomus niekam nežinomas italų tapytojas“. Tapytojas po audringos veiklos Nicoje grįžo į Turiną, kilo televizinės ir meninės karjeros laiptais. Įdomu, jog jau P. Lerdos disertacijoje apie Georgesą Bernanos daugiausia dėmesio skiriama problemai, kuri išliko aktuali visą gyvenimą – gėrio ir blogio kova žmoguje. Harmonija ir chaosas.
AV17 galerijoje eksponuojami vėlyvieji Piero Lerda darbai. Tapyba ir koliažai, nors datuojami 1982–2006 m., savo vizualiniu pavidalu jie iškart nukelia į tą patį šeštą dešimtmetį, europinį informel. Grynas, sąžiningas modernizmas: siekis išreikšti mintį ir rasti ją atitinkančią formą. Siekis sukurti harmoniją iš tarpusavyje nederančių dalių. Siekis fiksuoti akimirką ir drauge pretenduoti į išliekamumą. Ypač tai pastebima koliažuose, kuriuose visuomet galima pamatyti šviežią laikraštį ar žurnalą – anos dienos, kai buvo kuriamas darbas. Momento svarba, aktualumas ir pretendavimas į harmoniją ir amžinybę. Drauge daiktiškumo bei įpročio poetika ir emocijų suvaldymas. Formalūs žaidimai, kai gofruoto kartono bangos nelygiai pasidengia spalva ir kontrastuoja su sustingusių dažų gniutulu. Kai spalvoto popieriaus lygumas sudaro priešpriešą jautriam tapybiniam intarpui. Kai išties paprastomis kiekvienam prieinamomis priemonėmis – dažais, kartonu, popieriaus skiautelėmis ir drobe pasiekiama savita harmonija – spalvų ir formų lygsvara, sukurianti naują kokybę ten, kur prieš tai tebuvo plokštuma. Banguoti abstraktūs pavidalai, sukuriantys judesio iliuziją, kelia tolimas asociacijas su futurizmo pradininkais; spalvinė gama ir nuotaika primena informel, geometrija ir beformiai pavidalai priešinasi vienas kitam. Kiekvienas paveikslas, būdamas abstraktus, visgi skatina kurti pasakojimą; istorijas pasakojame sau ir kitiems patys, atsispirdami nuo P. Lerdos duodamo impulso. Istorijas apie kelionę, apie judesį, apie sukimąsi ir skrydį: cunamis, lemtingi sprendimai, viduje šėlstantis chaosas veržiasi į paviršių. Arba apie ramybę, pasalą, tykojimą. Viskas sąžininga, be spekuliacijų ir manipuliacijų; menininkas prezentuoja savo kuriamą pasaulį, savo tiriamą problemą, nesidangsto koncepcijomis ir nežongliruoja žodžiais. Modernizmas turi labai daug žavesio, kai pagalvoju. Ir gerai, kai yra progų tai prisiminti.
O kuo čia dėti aitvarai, gali kam nors pritrūkti kantrybės. Aitvaras – vienas mėgiamiausių Piero Lerdos motyvų. Spalvoti popieriaus kąsneliai, nutūpę ant kartono, sukasi ir kyla aukštyn. Plevėsuoja spalvotomis uodegomis, besiplaikstančiomis iš paskos. Siūlo atitraukti žvilgsnį nuo šaligatvio plytelių  ar purvino sniego ir pakelti akis dangaus link. Kaip netikėtas harmonijos pažadas – kodėl gi ne, kad ir kaip tai būtų neįtikima vasarį, kuriam gerokai artimesnis chaosas.

Piero Lerdos „Minios chaosas“ – 3 viršelyje