Jurgita Ludavičienė. Vieta metale ir mene

Petro Gintalo paroda „Medalių kūrėjo dialogai“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje gegužės 21–birželio 28 d.

Petras Gintalas. „Džiugo piliakalnis“ (Martyno Gintalo nuotrauka)

Petras Gintalas – menininkas, be kurio dabartinis Lietuvos medalininkystės laukas būtų visiškai kitoks. Daug nuobodesnis ir kur kas menkiau profesionalus. Tačiau šio autoriaus kūryba apima ne tik medalininkystę; mažoji metalo plastika, darbai iš metalo viešojoje erdvėje, tapyba ir piešiniai, galiausiai –­­ ir eilėraščiai. „Aš žinau savo vietą pasaulyje“, – sako autorius. Aš irgi žinau, kur jo vieta. Gintalas –­ universalus autorius, ryškiausius pėdsakus minantis gimtojoje Žemaitijoje. Būtent čia yra jo fizinė ir meninė vieta. Be abejonės, kelias, kuriuo tie jo pėdsakai vingiuoja, nėra nei tiesus, nei papras­tas –­ kaip ir daugumos menininkų, neramių sielų, sunkiai randančių vietą, kur sustoti, ir būdą, kaip tai padaryti. Tas kelias nebuvo ir trumpas – Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojama Gintalo paroda „Medalių kūrėjo dialogai“ apima daugiau nei pusės amžiaus kūrybos lauką: medaliai, mažoji plastika, plaketės, piešiniai.

Vis dėlto Gintalas lietuvių dailėje ryškiausią pėdsaką įspaudė (ir toliau tebespaudžia) būtent medaliais. Savitas tai žanras, kadangi keistas objektas tas medalis, geriau pagalvojus, savo istorija siekiantis antikos laikus. Į Lietuvą jis atkeliavo, kaip ir daug kas, gerokai pavėlavęs. Pirmasis lietuviškas medalis siejamas su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Senuoju, 1520 m. užsakiusiu medalį pažymėti savo sūnaus Žygimanto Augusto gimimą. XX a. pirmojoje pusėje lietuviški medaliai siejami su Petro Rimšos, o vėliau – Juozo Zikaro kūryba. O nuo 8, ir dar labiau –­­ nuo 9 dešimtmečio lietuvių medalio mene tvirtai įsitvirtina Gintalas. Medalininkystę suradęs kaip priebėgą nuo rutinos, pradėjo kurti įsimintinai, tegu ir sekdamas tradicijomis. Iš karto. Dabar eksponuojamus Gintalo sukurtus medalius būtų galima suskirstyti grubiai tematiškai: skirti personažams, miestams ir sau pačiam. Kiekvienas jų ir visi drauge, žinoma, skirti atminimui. Nuo pirmojo, sukurto 1975 m., Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirto realistinio, klasikinės kompozicijos medalio – vis laisvyn, sąmoningai grubesnė ir labiau atsipalaidavusi ranka kuria šiurkščias faktūras, kraipo linijas. Personažai ima įgyti charakterius, kurių be Gintalo niekas jiems nebūtų galėjęs suteikti. Jie ima keistis, iš embleminių atvaizdų tapdami originaliais, dažnai groteskiškais simboliais. Ir pasirodo, medalininkystėje tai taip pat galima. Postmodernioje žanrų difuzijoje autoriams įgijus visišką laisvę, medalis, jei autoriai pageidauja, irgi gali prarasti tradicinę savo išvaizdą. Naujausiems Gintalo medaliams būdingas laisvumas ir konceptualumas; juose kur kas svarbesnė mintis nei forma, nebėra griežtos kompozicijos ir sustingusio reljefo. Vis svarbesnis tampa asmeninis santykis su personažu. Ir nors autorius šį santykį įvardija kaip gana komplikuotą, tačiau tai tik patvirtina to ryšio svarbą. „Tomas – supratęs kad ne ten pataikė / paskambino man – priekaištavo / kodėl nesu­derinęs / nulipdžiau jo port­retą / ir neduodu ramybės / jiems TEN“ (Gintalo eilėraštis „Ramybės drumstėjai“). Regisi, Gintalas ima gręžiotis per petį, ar nesirodo jo medalių herojai. Ar viską padarė teisingai. Kaip tik tai ir įrodo medalių gyvumą ir gyvybingumą: veikėjai ima lipti iš rėmų ir neduoti ramybės autoriui net naktį. Viskas ima gyventi ir kvėpuoti, lipdyto reljefo ir įrėžų tinklas padengia medalio ar plaketės paviršių sukurdamas dinamišką, laisvą objektą. Šis ėjimas nuo tiesos prie laisvės, jei taip metaforiškai perfrazuotume, atsispindi ir kitoje medalių grupėje: medaliuose, skirtuose miestams. Čia autoriaus uždavinys, ko gero, dar sudėtingesnis: sudėtinga išvengti šablonų ir štampų. Kaip sukurti medalį miestui, kad jis netaptų sustingusios nuotraukos atkartojimu metale? Vis dėlto Gintalas sugeba miestams skirtuose medaliuose užfiksuoti nestandartinį rakursą, poetišką nuotaiką ar dramos nuojautą. Medaliai skirti gimtajai autoriaus Palangai, Kražiams, Kaunui... O pačiam autoriui nepapras­tai svarbi trečioji medalių kategorija –­ asmeniškieji medaliai. Tai jau patys tikriausi miniatiūriniai paminklai, skirti priminti kitiems ir prisiminti pačiam, kas buvo ir tebėra svarbu menininko gyvenime. Visų pirma – paminklas tragiškai žuvusiam sūnui Petrui P. Gintalui. Nuskendęs jūroje talentingas jaunas poe­tas prapuolė su visais jo laukusiais galimais keliais, visais žodžiais, kuriuos būtų pasakęs ar užrašęs per gyvenimą. Gintalas sūnaus žodžius paverčia metalu. Išsaugo ir įtvirtina tai, ką galima išsaugoti.

Viešosioms erdvėms skirtus kūrinius Telšių patriotas sieja su mylimos Žemaičių sostinės istorija ir tautosaka, į metalą perkeldamas legendas, padavimus ir tikrus Telšiuose nutikusius įvykius. Aiškiausiai tai regima didžiausiame Telšiams skirtame metalo plastikos kūrinyje „Telšių mitai“. Šešiolika lietos bronzos plokščių sudaro vieną didelę plokštumą; kadaise šios plokštės buvo skirtos vartams, vedusiems ežero link, tačiau rūstus 10 dešimtmetis, Telšiuose pasireiškęs ne tik Sovietų Sąjungos iširimu, bet ir su tuo susijusiu gyventojų nedarbu (kai žlugo Telšių skaičiavimo mašinų gamykla, tiekusi savo produkciją į sąjungines respublikas) ir agresija, nepagailėjo ir puikiųjų reljefų. Dingo plokštės, matyt, per kažkurį iš naktinių miestiečių siautėjimų. O gal kažkam prireikė bronzos –­ laikai, kai viskas buvo parduodama, laužoma, griaunama ir naikinama, Telšius labai palietė. Virsdavo pastatytos skulptūros, lūždavo turėklai ir lėkdavo žemyn iškabos. O metaliniai vartai, pro kuriuos iš Respublikos gatvės galima nueiti Masčio ežero link, neteko bronzinių plokščių su Telšių mitais. Taigi dabar tie mitai, deja, jau nebe gatvėje, o puikuojasi kaip atskira kompozicija. Kaip į 16 dalių padalytas langas, pro kurį galima pamatyti Telšių istoriją. Žemaitijos istorijai skirta ir dar keletas Gintalo bronzinių plokščių; regisi, kad šitas žanras autoriui prie širdies –­ kažkas tarp skulptūros ir medalių. Bet kokiu atveju, vis tiek paminklas.

Nors Gintalas ryškiausią pėdsaką lietuvių dailėje rėžia būtent medaliais, tačiau jam paklūsta ir mažoji plastika, kurioje autoriaus nebevaržo medalio keliami formalūs reikalavimai. Pastaroji, skirtingai nuo medalių, dažnai abstrakti, tarsi atgaiva po būtinos informacijos talpinimo nedideliame medalio apskritime. Medalis reikalauja konkretaus žinojimo, enciklopedinių duomenų ir vaizdo tiks­lumo. Mažajai plastikai tokie dalykai nerūpi. Čia svarbiausia –­ formos pojūtis ir proporcijos, paviršiaus taktiliškumas ir mastelio suvokimas. Gintalo lietos bronzos skulptūros –­ taktiliškos, amorfiškos ir drauge ekspresyvios. Tai lyriškosios Gintalo asmenybės metalinė išraiška. Tos pačios, kuri verbaliniu būdu išsiveržia poe­zija, o materialiuoju –­ mažąja plastika. Gintalo kamerinės skulptūros liūdnos iš esmės. Liūdnos, nes neužbaigtos išsipildymo prasme. Jos tarsi sustingo tapsme, pasmerktos visuomet likti „tarp“. Ir besistengdamos įgyti išbaigtą pavidalą, iš beviltiškumo jos ima pavargti. Judesiai grakštūs ir melancholiški: „Carunarinė“, „Dama ant kalno“, „Modifikatoriai-bendraminčiai“ taip ir lieka ne iki galo antropomorfizuoti – įgavę gyvybės, bet taip ir nevirtę žmonėmis.

Akivaizdu, kad Gintalas turi savo vietą tiek gyvenime, tiek ir mene. Kiekvienas medalis, kiekviena skulptūra, kiekvienas piešinys ir kiekvienas eilėraštis tą patvirtina.

P. Gintalo „Modifikatoriai-bendraminčiai“ –­ čia