Jurgita Ludavičienė. Žingsnis po žingsnio

Apie VDA Telšių fakulteto metalo plastikos darbus esu rašiusi daugybę kartų. Institucija keičia vardus – iš Telšių amatų mokyklos, įkurtos 1931 m., virto Telšių taikomosios dailės technikumu, po to – Telšių aukštesniąja taikomosios dailės mokykla, o šiuo metu vadinasi Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetu, kuriame yra Metalo plastikos katedra. Pastarojoje dabar ir ugdomi studentai, kuriems, manau, labai pasisekė. Labiau nei mums, prieš gerus dvidešimt metų technikume ruoštiems dailininkams-vykdytojams. Nors nesakau, ir anuomet tikrai nebuvo kuo skųstis. Galimybė išties puikiai išmokti amato, specialybės žinios ir pasaulinio dailės istorijos konteksto nuotrupos, kiek jų tuomet buvo įmanoma susigraibyti – ir mažo miestelio atskirtis, priverčianti koncentruotis į save ir į savo darbą – nes eiti vis viena nėra kur. Visa tai kūrė savitą terpę, kuria ir naudojomės. Kaip kas sugebėjome ir kaip kam pavyko. Tačiau dabartiniai studentai, man atrodo, turi kur kas platesnį žvilgsnį ir kur kas didesnes galimybes geografinį atskirtumą traktuoti kaip privilegiją tada, kai to reikia. O jei ne – jis tiesiog dingsta, nes dabar informacinės technologijos atstumus paverčia niekuo. Be to, daug platesnės galimybės dalyvauti tarptautinėse programose ir stažuotis užsienio universitetuose, tiesiogiai bendrauti su atvykstančiais dėstytojais. Visa tai akivaizdžiai atsispindi Metalo meno ir juvelyrikos studijos studentų kursinių ir baigiamųjų darbų parodoje STEP BY STEP, kurią minėta studija pristato drauge su galerija AV17.
Eksponuojami per paskutinius šešerius metus sukurti geriausi kursiniai ir baigiamieji darbai, kuriuos išties galima vadinti naujausių laikų mokyklos „aukso fondu". Visi be išimties darbai – konceptualūs ir sukurti išties rimtai žiūrint į savo darbą (turiu galvoje ne temas, o požiūrį). Vienas įdomiausių – Justinos Zymonaitės baigiamasis darbas „ORGANic": jo pagrindas –­ dirbtinės gėlės, „išvoliotos" gipse, po to supjaustytos savotiškomis „riekelėmis" ir iš pastarųjų suformuoti įvairios paskirties papuošalai. Gipse išlieka dirbtinių gėlių piešinys – spontaniškas, dekoratyvus ir asociatyvus, paradoksaliai primenantis žmogaus vidaus organų kontūrus. Organai – savotiškas gyvybės, gyvenimo tąsos atitikmuo; taip medicininis organiškumas semantiškai kontrastuoja su jau minėta gėlių, kaip mirties, laidotuvių simbolio, samprata. Šis kontrastas suteikia papuošalams papildomų prasmių: papuošaluose aptinkame gyvenimo / mirties, grožio / bjaurumo priešpriešų. Iš tiesų tai – tik vienas darbas, tačiau jo vieno kaip pavyzdžio gali pakakti iliustruojant tiek temos pasirinkimo rimtumą, tiek mąstymo originalumą. Ainis Budavičius alavo ir sidabro lakštus suglamžo tarsi standų popierių, suformuodamas iš glamžinių seges ir jas „nuvertina" pavadinimu „Šiukšlės"; išties neretam šiuolaikinės juvelyrikos kūrėjui tenka konfrontuoti su įsigalėjusia nuomone, jog papuošalai ir privalo puošti. Ir tiktai. Prasminį krūvį turintys juvelyriniai objektai, ypač sukurti iš nebrangių medžiagų, vartotojų dažnai atsainiai įvardijami „šiukšlėmis"... Rima Zaveckaitė nesvarsto funkcionalumo problemos, kurdama estetiškus, išbaigtus, dekoratyvius objektus iš medžio, epoksidinės dervos ir pigmentų. Spalvingi nedideli objektai „Trys pasauliai" primena vaikiškus sukučius ar saldainius ant pagaliuko. Be to, mes nežinome, kokio dydžio būna pasauliai; ir Strugackių mėgtas „suspaustos galaktikos" ant damos kaklo įvaizdis gali būti įkūnytas ir juvelyrikoje. Subtilus Martyno Vaitiekūno baigiamasis darbas „Vaidmenys", kur Nukryžiuotojo rankos ir kojos virsta segėmis iš mamuto kaulo. Kruopščiai išdrožti mažučiai pirštukai, sunertos kojos ar ištiesta ranka primena gotikinius relikvijorius su juos gaubiančia sakralumo aura. Rūta Pališkevičiūtė pristato antkakles iš kriaušės medžio – minimalistines, elegantiškas, pretenduojančias ne tiek į aksesuarą, kiek į dizaino objektą. Medis derinamas su jaučio kaulu, kurio akcentas rafinuotai baltuoja ant nugludintos medienos. Andrius Stankevičius „Vyriškais papuošalais" krypsta į kūno meno sritį, demonstruodamas savotišką „stetoskopą", su kuriuo galima palikti žymes ant kūno. Tikri vyrai dėl grožio turi kentėti, tai seniai įrodyta įvairiausių tautų randais ir tatuiruotėmis. Dar tikri vyrai gali žvejoti – tai neabejotinai įrodo galerijos rūsį „užtvindžiusios" Mindaugo Špučio kinetinės instaliacijos ir sąmojingas socialinis projektas, iš kurio į mus prabyla kasdien prie Mąsčio ežero tupintys žvejai.
Šio teksto tikslas jokiu būdu nėra išvardyti visus dalyvaujančius. Greičiau tai –­ duoklė mokyklai ir metalo meno studijai, demonstruojančiai pokyčių troškimą ir kylančią kūrinių kokybę. Sugebančiai išlikti, išlaikyti tai, kas buvo geriausia praeityje ir kuo Telšiai visada garsėjo: amatu, užsispyrimu, savo nuomonės turėjimu ir mokėjimu ją įrodyti. Tačiau dabar akivaizdu, kad išlaikant tai, kas buvo, būtina žiūrėti į priekį, o ne stovėti nuošaly. Žiūrėti į priekį ir eiti drauge su pasaulinėmis metalo meno ir konceptualiosios juvelyrikos tendencijomis – galima ir neskubėti, žingsnis po žingsnio. Kaip tik tai metalo meno studija ir daro.

Rima Zaveckaitė. „Trys pasauliai“. 2012

Draugai