Paroda „Monet“ Vittoriano komplekse, Romoje, veiks iki 2018 m. birželio 3 d.

Šią žiemą pagrindiniai žaidėjai Romos meno parodų arenoje – Katsushika Hokusai, „Ara Pacis“ muziejaus salėse iki sausio 14 d. atstovavęs Tolimiesiems Rytams, ir impresionistas Claude’as Monet, kurio darbų kolekcija iš Paryžiaus „Marmottan Monet“ muziejaus laikinai eksponuojama Vittoriano komplekse. Viešosios miesto erdvės išmargintos parodų plakatais, vaizduojančiais bene garsiausią japoniško meno kūrinį „Didžiąją Kanagavos bangą“, kuri, persiritusi per Japoniją, sukėlė cunamį Europos meno pasaulyje ir įsiliejo net į pačias C. Monet „Lelijas“, kurių plakatai kabo greta.

Šių menininkų susitikimas Romoje primena stiprią Rytų meno ir filosofijos įtaką XIX a. Europos modernistams – novatoriškas jų idėjas įkvėpė meno kūriniai, atkeliavę iš Japonijos, ilgai izoliuotos nuo likusio pasaulio. Dėl šalyje vykdytos Sakoku politikos (prekybiniai mainai su užsienio šalimis buvo apriboti, o atvykti arba išvykti buvo praktiškai neįmanoma, kartais netgi bausta mirtimi), vystėsi kitoniškas grožio suvokimas, palietęs ir piešimo technikas bei temas. Tuo metu ukiyo-e stiliaus piešiniai, spausdinami medžio kaladėlėmis, buvo vieni populiariausių dėl nedidelių kainų ir tokių plačiajai visuomenei patrauklių temų kaip gamtos vaizdai ar gražios moterys. Ukiyo-e, išvertus pažodžiui, reiškia „laikinojo pasaulio paveikslus“; juose vaizduojamos akimirkos iš kasdienio gyvenimo, įkūnijamas laikinumo grožis. Šią meno kryptį galima analizuoti dviem lygmenimis: atsižvelgiant į piešimo techniką, sukėlusią meninę revoliuciją Europoje, ir, žinoma, į kultūrinį kontekstą, suteikiantį piešiniams Rytų filosofijos ir dvasingumo potekstę.

Pirmą kartą šie paveikslai pasiekė Vakarų menininkų akis pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1867 m., Japonijai atidarius sienas ir įrengus pirmąjį nacionalinį paviljoną. Pristatyti piešiniai, išsiskiriantys aiškiomis formomis, apibrėžtais kontūrais, grynomis spalvomis, asimetriškomis kompozicijomis ir dekoratyviomis detalėmis, originalumu, iš karto patraukė meno pasaulio maištininkų akį. Impresionistų ir postimpresionistų darbai buvo stipriausiai paliesti šio stiliaus: H. de Toulouse’as-Lautrecas perėmė spalvas, kontūrus bei veido mimikas, E. Degas tiesiai iš K. Hokusai vadovėlio kopijavo Vakarų menui neįprastas subjektų pozas (tai galime matyti paveiksle „Vonia“, kuriame besimaudanti mergina siekia kempine nusišveisti nugarą, arba kaip į klubus įsirėmęs pavargęs sumo imtynininkas E. Degas versijoje tampa balerina). Tuo metu V. van Goghas laiške broliui Theo rašė: „Pavydžiu japonams sugebėjimo kiekviename kūrinyje išgauti stulbinamą aiškumą (...). Jų darbai tokie paprasti kaip pats kvėpavimas, jie nupiešia figūras tik keliais užtikrintais potėpiais, tarsi tai būtų lengva ir paprasta, kaip užsisegti liemenę. Ak, aš irgi turiu išmokti nupiešti figūrą tik keliais potėpiais“ (Arlis, sekmadienis, 1888 m. rugsėjo 23 d.).

Ši modernistų siekiamybė Rytų mene buvo jau seniai įvaldyta technika, praktikuojama sekant dzen dvasines disciplinas. Šinto filosofijoje gyvenimo esmė – justi dvasinę energiją ir visiškai susilieti su dabartimi, taigi meno tikslas yra perteikti daiktų dvasią, o ne sukurti realybės iliuziją, kaip įprasta Vakaruose. Garsi K. Hokusai frazė puikiai atspindi šią filosofiją: „Kai man sukako 73-eji, pagaliau sugebėjau perteikti visus gamtos elementus: paukščius, žuvis, gyvūnus, vabzdžius, medžius, žolę. Sulaukęs 80-ies metų, patobulėsiu dar labiau, o 90-ies įvaldysiu visas meno paslaptis. Kai sukaks 100 metų, mano darbai bus tikrai nuostabūs, o paskutinis mano tikslas bus pasiektas 110 metais, kai kiek­vienas mano padarytas taškas ir brūkšnys atrodys tarsi prisotintas gyvybe.“

Kitaip nei daugelis kitų ukiyo-e menininkų, piešusių tokiomis paviršutiniškomis temomis kaip kabuki aktorės, geišos ar kurtizanės, K. Hokusai linko į dvasingumą, nukreipdamas savo teptuką link Fudži kalno, kuris budizmo ir šintoizmo tikėjimuose laikomas šventu. Menininkas Fudži kalno piešinių ciklus kūrė iki pat mirties, vaizduodamas jį iš įvairių perspektyvų skirtingais metų laikais bei oro sąlygomis, vienišą arba apsuptą žmonių, užimantį visą paveikslą arba atliekantį tik antraplanį vaidmenį. K. Hokusai žiūrovui perteikia amžinąsias kalno savybes, įsigilindamas į materialaus daikto vidinę esmę. Garsiajame paveiksle „Didžioji Kanagavos banga“ milžiniškas cunamis ruošiasi tarsi praryti tolumoje stovintį Fudži, tačiau, kaip ir visuose kūriniuose, kalnas išlieka ramybės, pastovumo ir užtikrintumo simbolis.

C. Monet puikiai suprato šią meno filosofiją ir siekė ja pritaikyti savo darbams. Yra žinoma, jog menininkas kolekcionavo ukiyo-e paveikslus ir jais dekoravo namų sienas, o projektuodamas savo sodą ir lelijų tvenkinį laikėsi japoniško stiliaus elementų. C. Monet, kaip ir K. Hokusai, vėlyvuoju gyvenimo periodu susitelkė į meninę kontempliaciją – tapydavo vandens lelijas įvairiais dienos momentais, neretai tapydavo kelias drobes vienu metu, sekdamas kintančią šviesą vandens atspindžiuose ir augaluose. Jis siekė prisiliesti prie amžinųjų gyvenimo tiesų ir beveik cituodamas dzen išmintį yra pasakęs: „Viena akimirka, vienas gamtos elementas savyje gali atspindėti visą visumą.“