Justina Augustytė. Apie pasitikėjimą

Kazimieras Brazdžiūnas veikiausiai bus girdėtas visiems, bent kiek besidomintiems jaunosios kartos tapyba: aktyvus grupinių parodų dalyvis ir kuratorius, vienas jaunųjų tapybos bei kritikos platformos „Kontr-argumentas“ iniciatorių. Pernai pavasarį jo personalinė paroda „Y“ veikė Pamėnkalnio galerijoje ir buvo viena ryškesnių tapybos parodų. Sausio 11 d. atidaryta dar viena jo paroda, „Išklotinė“ (veikė iki sausio 25 d.), vietoje, kurią vis drąsiau jaukinasi vizualiųjų menų atstovai, – Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje.

Tapytojo kūrybos objektas – vaizdų visuma. Jo paveikslai, tarsi kreivi veidrodžiai, atspindi ir išryškina šiuolaikinio pasaulio, dabartinės komunikacijos vizualumą. Daugelis motyvų – vaizdinės klišės, kurias stebint neapleidžia „kažkur matyta“ jausmas. K. Brazdžiūnas į tapybą perkelia jau medijuotus vaizdus: kino, fotografijos, televizijos, spaudos, kompiuterinių žaidimų ir pan. citatas. Fragmentus jis įvairiai jungia ar, atvirkščiai, išskiria, nutraukia bet kokius ryšius su aplinka, kontekstu taip sukurdamas fiktyvias vaizdines situacijas, menkai susijusias arba visai nesusijusias su objektyvia kasdienybe. Labiau išlavintai akiai kai kurios detalės bus atpažįstamos, pavyzdžiui, paveiksle „Trio“ nutapyti poeto Vytauto Mačernio ir aktoriaus Vytauto Šapranausko portretai, tačiau tai labiau išimtis. Skirtingai negu informacijos kupini parodą lydintys tekstai, darbai atkakliai kalba vaizdais. Jie čia svarbesni už siužetą, verbalinį pasakojimą.

Parodos anotacijoje cituojamas Jeanas Baudrillard’as, teigęs, kad gyvename pasaulyje, kuriame vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės. Prieš beveik 4 dešimtmečius parašyta mintis taip pat aktualiai (ir vis aktualiau) skamba šiandienos instagraminės kultūros kontekste. Ji yra ir parodos atspirties taškas autoriui, ir raktas žiūrovui. Galimus individualius kūrinių pasakojimus čia nustelbia bendras ekspozicijos naratyvas, arba, tiksliau, nuosekli pozicija jį neigti. O juk pabrėžtinai deklaruojamas turinio nebuvimas taip pat yra turinys. Tokią ekspoziciją galima traktuoti kaip šiuolaikinės kultūros vizualumo refleksiją, atspindinčią išsklaidytą, heterogenišką atvaizdų srautą ir komentuojančią dabartinės atvaizdų bei įvaizdžių kultūros aktualijas.

Kaip papildomas naratyvas parodoje išsiskleidžia niekaip neišsikvepianti ir vis neprarandanti aktualumo jaunosios kartos menininkų kūryboje diskusija su pačia tapybos medija. K. Brazdžiūno tapybines taktikas tiksliai įvardija parodos pavadinimas „Išklotinė“, reiškiantis erdvinio kūno paviršiaus atvaizdavimą plokštumoje. Būtent su tuo plokščiu paveikslo paviršiumi menininkas nuolat komunikuoja: pabrėžia jo plokštumą įvairiais grafiniais elementais (rėmeliais, užrašais), dekoratyviai suplokština vaizduojamas formas. Taip nagrinėjama tapybos būtis kitų medijų kontekste – ji nuolat gretinama ir priešinama ekranams. Ekraniškumas parodoje perteikiamas ne tik per kinematografinius įvaizdžius ir nostalgiją keliančią praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio kino estetiką, bet ir tiesiogiai imituojant ekranus. Ne viename paveiksle nutapytas raudonas šviesos taškas, simbolizuojantis veikiančią kamerą arba monitorių, tampa atmintin įsibedančiu parodos leitmotyvu.

Ekspozicijos fragmentas. Lauryno Vaitkaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Lauryno Vaitkaus nuotrauka

Lakoniška „Išklotinės“ ekspozicija susitelkia bažnyčios presbiterijoje – altoriaus dalyje. Keli paveikslai apsidėje atrodo tarsi vitražai, vienas, eksponuojamas beveik horizontaliai, žymi altoriaus stalo vietą, kitas uždaro altorinę erdvę, simboliškai atitverdamas svarbiausią bažnyčios vietą tarsi presbiterijos sija, ir užbaigia ekspoziciją (simboliška – šio darbo centre nutapytas kryžius). Akivaizdu, tokia architektūrą atkartojanti parodos struktūra ne atsitiktinė ir pastatas, atrodytų, turėtų būti svarbus kontekstas Kazimiero darbams. Ekspozicijoje kuriama atvaizdų šventovės iliuzija. Tik užuot nuolankiai puoselėjus tikybą, joje paradoksaliai siekiama demaskuoti tikėjimą tuo, ko nėra, ir polinkį pasikliauti atvaizdais – kreivais atspindžiais veidrodžiuose, apgaulingais pavidalais ekranuose, efemeriškomis medijų projekcijomis. Glaudus kūrinių išdėstymas taip pat turėtų iliustruoti vaizdų gausą. Darbai, išsirikiavę tarsi kino juostos kadrai, sulimpa į alogišką seką, kurios versijų bus tiek, kiek žiūrovų. Regis, parodos koncepcijos atžvilgiu tokia ekspozicijos struktūra pasiteisina: didelio formato paveikslų virtinės ir šiurkščių Ramintojos bažnyčios sienų derinys „užgriūna“ vizualiniu intensyvumu.

Panašus eksponavimo principas (ir artima koncepcija) buvo panaudotas ir 2018 m. parodoje „Y“, didžioji dalis darbų matyti ir ten. Tad jau nekantru, kaip tapytojo kūryba atsiskleistų kitokiame ekspoziciniame darinyje. Nors tokios akivaizdžios sąsajos tarp parodos vietos ir koncepcijos gali pasirodyti pažodinės ir iliustratyvios, architektūros ir kūrinių kontaktas gan efektingas, įtaigus ir lengvai perskaitomas. Taigi forma yra viskas. Čia reikšmingas pats reginys, o ne tai, į ką jis nurodo. Panašu, kad tapytojas tyčia siekia apgauti, paklaidinti vientiso naratyvo ieškantį žiūrovą ir tiesiog mėgaujasi atsirandančiu nesusikalbėjimu. Pabrėžtinai reikšminga ir iškilminga ekspozicija tampa savo pačios kritika. Ieškantys paslėptos prasmės ten, kur jos nėra, nusivilia, o skeptikai triumfuoja.

Presbiterijos nišoje kabo ir bendrame didesnių plokštumų kontekste išsiskiria nedidelė drobė su pavaizduota reklamine šokolado „Milka“ kepurėle, kurios išklotinė naudota ir parodai viešinti. Kepurė jau atpažįstama kaip savotiškas tapytojo skiriamasis ženklas, o Milka, pasirodo, – paties menininko pravardė vaikystėje. Taigi ekspozicija kalba ne tik apskritai apie tikėjimą ir pasitikėjimą vaizdais, atvaizdais bei įvaizdžiais ar simptomiškai atskleidžia lietuvių jaunosios tapybos tendencijas. Ši maža autobiografinė užuomina sufleruoja, kad paroda yra labiau apie jaunosios kartos menininką, kurio maksimalistiška laikysena ir ironiškas tonas persmelkia, sulydo ir argumentuoja parodos pasakojimą.