Karmela Devčić. Marina Abramović: „Mano namai yra mano kūnas“

Dar tada, kai buvo griežtai kontroliuojama fanatiškos motinos, Marina Abramović susidomėjo konceptualiuoju menu, savęs netausojo ir be išskaičiavimų pateikdama kūną ir sielą eksperimentavo su skausmu, baime. Per daugiau nei 40 karjeros metų menininkė išliko autentiška. Marina iš tų, kuriems nedaugelis lieka abejingi, – jos performansai siekia interaktyvumo ir žadina reakciją, kad ir kokia ši būtų.

Iki tol bendravusi spontaniškai ir nepaprastai atvirai, ji akimirką sumišo, man paklausus apie planus didelei parodai Londono karališkojoje dailės akademijoje 2020-aisiais. Marina bus pirmoji moteris, pristatysianti savo darbus pagrindinėje šios institucijos galerijoje per 250 jos gyvavimo metų. „Ne, negaliu apie tai kalbėti. Esu prietaringa. Geriau tylėsiu“, – nuščiuvo. Nors seniai žinoma, kad, greta kitų kūrinių, savo kūnu išmėgins milijono voltų elektros srovę ir pasistengs užgesinti metro atstumu stovinčią žvakę. Organizatoriams menininkė buvo pasiūliusi ir kūrinį, kuriame fontanas išsviedžia jos kraują, tačiau šio performanso nebus.

Bendravome skaipu. Marina paprašė kalbėtis angliškai – kalba, kuria įprato mąstyti apie meno konceptus ir geba daug lengviau reikšti mintis. Pokalbiui įsivažiavus ji viename sakinyje jau maišė ir angliškus, ir serbiškus žodžius. Ir daug juokėsi. Iš savęs ir apskritai gyvenimo.

Kroatijoje neseniai išleisti Marinos memuarai „Eiti kiaurai sienas“ (lietuviškai 2018 m. išleido „Kitos knygos“, – vert. past.). Knygoje partizanų herojų dukra pasakoja, kaip augo grūdinama ir muštruojama, pasakoja apie fanatiškai kontroliuojančią motiną, nuo jos pabėgo į meną, nes šis reiškė laisvę, kurios namuose Belgrade nebuvo. M. Abramović smulkiai aprašė savo, kaip menininkės, kelią, svarbiausius performansus, vidinę raidą, mylėtus vyrus, baimes, abejones ir tai, kas akina kiekvieną kartą ją, kaip menininkę ir žmogų, radikaliai įsivelti į labiausiai bauginančius dalykus.

© Nils Müller and Wertical 2014
© Nils Müller and Wertical 2014


Ar menas yra prekė? Kaip parduoti tai, ko, tiesą sakant, negali turėti, nematerialųjį meną?


Per beveik 40 karjeros metų nieko nesu pardavusi. Nebuvo įmanoma parduoti to nematerialaus meno, tiesiog nebuvo žmonių, kurie už jį mokėtų. Daugiausia išsilaikiau iš įvairiose pasaulio vietose skaitytų paskaitų. Po ketverius metus dėsčiau Paryžiuje, Hamburge, Japonijoje, dvejus – Londone.

Galiu pasakyti, kad tik tada, kai buvau pakviesta į Venecijos bienalę, iš tikrųjų pradėjau uždirbti, už mano performansus imta mokėti. Performansas nėra toks kaip, tarkime, tapyba. Kai kurie performanso meno vardai gerai žinomi, bet rinkoje, kalbant iš finansinės perspektyvos, jie nedaug verti. Neretai galima pamatyti, kaip jauni tapytojai savo kūrinį parduoda 10–15 kartų brangiau nei koks nors pripažintas performansų kūrėjas. Tiesiog skirtingai matuojama.

Įdomu, kad performatyvusis menas gerokai populiaresnis ištikus ekonominėms krizėms. Nes daug nekainuoja. Krizei praslinkus, rinkoje vėl vertinamos kitos meno rūšys, už jas mokama, o už performansą – ne.

 

Performansai per krizę tampa svarbesni ir įgauna galios ne tik dėl neaukštos rinkos kainos, galbūt sunkmečiu jų poreikis padidėja ir todėl, kad ši meno rūšis slepia transformavimo potencialą?


Tikrai šio to esama, todėl pati visą gyvenimą skyriau performansui – jis turi ypatingos, jokiai kitai vizualiojo meno rūšiai nebūdingos transformavimo galios. Geras performansas iš tiesų gali transformuoti publiką; kai sukuriate gerą performansą, įvyksta stebuklas.


Kuris jūsų performansas jums pačiai buvo paveikiausias / sėkmingiausias?


Kiekvienas jų man svarbus. Į kiekvieną įdedu ne 100 %, o 150 % savo vidinių jėgų. Atiduodu viską, iki galo. Visai kitas klausimas būtų, kuris mano performansas publikai atrodė labiausiai transformuojantis. Dėl konteksto, situacijos ir vietos performansas „MoMA“ tapo sėkmingiausias mano karjeroje. (2010 m. „MoMA“ M. Abramović praleido 3 mėnesius kasdien po 8 val. sėdėdama prie tuščio stalo ir žiūrėdama į vis kitą žmogų, atsisėdusį kitapus stalo. Performanse dalyvavo tūkstančiai nepažįstamųjų, daugelis kurių, sėdėdami priešais ją, apsiverkė, – aut. past.) Per tris mėnesius pasižiūrėti atėjo 850 tūkst. žmonių. Šitaip performansas virto meinstrymo menu ir galbūt publika išskirtų būtent jį, o man kiekvienas kūrinys turėjo transformatyvios galios.


Dešimtmečius kūrusi paribyje staiga tapote itin išpopuliarėjusio projekto autore.


Todėl pajutau didesnę atsakomybę nei anksčiau. Kai po 3 mėnesių pakilau nuo kėdės, nebebuvau tas pats žmogus. Suvokiau privalanti ką nors padaryti dėl didesnės žmonių grupės, dėl publikos, kuri nebūtinai yra meno scenos ir jos vartotojų dalis, tad įkūriau savo Performatyvaus meno institutą („Marina Abramović Institute for Performance Art“). 8 dešimtmečio pradžioje mano publiką sudarė 30, 40, gal 50 žmonių, kartais 100, bet tais laikais 100 buvo daug. O dabar kalbame apie šimtus tūkstančių. Tad ir atsakomybė didesnė.


Sakote visada atiduodanti 150 % savęs. Kodėl atsakomybės dydis pasikeitė?


Dėl emocinio poveikio publikai. Apima skirtingi jausmai matant paveiktus 10 ir šimtus žmonių. Štai prisimenu „MoMA“ apsauginius, kurie paprastai visiškai abejingi turiniui, – per mano performansą pasibaigus pamainai jie nusivilkdavo uniformas, stodavo į eilę ir ištisas valandas laukdavo, kad atsisėstų priešais mane. Kodėl jie tai darė? Nes vyko kažkas emociškai galinga. Kai regite minią darant tą patį dalyką, suprantate, kad kažin kas joje keičiasi.


Spektaklis „Marinos Abramović gyvenimas ir mirtis“ sėkmingai rodytas daugelyje pasaulio teatrų. Esate sakiusi, kad jūsų tragedijas reiktų rodyti kaip komišką operą.


Režisieriaus Bobo Wilsono paprašyta papasakojau svarbiausius gyvenimo momentus, sudėtingiausius dalykus ir jis nusprendė, kad iš to sukursime šurmulingą komediją. Blogiausia, kai tragiškus dalykus bandoma parodyti tragiškai, tuomet išeina kičas. Bet jei visa tai daroma komiškai, galima užkabinti gerokai giliau. Tokio principo laikosi, pavyzdžiui, Dalai Lama – jis visada pradeda nuo ko nors smagaus, jo teigimu, jei norima žmonėms pasakyti tragišką tiesą, iš pradžių reikia juoku atverti jų širdis.

 

Marina Abramović su Stasiu Eidrigevičiumi Japonijoje 2000-aisiais. Nuotrauka iš S. Eidrigevičiaus asmeninio archyvo
Marina Abramović su Stasiu Eidrigevičiumi Japonijoje 2000-aisiais. Nuotrauka iš S. Eidrigevičiaus asmeninio archyvo


Rugsėjį Belgrade bus atidaryta jūsų retrospektyvinė paroda „Valytojas“, praeities valytojas... Įdomu tai, kad būtent su šia paroda grįžtate ten, kur jums buvo sunkiausia.


Nemėgstu retrospektyvos, retrospektyva skamba tarsi būtų sakoma: „Ką gi, ji rengia retrospektyvą, po trejų metų mirs.“ Bet man nepaprastai patinka pavadinimas „Valytojas“. Emocijų valymas, praeities valymas, žvilgsnis atgal iš naujo taško. Tai lyg apsivalymas ir naujos tikrovės kūrimas.

Kalbant apie mane ir mano požiūrį į savo praeitį, galiu pasakyti, kad pagaliau – išleidusi knygą, nugyvenusi išties intensyvų gyvenimą – jaučiuosi visiškai gerai. Manau, esu išsilaisvinusi iš praeities, apie ją visiškai nemąstau. Knygai parašyti prireikė dvejų metų, o ją užbaigusi tarsi nebegaliu prisiminti praeities. Galiu eiti tik į ateitį. Skyriau ją draugams ir nedraugams. Nes yra daug draugų, kurie, perskaitę knygą, tapo nedraugais, ir daug nedraugų, kurie, ją perskaitę, pasidarė draugais. Baigusi rašyti buvau be galo laiminga, jutau palengvėjimą. Sakytum, prasidėjo naujas gyvenimas, atsivėrė erdvė būti vien dabartyje. Praeitis baigta. Užbaigta su kartėliu, visais dalykais, kuriuos knietėjo išpasakoti ir su kuriais išėjau į dienos šviesą. Buvau visiškai nuoširdi, nes atmintis keista, apgaulinga – skirtingi žmonės tuos pačius dalykus prisimena skirtingai. Knyga jau išversta į 26 kalbas, kai kurios jų man visiškai nežinomos ir tolimos. Dievulėliau, kas gi užsimanys skaityti mano autobiografiją Taivane? Kaip mano istoriją gali suprasti žmonės Taivane? Siaubingai įdomu!


Argi performansas nekalba universalia kalba?


Žinoma, kalba. Čia reikia ne žodžių, o energijos.


Galbūt todėl žmones Taivane, kaip ir Zagrebe, domina jūsų knyga.


Geras atsakymas.


Ką atsigręžusi atgal pakeistumėte savo praeityje, jei galėtumėte?


Nieko nekeisčiau. Visa buvo reikalinga. Sunkumai, išgyventas pragaras suformavo mane tokią, kokia esu šiandien. Tai suvokiau ilgainiui. Jei šito būtumėte paklaususi prieš 10 metų, gal būčiau atsakiusi kitaip, bet dabar į viską žiūriu kaip į kelią, kuriame visi įvykiai turėjo svarią priežastį.


Metus praleidote su aborigenais, 25 metus bendradarbiaujate su tibetiečiais, bendravote su Brazilijos šamanais. Ko iš jų išmokote?


Savo kūnui ir protui patys nusibrėžiame ribas. Pažįstame tik mažą dalelę savo smegenų. Mokiausi, kad dvasia yra susijusi su viskuo. Man pasisekė tai suvokti ir pademonstruoti performansais. Kaip kitaip paaiškinti, kad kone nieko neveikdama, ištisus mėnesius sėdėdama ant kėdės pajudinau sieną, sukūriau tam tikrą energijos lauką? Vienintelis dalykas, kurį galite matyti, o, tiesą sakant, čia nėra ką matyti, veikiau jausti, ir tai, ką pajusite, – nematerialu, bet būtent tokia ir yra varomoji performanso jėga. Kol menininkas jaunas, aplink save jam norisi turėti objektus, daiktus, nes nesitiki, kad viduje glūdi galia, kurios jam visiškai pakanka. Vos tik viso to atsikratai, tarp tavęs ir publikos nebelieka materialių objektų, įvyksta tiesioginės energijos dialogas. Šito išmokau iš jūsų minėtų kultūrų.


Būdama 72-ejų vis dar dirbate taip pat, negailėdama jėgų.


Negalėčiau atsisakyti tokio požiūrio, net jei norėčiau. Bet yra šis tas nauja – štai, pradėjau megzti. Mezgiau kažkada labai seniai, kai buvau su Ulay’umi ir gyvenome automobilyje. Dabar man nepaprastai patinka tai daryti. Pradėjau megzti šalikus draugams, nes moku tik vieną raštą. Toptelėjo, kad bus super, jei žmonėms dovanosiu tai, kam sugaišau savo laiką, energiją, kad jie pajustų, kokie man svarbūs, kad gali šaliku apsivynioti kaklą... mane tai džiugina.


Mezgimas veikia kaip kontempliacija?


Taip, tai visiškai kontempliatyvus darbas. Tarsi smegenys liautųsi veikusios. Jaučiu, kaip plaka širdis, jaučiuosi gyva, kažką dirbu, kuriu, už lango žiema, viduje – ugnis, židinys. Tai ir dariau praėjusį savaitgalį, sėdėjau ir mezgiau ilgą baltą šaliką. Visa, ką dėviu, yra juoda, bet štai šalikas – baltas. (...)


Žinau, kad pasakojate politiškai nekorektiškus anekdotus ir mėgstate elementarius juokelius. Papasakokite mums kokį nors... apie prezidentą.


Turite omenyje Donaldą Trumpą? Jis pamišęs, savaime yra juokelis. Visa, ką jis daro, atrodo kaip juokelis, siurrealistiška. Nėra apie ką juokauti. Kai klausau, ką jis kasdien kalba, skamba... beprotiškai. JAV dar nėra turėjusios tokio siurrealaus prezidento. Vienas šamanas pasakė, kad iš tikrųjų D. Trumpas nepaprastai svarbus šiuo civilizacijos etapu, nes yra toks iracionalus, toks pamišęs, kad verčia mus nubusti. Teisingai pasakyta. Dabar žmonės sąmoningiau žiūri į politiką ir vyksmą aplinkui nei anksčiau.


Ką reiškia gyventi D. Trumpo JAV?


Nedaug čia būnu. Penkis mėnesius keliavau, dabar savaitę esu čia, paskui vėl trys savaitės kelionių. Nuo tada, kai D. Trumpas valdžioje, labai mažai laiko leidžiu JAV, tad, kaip ir jūs, apie įvykius skaitau iš šalies.


Kaip iš jūsų perspektyvos dabar atrodo Serbija?


Iki 1975 m., kai išvykau, man ji buvo žemė, kurią intensyviai jutau, bet su šiandiene Serbija nebejaučiu jokio ryšio. Vienintelė gija, kurią noriu turėti, nes susijusi su būsima paroda, yra jaunimas. Tik ne mano karta – savo kartos žmonių niekada taip ir nebuvau suprasta. Taip, dabar jau mane kviečiasi, net kuriame trumpą filmą pavadinimu „Coming home“ („Grįžimas namo“).


Grįžimas į namus, kurių nejaučiate kaip namų?


Niekur pasaulyje nesijaučiu kaip namie. Nebeturiu šio jausmo. Mano namai yra mano kūnas. Kad ir kur būčiau, savo kūne jaučiuosi gerai ir tai man svarbiausia. Manau, tas namų pojūtis labai slaviškas. Mat mes, slavai, nuolat apnikti nostalgijos, be paliovos apmąstome praeitį, kad anksčiau buvo geriau, o dabar nebe taip gera. Aš mąstau tik apie dabartį, apie akimirką, kurioje esu. Tokia vienintelė tikrovė ir kai ją suvoki, vaizdas iš tiesų prasiplečia, o ne susiaurėja. Dabar tai vienintelis dalykas, kurį tikrai turime. Kitą akimirką asteroidas gali atsitrenkti į Žemę ir mūsų nebeliks.


Iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė

www.jutarnji.hr, 2019 01 21

 

Draugai