Karolina Tomkevičiūtė. Tiesiai šviesiai

Neįvykę, vykę ar nevykę projektai? Tokie klausimai kyla apsilankius Eglės Rakauskaitės (Rakės) paro­doje „Ne(į)vykę projektai", kuri rugsėjo 4 d. atidaryta tekstilės galerijoje „Artifex". Dar nepriklausomybės atkūrimo audrose drąsiais ir tuo metu Lietuvoje nematytais performansais išgarsėjusi, tačiau pastaraisiais metais nuo mūsų dailės scenos pasitraukusi menininkė ir šį kartą pakvietė prie Valdovų rūmų, kur vyko naujasis jos performansas. Persirengusi Napoleono kostiumu ir nešina Šv. Onos bažnyčios maketu, jame pasirodė ir pati Rakė. Taip pat – dar trys kostiumuotos figūros, kurias, išskyrus tautiniu kostiumu pasipuošusią lietuvaitę, buvo sunku identifikuoti. Įvairius atributus laikantys ir jais besidalijantys personažai liudijo apie aktualius Lietuvos skaudulius: anaiptol nemažėjantį savižudybių skaičių, atominės energetikos problemas, dilemą dėl nacionalinės valiutos ir artėjančio euro įvedimo. O kur dar tas pats Šv. Onos bažnyčios maketas, Valdovų rūmų paunksmėje bylojantis apie mūsų šalies požiūrį į paveldą... Vis dėlto Rakės performansas greičiau tiesiog konstatavo faktus, bet nebandė provokuoti ar kelti gilesnių klausimų žiūrovams.
Tokiu pat tiesiu keliu menininkė eina ir parodoje pristatomuose kūriniuose. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro nuotraukos, kuriose, pasitelkus „photoshopą", sukurtos visai smagios vaizdinės simuliacijos. Kai kurių šių E. Rakauskaitės darbų idėjos užgimė dar 2008 m., kai Vilnius ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, o kultūros „ore" tvyrojo įtampa, sklandė daug kritikos ir klausimų dėl miesto reprezentavimo modelio. Rakė dar tada pateikė keletą šmaikščių ir ironiškų pasiūlymų, kuriuose kalbėjo apie jautriausius sostinės taškus. Ekspozicijoje pristatoma fotomanipuliacija „Lukiškių aikštė. Nepateiktas konkursui projektas" (2010 m.) primena ilgą Lukiškių aikštės atnaujinimo projektą, kuris, nors jau žinome jo rezultatus, tebeaitrina neabejingų šalies piliečių savimonę. Nuotraukoje matome, kad aikštės centre, kur kažkada stovėjo paminklas Leninui, E. Rakauskaitė įmontavo raudoną tanką su nulinkusiu vamzdžiu ir ant jo atspausta data – 1991-ieji... Vilniaus oro uosto prieigas menininkė siūlo papuošti palmėmis, o Gedimino pilį transformuoja į daugiabutį, kurio statyboms turėjo būti panaudotos dingusios Gedimino prospekto trinkelės. Modernius Konstitucijos prospekto pastatus E. Rakauskaitė paverčia riedlentininko žaidimų aikštele, o ant Gedimino paminklo užsodina lietuvišku tautiniu kostiumu apsirėdžiusią merginą, deklaruojančią antipatiją eurui. Menininkė savo manipuliacijoms panaudoja ir tėvo, žinomo fotomenininko Romualdo Rakausko kūrinį, kuriame tarp žydinčių obelų ir krentančių jų žiedų įkomponuoja paties autoriaus atvaizdą... Čia jau turime reikalą nebe su istorijos įamžinimo problemomis, atminties kultūra ir skausminga miestovaizdžio kaita, bet su meno ikonomis, autoriaus ir jo kūrinio „komunikacija".
Ekspozicijoje pristatoma ir daugiau fotosimuliacijų, tačiau jas papildo kiti objektai, kurie bendrame parodos kontekste atrodo kiek neorganiškai. Štai žiūrovus galerijoje pasitinka stalas, su knyga ir šalia jos gulinčia, didele krūva išpjaustytų žodžių – tai kūrinys „Gutenberg vs. Google. Neperskaityta knyga" (2011 m.). Jis tarsi provokuoja – susirask, kad nori – ir byloja apie šiandienius informacijos srautus bei kiekius. E. Rakauskaitė pristato videodarbą, kuriame iš nugaros filmuojama garsioji Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės", o fone girdimi paukščių balsai tarsi „įgarsina" skulptūrą. „Marškinėliai. A. Zuokui neįteikta dovana" (2013 m.) – čia marškinėlių krūtinę puošia fotosimuliacija, primenanti rugsėjo 11-osios įvykius JAV, tik jie demonstruojami mūsų, lietuviškame kontekste... Vilniaus savivaldybės pastatą persmeigia lėktuvas – matyt, tuo norėta pasakyti, kad meras šiuos marškinėlius „užsidirbo" dėl savo kartais nepasvertų ambicijų...
Žvelgiant į parodą ir performansą kaip vienį, tampa aišku, jog pastarųjų metų Rakės kūryba ryžtingai suka socialinės realybės link. Menininkė tampa savotiška mūsų dienų metraštininke – pasirinktas situacijas, įvykius, asmenybes ar objektus perleidžia per kandžią prizmę, sveikai iš jų pasijuokia.
Kita vertus, nors E. Rakauskaitė į dailės gyvenimą grįžo su nauju pseudonimu, naujumo jos darbuose stinga. Nei pasirinktos išraiškos formos, nei turinys nestebina. Žinoma, visa tai tikrai aktualu, tačiau nežadina aistrų, o tiesiog „tiesiai šviesiai" konstatuoja mūsų dienų realijas. Turint omenyje šios menininkės mąstymo savitumą, aštrų, pagaulų žvilgsnį, tenka tikėtis, jog „Ne(į)vykę projektai" peraugs į įvykusius, o svarbiausia – suskambės naujais atspalviais ir siūlys ne vien juodai baltą įvykių versiją, „gerus" ir „blogus" sprendimus, bet ir netikėtas, subtilias, netiesmukas ankstesniųjų E. Rakauskaitės kūrinių vertas įžvalgas.

Draugai