Kazimieras Brazdžiūnas. Požiūrio taškas (II)

Turėdamas laisvo laiko balandžio 11 d. nusprendžiu užeiti į kelias parodas.

Pirma stotelė – Evaldo Janso paroda Vilniaus rotušėje („Evaldas Jansas (tapyba, objektai, fotografija, video)“ veikė balandžio 3–29 d.)

Nors per atidarymą atlikau tik statisto arba dar vieno šproto skardinėje vaidmenį (supraskit, ten susirinko tiek žmonių ir plaktos grietinėlės, kad apžiūrėti parodą buvo tiesiog neįmanoma), tačiau net ir per fotografų blykstes supratau, jog rotušės sienų ir kultūrnamio vaibelis su paties Evaldo Janso kūryba kontrastuoja neigiamai. Kad patvirtinčiau arba paneigčiau savo prezumpcijas, o gal iš pagarbos autoriui, vis dėlto nusprendžiau apsilankyti parodoje dar kartą.

Vėl lipu į antrą rotušės aukštą, nes pirmame ant kolonų sukabinti (vaikų?) piešiniai. O kodėl ne, galvoju, apačioje – pradedantieji, viršuje – gyvas klasikas. Ar bent jau roko žvaigždė. Ir kaip tyčia salėje, kurioje eksponuojama tapyba, girdėti barokinė klavesinų muzika. Nei šis, nei tas... nors gal viskas gerai? Raminu save, kad reikia žiūrėti į tai, kas eksponuojama, o ne reaguoti į garsinius nesusipratimus už sienos.

Vaizdo įrašų ir nuotraukų kartoteka yra pirmoji parodos dalis. Koliažai, nuotraukos ir vaizdai iš studijos, videojuostos su pavadinimais tampa dokumentuotais, plataus masto meniniais kontekstais ir produktyvumo įrodymais. Galėtų dar šalia stovėti aparatas, kuriame, nuspaudus atitinkamą mygtuką ir pasirikus norimą kasetę, iš archyvo būtų galima ją peržiūrėti. Tačiau ši muziejinė dalis veikia dvejopai – nesinori statyti antkapio dar gyvam menininkui.

Evaldo tapybą pavadinčiau vėlyvuoju brandžiuoju etapu. Šiame cikle tyrinėjamos labiau asmeninės bei fundamentalesnės problemos, paskiruose darbuose nevengiama politinių realijų. Ir tai išties stipriai veikia pasąmonę, stengiantis atsakyti į klausimus: kas mes esame su visais savo potyriais? kaip pozicionuojame save postlaike, chaotiškoje kapitalizmo epochoje? Virginijaus Kinčinaičio tekste, lydinčiame parodą, man pritrūko ryšio atskleidimo tarp dviejų E. Janso kūrybinių polių, t. y. tapybos ir fotomedijos, tačiau jis taikliai apibendrino E. Janso kūrybinius atskaitos taškus ir įvedė žiūrovą į be proto platų kontekstą. Štai paveikslas „Klounas Jansas smaugia menininką Jansą“ galbūt šmaikščiai, tačiau kartu ir jautriai rodo vieno etapo baigtį, kuomet pats menininkas, pažymėtas išsišokėlio ar begėdžio etikete, tampa brandžia ir svarbia Lietuvos kultūros asmenybe ar net tam tikro laikotarpio ikona. Supraskit mane teisingai, Evaldo kūryba visuomet buvo konceptuali ir patraukli tiesmukumu: „E. Jansą kitados pažinojau kaip Šiuolaikinio meno centro enfant terrible – azartišką pašaipūną, mokėjusį patraukti per dantį visus ir viską. Save patį taip pat.“ (Citata iš Audronės Jablonskienės interviu su E. Jansu „Kūryba po traumos“.) Todėl didžiausias parodos nonsensas – ne pati paroda ar ekspozicija, o nušnerkšta erdvė.

 

„Evaldas Jansas (tapyba, objektai, fotografija, video)“
„Evaldas Jansas (tapyba, objektai, fotografija, video)“

 

Mano įsitikinimu, šis menininkas, eikvojęs sveikatą, retkarčiais buvęs nustumtas į paraštes, sukaupęs tiek medžiagos ir jau perkopęs penktą dešimtį, iš esmės nusipelno daugiau nei kvarbatkinių posovietinio naftalino prisigėrusių užuolaidų ar juodo pianino salėje. Kodėl viskas negalėjo įvykti šalia stovinčiame ŠMC? Šį klausimą palieku atvirą. Pianinas salėje transformuojasi į dramblį, o aš pasidarau selfį prie paveikslo, kuriame nutapyta E. Janso asmenukė su Jaspero Johnso paveikslu „Flag“ MOMA’oje, ir bėgu toliau.

Kita stotelė – Adomas Dusevičius „Vartuose“ (personalinė paroda „Purvas ir gėlės“ veiks iki gegužės 10 d.)

Sparčiu žingsniu eidamas link Mokytojų namų kiemelio, prie Salomeikos spaudos kiosko sutinku linguojantį vietinį reperį, kuris, pasigyręs naujais prikakotais lenarais iš „Humanos“, paklausia, kur taip skubu. Šiam atsakau, jog į Adomo Danusevičiaus parodą. Jis linkteli ir pradeda aiškinti, kad A. Danusevičius anksčiau tapė gėjus, o dabar dirba su lietuvių liaudies motyvais. Reperio išvada: tai labai neaktualu. Galvoje suprojektuoju didelį klaustuką ir beždžionėlę, mušančią lėkštes vieną į kitą, atsisveikinu ir dar labiau paspartinu žingsnį.

Ir vėl laiptai... Man „Vartų“ galerija primena butą arba privačios poliklinikos chirurgo kabinetą – sterilu, švaru, šiek tiek nejauku, o graži už stalo sėdinti mergina pasitinka lyg registratūroje. Ir šį kartą ne kitaip, tik didesnį įspūdį palieka ne mergina, o atsivėręs tapybinis ekranas. Sukaustytas atsargiai tyrinėju kiekvieną mažo formato paveikslą lyg pirmas dirvone išlindusias pavasarines gėles. Adomas meistriškai laižo, teplioja, minko ir braukalioja dažą – toks jausmas, kad pats išlieka nesusitepęs. Kamufliažinis koloritas, seksualumą žadinantys motyvai jaudina ir virpina orą. Negaliu nepritarti Karolinai Rimkutei, „7 meno dienose“ apie parodą rašančiai: „Menininkas nebesistengia reprezentuoti tapatybės ar jos problematikos heteronormatyvioje aplinkoje, nors kūryba toliau kalba apie seksualumą ir lytiškumą.“ Kitaip tariant, naujame etape atsisakęs rožinių žmogeliukų, suvirškinęs Wilhelmo Sasnalio bei Luco Tuymanso įtakas Adomas persiorientuoja ir menine išraiška pažvelgia naujai. Atmosfera dar labiau įkaista suvokus, jog kiekvienas darbas yra rankų darbo tiesiogine šių žodžių prasme. Lytėjimas čia itin svarbus, nes norisi prisiliesti pačiam.

Kitoje salėje regiu perlų motinas, vaginų miestelį arba tiesiog ošiančią jūrą. Šią ekspozicinę erdvę neironizuodamas pavadinau vonios kambariu. Tikslingai praleidžiu ir neaprašau prieš tai buvusių dviejų erdvių, nes man jos nesuteikė tiek malonumo, kiek dvi pagrindinės instaliatyviosios parodos dalys. Galima menininko arba kuratorės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės klausti: ar ne per daug scenografiškai atskirtos šios pagrindinės ekspozicijos? Įdomu, kaip sąveikautų paveikslai su keramika viename kambaryje. Galbūt įtampa pasiektų tokį kritinį tašką, kad viskas sprogtų ir pritaškytų neįvardyto purvo, paviršutiniškų metaforų, t. y. subjektas virstų pernelyg iliustratyviu? A. Danusevičiaus kūryba komerciškai patraukli ir angažuota ne tik dėl temos pasirinkimo, bet ir dėl techniškai atliktų, estetiškai pateiktų kūrinių. Tačiau net ir atmetus visa tai juntama idėjinė, koncepcinė ir technologinė vienovė, nepaliekanti manęs abejingo. Todėl mintyse spaudžiu A. Danusevičiui ranką, pamerkiu akį merginai, uždarau duris ir lekiu toliau.

 

„Purvas ir gėlės“. Autoriaus nuotraukos
„Purvas ir gėlės“. Autoriaus nuotraukos

 

Kita stotelė – Šv. Jono gatvės galerija (iki gegužės 6 d. veikia grupinė paroda „Užmarštis-Mitas-Tikrovė“, priklausanti 4-ajai šiuolaikinės dailės kvadrienalei (Q19) „Memorabilia“)

Vertinimas ir įspūdžiai nebus objektyvūs, kadangi parodoje dalyvauju pats. Nepaisant to, šia apžvalga pamėginsiu nusakyti tai, ką pavyko patirti pažvelgus į LDS virtuvę iš arčiau.

Tik sužinojęs, kad patekau į Q19 parodą, kiek nustebau. Mano siųsta paraiška priminė paskutinę minutę nupirktą „Teleloto“ bilietą. Temos, potemės buvo gan aiškios – nesunku pritempti ir su savo, tarkim, „konceptualia“ dalimi dalyvauti konkurse. Matyt, jau atsiskleidžia pirmoji problema – tema ir potemės suformuotos taip, kad kiekvienas menininkas be vargo galėtų pritaikyti joms savo kūrybą ar įžvalgas. Atrankos filtro skylutės padidėja iki maksimumo. Toliau – komunikacijos ir pagrindinio kvadrienalės elektroninio puslapio nesklandumai. Likus savaitei iki pagrindinės parodos LDS galerijoje Vokiečių g. atidarymo puslapis pūliavo ir metė visokias klaidas. Visko būna, sakysite, tačiau, kaip suprantu, kvadrienalei ruošiamasi 4 metus, dėl to XXI a. tokius mažmožius reikėtų tvarkytis gerokai anksčiau.

Balandžio 3 d. gaunu elektroninį laišką iš vienos iš trijų Q19 kuratorių, kad esu atrinktas. Laiškas be visų malonybių ir oficialumų, informacinis tekstas toks: „Jūsų darbas yra atrinktas į parodą q19 ir bus eksponuojamas Vilniuje, Jonų galerijoje. Prašome atvežti kūrinį į galeriją iki balandžio 9 dienos.“ Įdomu – aš dalyvauju, esu atrinktas, tada dar turiu atvežti ir pristatyti savo darbą, kai neparašytas nei konkretus laikas, nei diena. Apie kūrinio perdavimo ir priėmimo aktus svajoti čia tikriausiai nereikia... Super. Padėkoju kuratorei ir paklausiu, su kokiais menininkais patekau į šią galeriją, bet atsakymo taip ir nesulaukiu. Vėliau, per daug nesukęs kiaušų, paskambinu kolegai ir klausiu, kaip jis žada gabenti savąjį kūrinį, kai jo formatas, sakykim, dvimetrinis. Jis papasakoja parodai pasiūlęs diptiką, bet, kuratorės užklausęs apie transportavimą, išgirdo itin savotišką klausimą: „O gal užtektų vieno paveikslo iš diptiko?“ Pakrizenam, nes WTF??? Dalyvauja diptikas, bet eksponuojama tik viena dalis – nauji ir netikėti koncepciniai sprendimai... Sutariam, kad kolega manąjį kūrinį kartu su savuoju įmes į LDS autobusą – tokiu būdu jis saugiai iš Kauno pasieks tikslą. Rodos, viskas išspręsta.

Balandžio 10 d. į mesendžerį gaunu žinutę: „Labas, tavo darbas bus q19 parodoj Šv. Jono gatvės galerijoje. Dabar su kuratore eksponuojam, labai tiktų dar tavo darbas „live“.“ Kita žinutė maždaug tokia: „Užsuk, jei nori pasižiūrėti.“ Tada rašančioji prisistato Šv. Jonų gatvės galerijos vadybininke. Ok, galvoju, kuratorė nelinkusi bendrauti tiesiogiai su manimi, todėl bendrauja per tarpininką – galeriną, šitaip tokio plauko galerijų moteriškaites šmaikščiai pavadino Janas Hoffmanas straipsnyje „Gatekeepers to the Art World“. Ak, jeigu būčiau superstaras... Su „vadybininke“ susirašinėjame apie pusvalandį, nes stengiuosi kuo maloniau išaiškinti, jog 1) menininkas nesėdi apsikabinęs paveikslo ir nelaukia, kada jam parašys „atnešk“, 2) paveikslas nėra „Lidl“ maišas ar malka, kuriuos pasiėmęs į ranką ar po pažastimi pyst ir atgabensi. Galiausiai kuratorė, kuri vis dar ignoruoja mano laiškus ir bendrauja per galeriną, išsirenka paveikslą, pasiūlytą avantiūriškai, iš smalsumo. Tiesa, kūrinys visai iš kito ciklo, kurio savo paraiškoje net nebuvau pateikęs. Atrankos kriterijams susuku riebų klaustuką.

Balandžio 11 d. įkeliu naująjį paveikslą į autobusiuką. Šį kartą kelias trumpesnis – veiksmas vyksta Vilniuje. Iš karto parašau galerinai, jog paveikslas jau atkeliauja, ši išsigąsta, kadangi galerijoje dar nieko nėra, o aš merginą raminu ir apšviečiu, kad vairuotojas turi galerijos raktus (nes tokiai situacijai jau spėjau užbėgti už akių). Galiausiai informuoju tądien užsuksiąs apžiūrėti ekspozicijos.

Grįžkime prie mano kelionės po parodas. Išeidamas iš „Vartų“ galerijos ir pasukęs link trečiojo sustojimo tikiuosi nesusigadinti nuotaikos. Tris kartus giliai įkvėpęs ir iškvėpęs atidarau Šv. Jono gatvės galerijos duris ir mane pasitinka kažkur matyta panelė... Taigi trečio kurso tapybos studentė! Čia toji vadybininkė, vadinasi. Keista, pagalvoju, kokie žmonės disponuoja ir vadybininkauja galerijose. Aš nieko prieš, juk patirties iš kažin kur reikia pasisemti, bet gal ne kvadrienalėje? Tiek to. Svarbiau, jog paroda dar neiškabinta (atidarymas kitą dieną). Balaganas: menininkų gausa, paveikslų skirtumai, erdvės pergrūdimas – siautulingas kičas. Palieku viską rytojuj – gal pagerės, kai paveikslai pakils nuo žemės. Nusprendžiu tept slides iš ten kuo greičiau... Galerina dar pasiūlė parūkyti, gal simpatiškas pasirodžiau, bet atsisakiau. „Kaip ekspozicija?“ – paklausė, bet ką aš jai aiškinsiu – ji vadybininkė, o aš tapytojėlis – už konsultancinį darbą honoraro juk niekas nemokės. Palikau mielas ir gražus.

Balandžio 12 d. didysis kvadrienalės atidarymas. Pirmu taikymu einu į Šv. Jono gatvės galeriją. Faktas, padžiauti paveikslai šiek tiek pataiso bendrą vaizdą, tačiau mano likimo draugė galerina labai atsiprašo dėl nesukabintų prie paveikslų etikečių, tad vis dar nežinau, su kokiais menininkais kabu bendroje ekspozicijoje. Įkalu vyno ir varau į Vokiečių gatvę, ten jau sakomos kalbos ir susirinkę dalyviai. Ačiū Dievui, pavėluoju. Nors vėluoju gerą pusvalandį, vis tiek spėju patekti į bendrą visų dalyvių nuotrauką – sustojam kaip vaikų daržely prie kalėdinės eglės ir šypsomės, nieko kito nebelieka.

Kvadrienalės kuratorių yra trys: Nijolė Nevčesaus­kienė, Evelina Januškaitė-Krupavičė ir Rita Mikučionytė. Feisbuke skaičiau vienos jų įrašą, jog projektas „ilgai brandintas ir puoselėtas“, tačiau tuo netikiu. Tiek pribrandintas, kad kvapnios brogos paviršiuje plaukioja pūkuotas pelėsis, primenantis studentavimo laikus. Menininkų atrankos, jų darbų eksponavimo ir transportavimo laikas per trumpas, tad nesukuria kokios nors kokybės. Pritempti ir adaptuoti tekstai apie menininkus ir jų kūrybinius bendrumus yra niekiniai. Akivaizdžiai perteklinis atlikėjų ir kūrinių skaičius. Noras kuo „efektyviau“ išnaudoti sienas, ant kurių kreivai pakabinti paveikslai su šalia dar kreiviau priklijuotom etiketėm, lyg bandant išlaikyti balansą, primena peržiūras Akademijoje arba tiesiog indikuoja elementaraus skonio ir patirties neturėjimą, o gal atsainumą. Visiškai neprofesionalus bendravimas ir skubėjimas rodo nepagarbą ir vertybinį disbalansą.

Vis dėlto jeigu planuojate maršrutą lankydami kvadrienalės parodas Vilniuje, mano pasiūlymas būtų toks: Šv. Jono gatvės galerija–Dailininkų sąjungos galerija Vokiečių gatvėje–Pamėnkalnio galerija–„Arkos“ galerija. Nuo prasčiausiai įveiktos iki geriausiai pateiktos ekspozicijos. Nekritikuodamas pačių menininkų galiu pasidžiaugti, jog jų yra tiek daug ir jie aktyvūs, tačiau tokį anšlagą turėtų moderuoti atsakingi ir kompetentingi asmenys bei juos lydinti ambicinga komanda, kuriai rūpi ne dar vienas CV įrašas ir LDS maklės, atsiskaitymai valstybiniams fondams ir rėmėjams. Bet ačiū už galimybę dalyvauti.

Draugai