Kazimieras Brazdžiūnas. Požiūrio taškas IV

Vujeristinė, onanistinė, reakcionistinė šių metų Jaunojo tapytojo prizo (JTP) konkurso apžvalga


Atsivertus gausų dalyvių sąrašą džiugina stilistikų, idėjų ir meninių steitmentų įvairovė. Čia galima pamatyti ne tik kūrinius, jaunųjų tapytojų teikiamus konkursui, bet ir jų deklaruojamus konceptus. Vyrauja įvairaus plauko tekstai: konceptualios ir utopiškos idée fixe, genialūs meniniai užmanymai (bent jau pačių autorių manymu), laisvalaikio rašytojų būrelio rašliava, blevyzgos, atchodai ir įvairiausi iš tiesų sunkiai suprantamų pasisakymų asorti. Tačiau gerbėjų švelnus skatinamasis patapšnojimas per petį autoriui paglosto ego, suteikia potencinės energijos ir tikėjimo savo galimybėmis išplėšti išsvajotąją pergalę. Susidaro įspūdis, kad jauni menininkai yra arba turi būti deep ir su NASA marškinėliais, nes juk žiauriai out of space, ad astra, o dar svarbiau plačiai šypsotis, būti fainam, skleisti gerą vaibą ar užsiminėti šamanizmu.

Mano kriterijai vertinant dalyvių anketas išties paprasti. Atsižvelgiant į tapytojų intencijas, kurias galima bandyti iššifruoti iš tekstų, bei jų santykį su teikiamais kūriniais. Eiliškumas čia nėra svarbus, tiesiog ėmiau pačius įdomiausius.

Štai mano TOP 9:


1. Adelė Liepa Kaunaitė. „Love Machine“

Paveikslas intriguojantis, turbūt įdomiausias iš to, ką iki šiol A. L. Kaunaitė yra pateikusi JTP (kokius 9 kartus iš eilės). Grubus, tačiau Adelei būdingas ekspresyvus mostas ir koloritas šiame diptike veikia ir užsikuria savaime. Mėsmalė – buityje naudojamas padargas – transformuojamas į „meilės mašiną“, taip tarsi pakeisdamas savo pirminę funkcija. Išties įdomu: ilgesingas, nostalgiškas fonas pasakoja vieną istoriją, o pagrindinis objektas – kitą. Šis darbas primena neįgyvendintos instaliacijos ar skulptūros eskizą. „Pagrindinė pasaulio konstrukcija yra meilė“, – tokia sentencija ji pradeda aprašymą, labiau primenantį pareiškimą be aiškesnio pagrindimo. Taigi linkiu sėkmės meilėje. Net jei nesiseka 9 kartus iš eilės – pabandom iš naujo.


2. Adomas Storpirštis. „Harvester 3000“

Genijus – fantastas, kuriantis savo pasaulį ir jį pristatantis kitiems. Esu neįgalus vertinti šio menininko galybę, todėl neįstengiu pakomentuoti jo digital paintingo, nes tai tiesiog pain in the ass. Aprašyme galima rasti George’o Orwello, Stepheno Kingo, Stepheno Hawkingo knygų ir serialo „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ kompiliaciją. Ši minčių mišrainė kūrinių koncepciją daro panašią į būsimą scenarijų sci-fi filmui. A. Storpirščio kuriamos skaitmeninės tapybos iliust­racijos yra geriausias sneak peekas ateities beprotybės ekranizacijai.


3. Ieva Tulaitė. „It Was Always Burning“

Procesualumas ir kūryba. Naikinimas ir tikslas. Nors darbai savaime nekalba apie būsimą destrukciją, nykimą ar procesą. Projektas potencialiai turi perspektyvą tapti instaliacija ar hepeningu, ir juos teisingai dokumentavus kiltų šiek tiek kitokių prob­lemų ir klausimų, į kuriuos neužtektų vien atsakyti: „Man patinka, aš mėgaujuosi.“ Nesam iš dangaus iškritę, todėl reikėtų pasidomėti šia tema kuriančiais autoriais. Tarkime – kodėl Ch. Sutinas degino savo paveikslus? Kad liktų tik geriausi? Nors ir tie kažkada virs dulkėmis. Labiausiai patikęs paveikslas – „Afektas“, arba, kaip aš jį pavadinčiau „Savotiškai žavi apšerkšnojusi tryda“.


4. Adelė Pukelytė. „System no. 7“

Pati Adelė aprašyme užsimena, jog „siekia žiūrovą sugundyti matyti“, tačiau pasirinktos priemonės man kelia abejonių, o gal veikiau nuobodulį. Spalviškai paveikslas primena ne itin kruopštaus dizainerio projekto fragmentus. Mane „gundo“ nebent nuzulinto kolorito pasirinkimas ir pavadinimai. Kai kuriuos net paguglinu, tačiau nerasdamas jokio ryšio su pristatomu vaizdu, nužudau savo smalsumą „matyti“. Gan absurdiška istorija apie vandens trūkumą nesukelia jokių emocijų, ypač XXI a., kai parduotuvės prie kiek­vieno kampo – trokštu aiškesnio idėjos dėstymo. Aklas lazdos, alkanas duonos ieško...

 

Sandra Strėlė. „Nostalgia“. drobė, mišri technika, 2019 Adelė Liepa
Sandra Strėlė. „Nostalgia“. drobė, mišri technika, 2019 Adelė Liepa

 

Adelė Liepa Kaunaitė. „Love Machine“, drobė, aliejus, 2019
Adelė Liepa Kaunaitė. „Love Machine“, drobė, aliejus, 2019

 


5. Kipras Černiauskas. „I have buried the mountains in the black soil. 3 boxes“

Reakcionistas, nepakenčiantis reakcionistų, atsiprašinėjantis antrus metus iš eilės bei laikantis save nearogantišku individu. Dar nepastebėjęs vardo šalia darbų, iškart pamaniau: kažin kokio (atsiprašau) pensininko. Juk nei simuliakrų ar veidrodžių, nei Deleuzo, Badiou ar Baudrillard’o čia su žiburiu nerasi, pastarieji, matyt, sumaišyti su žemėmis ir sukrauti į šias tris gražias mėlynas dėžutes... Galbūt šiuolaikiškumas ir nėra pats tauriausias kriterijus, todėl nematau nieko blogo gaminti daiktus, turinčius liaudies meno bruožų ar tinkamus į sendaikčių turgų bei suvenyrų parduotuvėlę ir tokiu būdu priešintis sistemai. Taip ir nesupratau – ko čia reikia taip maivytis ir kas šiam menininkui įsakinėja iš skęstančio laivo?


6. Martynas Pekarskas. „Bucket of Oil Paint on Canvas“

M. Pekarskas pristato asambliažo prieskonio turinčius kūrinius, kuriuos vargu bau ar galima pavadinti tapyba. Savo kūrybą pristato tipo šokiruojančiu, retoriniu klausimu: „Ar viskas ant drobės ir porėmio yra tapyba?“ Atsakau – ne. Ir dar pridedu trumpą, seną, gerą posakį: „Ant sandėliuko užrašyta CHUI, o malkos – viduj.“ Kai dabar net nagų lakavimas, tualeto gaiviklio kvapas, pudelio šukuosena ar bet koks ekspresyvesnis teptuko nusivalymas į drobę yra menas, M. Pekarsko sparnuotas klausimas, kurį jam leidus performatuoju į pareiškimą, tampa subtema: „Kas yra tapyba iš esmės?“ Taigi savo darbais jis lyg ir atsako į klausimą, taip sukeldamas trumpalaikį errorą žiūrovo galvoje. Geras prijomas, Kapitonai Obviousai iš vokiško laivo!


7. Monika Radžiūnaitė. „Tristis imago eques Krasnoyarsk“

Castigat ridendo mores. Iš pirmo žvilgsnio netradiciška, plakatiška ar net tapetiška menininkė glumina savo pimpalų skaičiumi, humoro jausmu ir intelektu. Paveikslo pavadinimas lotynų kalba sukuria šiokio tokio pranašumo ir šustrumo lyginant su kitais dalyviais, tačiau ne tai svarbiausia. Aiškia, raiškia lietuvių kalba, lyg iš kokios kalbos pirtelės M. Radžiūnaitė savo steitmente paaiškina ir išaiškina kūrinio konst­ravimo principus bei idėjinę vienovę. Todėl lieka pripažinti, kad čia viskas yra gerai, nors kai kam gali ir nepatikti.


8. Grisli Soppe-Kahar. „Over-demanding“

Estas ekspresionistas – are you getting my drift? Žmogus matosi nesiparina ir į savo kūrybos aprašymą įdeda egzistencinį eilėraštuką, tik gaila, kad ne estų kalba. OK, užteks baltiškų bajeriukų. Šio autoriaus atveju tai veikiau pasirodymas kontekste, kuriame trumpam pataiso nuotaiką konkurentams. Love you and good luck in next year competition, Grisli.


9. Sandra Strėlė. „Nostalgia“

Akimirkos krionika. S. Strėlė, tapytoja iš Latvijos, mano galva, pernai buvo viena iš pretendenčių laimėti JTP, tačiau nutiko kitaip. S. Strėlės darbai preciziški, kiek hoknėjiški, su cepelino spalvos prieskoniu ir vis dėlto nostalgiški. Kaip pati rašo: „Pasiilgstu to, kas kūrėjui yra atrandama naujo.“ Ji paliečia ir fundamentalią tapybos mirties idėją, taip sukeldama nuojautą, kad pati nebetiki tuo, ką tapo, savo saviraiškos kryptimi. Vis dėlto tapytojos darbai įtikina, kūriniai spinduliuoja įšaldyto, mirštančio prisiminimo gaivališkumu, o tuo pat metu užkonservuotu koloritu bei ilgesiu. Taip jos abejonės dėl dabarties tikrumo persiduoda ir man.

Atėjo ruduo, nors graži buvo ir vasara, o apie ją – kitą kartą.


Visi JTP dalyviai čia

 

Draugai