Kęstutis Šapoka. 6×6

VDA Kauno fakulteto magistrantų fotografijų paroda „6×6" galerijoje „M2" balandžio 16–24 d.

VDA Kauno fakulteto galerija „M2", atsidariusi, rodos, prieš metus, bent kol kas veikė keistoku, bet kartu ir įdomiu formatu, kai parodą gali pasižiūrėti paprašęs VDA budinčiojo (?), parodos autoriaus ar autorės (?) atrakinti patalpas arba, kaip kad šios – „6×6" –­ paro­dos atveju, kai pakaitomis budi paro­dą surengusios autorės ir autorius.

Ingos Navickaitės nuotrauka

Beje, įdomus faktas, kad šiose „M2" galerijos, esančios buvusiame beprotnamyje, patalpose kadaise buvo gydytojų kabinetas, kurio sienos nuo grindų iki lubų buvo išklijuotos sovietiniais (jei ne stalinmečio, tai Chruščiovo laikų) laikraščiais. Remontuojant patalpas, galerijos sumanytojai sumanė palikti „autentiškus" freskų, t. y. tų laikraščių, fragmentus. Taigi, tie fragmentai yra, juos galima pamatyti.

O parodos dalyviai – Ieva Auželytė, Dalia Bieliūnaitė, Simona Kulbokaitė, Inga Navickaitė, Julija Račiūnaitė ir Rolanas Stankūnas. Kuratorius – Gintaras Česonis.

Penkių VDA KF taikomosios grafikos ir vieno VDA tapybos magistrantūroje besimokančio studento paroda. Autorių nuotraukos tarpusavy neturi nieko bendra. Bet autoriai glaudžiai vieni su kitais susiję. „Viskas prasidėjo nuo to, jog buvome 6 ir turėjome 36 kadrų juostelę. Analoginiu fotoaparatu fotografavome kiekvienas po šešis kadrus, o ir viskas truko šešias dienas. Tokia parodos atsiradimo priešistorė, vėliau kiekvienas gvildenome sau aktualias temas ir naudojome tam tinkamiausias priemones. Ekspozicijoje yra analoginių, skaitmeninių fotografijų bei videoprojektų", – papasakojo viena pa­rodos dalyvių I. Navickaitė.

Taigi, meninink(i)ų grupė pradėjo nuo bendros idėjos ir (beveik) kolektyvinės kūrybos akto, vis dėlto paskatinusio susimąstyti, ką kiekviena(s) nori pasakyti ir, galų gale, rengti bendras parodas. Šioje parodoje darbai jau, žinoma, atsiradę ne vienoje juostelėje ir ne iš kolektyvinio veiksmo, nors bend­ros parodos rengimas, Kauno aplinka, kurioje gyvenama, mokomasi ar kuri (kartais) tampa kūrybos ašimi, jau tarsi savaime pakiša mintį apie „grupę".

Juk legenda apie vieną juostelę, kurią turėjo fotografuoti šešiese, jau egzistuoja. Ją sustiprinti gali ir papildoma „legenda" apie kiekvienoje grupės pa­rodoje dalijamus čiupačiupsus, įpakuotus į popierėlius su rengiamos parodos logotipu. Keletas bendrų veiksmų, pa­rodų irgi buvo.

Menininkų grupės – tikrai simpatiškas dalykas... (Žinoma, išskyrus „Individualistų" (sic!) „grupę" – tiems stogas gerokai nučiuožęs.) „Doooooris", „Post Ars", „TTL" arba visai šviežias „Young Poor Artists"... Nebūtinai vieningoje, bet išlaikančioje šiokius tokius bendrus „idėjinius" saitus grupėje bent kurį laiką funkcionuoti lengviau, ji labiau pastebima, nes pats grupinis veiksmas dažnai savaime yra „konceptualus", „ideologinis". Buvimas grupėje šiek tiek keičia, koreguoja kūrybinį procesą ir leidžia visiems kartu „padžiazuoti", „neužsigrūzinti", „ne­užsiparinti", bet ir gerai praleisti laiką. Tai kartais tampa netgi įdomiau nei sunkiasvorė iškankinta „individuali didinga autorinė" kūryba. O kodėl „6×6" grupė negali kurį laiką gyvuoti kaip (ne visiškai individualistų) grupė su savo projektais? Galų gale, juk grupėms visada labiau limpa įvairios „legendos"...

Ievos Auželytės nuotrauka

Ši paroda irgi simpatiška. Tiesa, čia nėra radikalių manifestų, naudojamos „meninės taktikos", temos ir sprendimai irgi, kaip sakoma, „šiuolaikinio" (skaičiuojant maždaug nuo XX a. 7 deš.) meno konvencijų, konjunktūros ribose. Ne vienas kūrinys – tarsi kito, jau matyto, užsienietiško ar lietuviško kūrinio aidas. Ne tik kaip tiesioginė replika, bet ir kaip tam tikros estetinės/ideologinės taktikos naudojimas. Bet nesakau, kad blogąja prasme. Vis dėlto „konceptualios fotografijos" ar „meninio tyrimo" konvencijų ribose žaidžiama gana profesionaliai, motyvuotai ir, svarbiausia, nuoširdžiai, bet ne banaliai ar patetiškai.

Be to, parodos autoriai dar ir mėgina rasti tam tikrą bendrą kabliuką visiems kūriniams ir jų koncepcijoms. Juo tampa analoginė fotografija ir kartais giminingas idėjinis pamušalas. Kartais – Kaunas ar bent miesto leitmotyvas įvairiomis pras­mėmis.

I. Navickaitės psichogeografinis veiksmas kaip meninis tyrimas „6 namai" beveik tiesiogiai preparuoja Kauną ir sujungia skirtingas jo dalis, tiksliau, namus, sugretindama skirtingas fotografijas. Kartu jos pradeda kurti naują pseudopasakojimą ir tariamą ryšį tarp skirtingų namų, pastatytų panašiu principu*.

Simonos Kulbokaitės taip pat psichogeografinėse fotografijose lengvai atpažįstami Kauno reprezentaciniai pastatai atsiskleidžia nauju „užkampiu", nelabai derančiu su Kauno kaip turistų traukos centro amplua. Kartu fotografijos tampa alternatyviais nefasadinio Kauno atvirukais.

Dalia Bieliūnaitė iš atskirų surežisuotų (?) fotografijų kuria M. K. Čiurlionio ciklo „Pasaulio sutvėrimas" variaciją. Mūsų genijaus ciklo motyvai fotografijose išskaidomi į atskirus asociatyvius vienetus, pastebimus ar „režisuojamus" urbanistinėje aplinkoje. Šiuo atveju sužaidžiama dar ir tuo, jog pats Čiurlionis mėgo fotografuoti.

Ieva Auželytė urbanistinėje (ir Kauno) aplinkoje pamato „podiumą" –­ tam tikrą erdvės atkarpą (tilto, aikštelės ir t. t. dalį), kurioje užfiksavus einantį žmogų ir „įrėminus" fotokadro ribomis, iš tiesų sukuriamas tarsi menamas podiumas, kuriuo praeivis ar praeivė praeina (pats ar pati) nežinodama(s), kad yra stebimas, t. y. kad eina podiumu. Taigi, autorė su kiekviena nuotrauka ir kiekvienoje nuotraukoje sukuria menamą situaciją, kai praeivis ar praeivė pats to nežinodamas atlieka tam tikrą vaidmenį. Sakykime, šiuolaikinės visuomenės metafora.

Julija Račiūnaitė performanso ar hepeningo elementų turinčiame fotografijų cikle (fotografavimo procese) taip pat aptaria socialinius ir kultūrinius vaidmenis, tiesa, atliekamus sąmoningai. Menininkė fotografuoja, rodos, trijų valandų merginų pasisėdėjimą kambaryje, prie stalo. Merginos plepa, pokštauja, linksminasi, o viena jų tas tris valandas sėdi balto lapo fone (čia kyla asociacijų su Vytauto Stanionio vyresniojo pokariu fotografuotais žmonėmis pasui) ir mėgina pozuoti tiesiogine žodžio prasme. Šis pozavimo ir nepozavimo procesas fiksuojamas ir pateikiamas parodoje keleto fotografijų ciklu. Fotografijose susimaišo tai, kas yra natūralu ir nenatūralu. Pozavimas praranda pozavimui būtinas apibrėžtis, o neįpareigojantis pasisėdėjimas asocijuojasi su klasikine olandų tapyba, primena buitinę tavernos sceną iš Franso van Mieris, Jano Steeno ar kitų tapytojų paveikslų.

Šioje kompanijoje yra vienas vyras tapytojas – Rolanas Stankūnas, tačiau ir­gi pasitelkiantis fotografiją. Menininką domina tapatybės metamorfozės, jos išreiškiamos analogine fotografija iš dalies fotografinėmis, iš dalies tapybinėmis taktikomis – per spalvą ir šviesą. Šviesos atspindžių žaismas ant žmonių veidų juos keičia, iš dalies paversdamas abstrakcijomis, iš dalies keisdamas „tapatybę", įsileisdamas „svetimumo" elementų. Stankūnas šioje kompanijoje bene didžiausias „formalistas", žinoma, lyginant su kitų parodos autorių „socialumu".
Taigi, grupė ne grupė, bet paroda simpatiška.

* – Kodėl žmonės taip keistai statydavosi namus? – klausiau tėčio rodydama fotografijose užfiksuotus kelis Kauno rajonuose. Laukiau jo išradingo atsakymo.

– Čia paprasčiausias namas, tiesiog jo stogas šlaitinis.

O kur visa paslaptis, taip mane įpynusi į apmąstymus? (Ingos Navickaitės projekto aprašymo dalis)

Draugai