Gusto Jagmino tapybos paroda „Dykinėjimai" „Lietuvos aido" galerijoje

Spalio 17 d. teko dalyvauti Gusto Jagmino tapybos parodos atidaryme. Prieš atidarymą, atidarymo metu ir po atidarymo, apžiūrėjęs parodą, šį tą pasižymėjau užrašų knygutėje. Taip atsitiko, kad tekstą apie parodą nusprendžiau rašyti gerokai vėliau ir buvau primiršęs, ką būsiu parodoje nugirdęs ir ma(ąs)tęs. Prisiminiau užrašų knygutę. Ją atsivertęs pamaniau, kad vertėtų perkelti tiesiogiai tai, ką buvau spontaniškai pasižymėjęs. Taip ir darau: Susirasti Gritėno straipsnį (o gal interviu?) apie Jagminą. Jagminas buvo Balninkuose pas Miškinį –­ tapytoją. Tas mokėsi Kauno meno mokykloje. Žmuidzinavičiaus ir Vienožinskio mokinys. Gustas panaudojo Miškinio rėmą. „Sūpynės" – yra sąsajų su Stankaus „Durimis". Minimalistinis maksimalizmas. Ar maksimalistinis minimalizmas? Lietuviška tapyba ant antitapybos ribos. „De profundis" (2014) – geras! „Į pievą" – irgi Stankaus „Durys". Tapo ant kartono, drobės. Akrilas, kartais aliejus. Dažniau akrilas, nes tapo ten, kur gyvena. Aliejiniai dažai ilgai džiūsta ir šiaip nuodingi. „Durys" (2014) – ir vėl Stankaus „Durys". Bent dabartinės stadijos Gusto gaivalas dar nepavirtęs konjunktūra. Nuoširdumas. Sunku būtų netapytojui paaiškinti... Tačiau kuo visa tai pavirstų, jei taptų perdėm paklausu? „Lietuvos aido" galerija – žingsnis į tą pusę? Sunku pasakyti. Riba tarp autsaiderių, primityvaus meno ir lietuviškos ars tradicijos. Ties šia riba sunku dėlioti į „lentynas". Balansavimas ant šios ribos ir sukuria intrigą. Atidarymo kalba. Kas toks kalba??? Aptaria kiekvieną paveikslą atskirai! Kalbama apie „Tris draugus". Gustas pasakoja, kad augo Dauguose. Maždaug apie 1998 m. išėjęs į Daugus vakare, galėdavai sutikti tris personažus, kurie visada su savimi turėdavo ginklus, vadinamus „nančiakais". Išvydę kokį praeivį iškart prie jo prikibdavo. Bet Gusto nemušdavo, nes atpažindavo jį kaip vietinį – savą. Vėl įsiterpia tas keistas vyriškis ir sako, kad, be pavaizduotų „trijų draugų", paveiks­le yra dar žalia pieva. Tokios žalios pievos Lietuvos tapyboje iki šiol dar niekas nevaizdavo! Jam, kaip menotyrininkui, tai labai daug reiškia! Gaila, nepasako – ką konkrečiai. Tada pagal sąrašą, surašytą lape, pradeda analizuoti kitą Jagmino kūrinį. Iš publikos ateina replikos, kad jau analizavo – pradeda sąrašą iš naujo! Menotyrininkas įdėmiai žiūri į sąrašą, paskui sako, – a, tada viskas! Aidi plojimai. Priėjęs prie Jagmino klausiu – kas yra tas paslaptingas menotyrininkas?!" Jagminas sako, kad nežino, galerija jį pakvietė... Klausiu galerijos atstovės. Sako, – jis yra profesorius (neužsirašiau pavardės!), kažkur dėsto estetiką ir filosofiją!

Kas yra šiuolaikinis menas? (Что такое современное искусство?) Dabartinis ir šiuolaikinis (сегодняшнее и современное) menas. „Šiuolaikinis menas" – permanentinis šiuolaikiškumas kaip prekės ženklas, nebeturintis ryšio su turiniu...

Čia susizgrimbu, kad jau perrašinėju iš užrašų knygutės pastabas, nebesusijusias su Gusto Jagmino paroda. Tada pagūglinu ir randu Gritėno ir Jagmino pokalbį „7 meno dienose":

„(...) Minėta virsmo karta (savotiška tapytojų nevykėlių) didesnio pripažinimo ir visuomenės dėmesio nėra sulaukusi. Savo ruožtu kultūrinė, akademinė visuomenės subordinacija nepalieka komforto zonos. Jauniausioji menininkų karta siekia socialinio pripažinimo ir tiki tapytojo karjeros privalumais. Tavo filosofinis moto – abejoti tikrove, maištauti prieš konjunktūros matricą. Neparduotum sielos už jokią tobulą tapybą?

Netapyčiau ir nerašyčiau dabar, jeigu nebūčiau nustojęs gerti. Man sugriuvo visos iliuzijos, kai atsidūriau kone prie konteinerio. Kartais pamąstau, kad turbūt prasmingiau būtų dirbti socialiniu darbuotoju, t. y. padėti priklausomybių sulaužytiems žmonėms, o ne tapant auginti savo ego bei iliuzijas. Kita vertus, kažin ar tapydamas „parduosi sielą", tačiau tai visai įmanoma kalbant apie greitą ir sėkmingą tapytojo karjerą.

Tikras tapytojas, anot Henri Perruchot beletristikos, gali ilgai nieko neveikti, ramia sąžine laukti įkvėpimo. O tada linksmas spalvų maištas, atsiribojimas, nekvestionuojanti savęs tapyba, tartum padeda išvengti esminio intuicijos šuolio, fatališko žingsnio į nežinią. Esi tapytojas, kartu ir dailės pedagogas, dėstai Alytaus dailės mokykloje ir vidurinėje mokykloje Vilniaus rajone. Kaip tave ši veikla veikia, gal dėl to kyla asmeninė tapytojo drama, įtampa dėl menininko pareigos dvilypumo, kai tenka taikyti dvigubus standartus, tiek sau, tiek skirtingo profilio švietimui?

Nors ir su romantiniu patosu, vis dėlto Perruchot rašė apie tapytojus, kurie visi iki vieno buvo darboholikai ir laukti įkvėpimo tiesiog negalėjo sau leisti. Darbas Alytaus dailės mokykloje masina kūrybai ir tai bene pirma tarnyba gyvenime, kurią atlieku ne tik dėl pajamų, o ir dėl to, kad ją labai mėgstu. Tuo tarpu darbas bendrojo lavinimo mokykloje sukelia nemažų keblumų ir tam tikro asmenybės susidvejinimo požymių.

Taip pat esi neformalios kūrybos, kaip ją vadini – šiuolaikinio folkloro gerbėjas. Vertini pankų kultūrą, įvairių keistuolių, laisvųjų menininkų, tokių kaip Barysas-Baras, kūrybą. Nutapei Sigito Gedos portretą. Dienoraštyje minėjai apie potraukį ir kitoms meninėms raiškoms, pavyzdžiui, kurti muziką. Ar įsivaizduoji save grojantį elektrine gitara ar akordeonu ir dainuojantį neformalius palinkėjimus žymiems menotyrininkams, galerininkams, akademijos rektoriui, Prezidentei ir popiežiui? Ar galima greitu laiku tikėtis performanso pobūdžio protesto apraiškų?

Nemoku nei šokti, nei dainuoti ir, tiesą sakant, niekada to netroškau (gal todėl ir nemoku), o groti kokiu nors instrumentu visad norėjau. Gročiau sau vienas, aš bijau publikos. Esu šiek tiek nerangus, bet performansą galėčiau atlikti. Tikėkitės geriau bend­ruomeninio-masinio (ne)performanso po­būdžio protesto apraiškų."*

* „Nukryžiuotas protestas: pokalbis su tapytoju Gustu Jagminu". 7 meno dienos, Nr. 6 (1067), 2014-02-14 (http://www.7md.lt/daile/2014-02-14/Nukryziuotas-protestas)