Kristina STANČIENĖ. Akmuo amžius išbus ir pasakys…

Alfredas Širmulis. Stasės Butrimienės nuotrauka

Gruodžio 4 d. Vilniaus laidojimo rūmuose būriavosi dailininkai, menotyrininkai, kiti kultūros žmonės. Atsisveikinome su ilgamečiu Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, dekanu, profesoriumi Alfredu Širmuliu. Jį puikiai atsimena ištisos VDA absolventų kartos – A. Širmulis, 1977–2009 m. dėstęs visuotinę, senovės dailės istoriją ir lietuvių liaudies meną, nebuvo „standartinis" pedagogas – žaižaruojantis humoras, principingas charakteris jį stipriai išskyrė iš kitų dėstytojų. Tą supratome jau nuo pat pirmųjų susitikimų...

Tiesa, prmoji mano kurso (įstojome į VDA Dailės istorijos ir teorijos katedrą 1996 m.) pažintis su profesoriumi buvo ne itin maloni. A. Širmulio paskaita mums buvo „istorinė" – pati pirma įstojus į VDA. O mes, nukeliavusios į naujuosius VDA rūmus, už Vilnelės, pasiklydome. Neradome kabineto... Užtat kitą kartą dėstytojas griaudėjo it Perkūnas. Nieko net girdėti nenorėjo apie tai, kad paskaitą pražiopsojome netyčia... Kur jau ten – taip gavome velnių, kad su ašaromis akyse svarstėme, kaip čia reikės lankyti tokio griežto dėstytojo paskaitas, kokius pažymius jis mums rašys...

Puolėme klausinėti vyresnių, jau apšilusių kojas studentų. „Eikit jūs, varnos, taigi toks žmogus! Savas. Tik dar jo nepažįstat... Vaje, vaje, truputį pabarė, ir jau žliumbia", – šaipėsi tie... Iš tiesų, profesorių ir jo humorą reikėjo perprasti – A. Širmulis nebuvo iš tų, kurie vien maloniai šypsosi ar diplomatiškai nutyli studento nuodėmes – išsiblaškymą, prastą vaizdinę atmintį ar paprasčiausią tingėjimą. Egzaminuodamas retkarčiais ironiškai tarstelėdavo –­ „ruoštis, meldžiamasis, reikia ne naktį prieš egzaminą", žvelgdamas kur nors per petį kokiam vargšui neišsimiegojusiam prelegentui. „Kitaip – ir liga čia pat" –­ kandžiai pridurdavo. „Ne –­ ne angina, ne sloga... Čia, akademijoj, tų ligų vis pasitaiko. Menininkai gi jautrūs..." Arba imdavo ir paklausdavo: „Tai kaip pastatyta ta gotikinė bažnyčia, kokia gi jos konstrukcija?" Klausydamasis nerišlių sapaliojimų, tyliai šypsodavosi į ūsą, ir galų gale nutraukdavo tą Gordijaus mazgą –­ vargšo studento kančias, įdėmiai žvelgdamas į visą auditoriją: „Jūs net šuns būdos nepastatytumėt. Ir ta sugriūtų!" Kitą kartą, egzaminuodamas vieną kolegę, bedė pirštu į reprodukciją –­ gražuolio Antinojo –­ romėnų imperatoriaus Adriano meilužio skulptūrinį portretą. Vargšelė ilgai lemeno, mikčiojo, mėgindama prisiminti, kuo anas vardu. „Anti... Anta... Anto..." „Taip, Antoška, Antoška..." – nutraukė pagaliau dėstytojas ir, skambiai užvertęs storą visuotinės dailės istorijos tomą, priminė seną tiesą apie mokymąsi naktimis ir menininkų tykančią LIGĄ...

Pamenu, kad anuomet mums kartais kildavo klausimų – kam čia mums, XX a. pabaigos pilietėms, ta senovės dailės istorija, dvelkianti pelėsiais – visokie egiptai, šumerai, romėnai ir graikai... Juk tiek įdomių dalykų šiandien vyksta aplink! Dėstytojas atlaidžiai žiūrėdavo į kartais prasiveržiantį naivų, moksleivišką nepasitenkinimą. Žinoma, atsakymai paaiškėjo savaime, kai jau gerokai vėliau kokiame kubistiniame paveiksle atpažindavai keistai sumodeliuotą, tarsi žvelgiant iš kelių žiūros taškų, Senovės Egipto reljefo figūrą, o tobulus graikų ar jų epigonų romėnų skulptūrų kūnus su nuostaba atrasdavai XX a. pradžioje totalitarinių režimų dailėje...

Ilgainiui su dėstytoju stipriai susidraugavome – perpratome jo kandų humorą, pokštus, pajutome širdies gerumą ir šilumą. Ypač kai A. Širmulis kai kurias iš mūsų stipriai „užkrėtė" lietuvių liaudies menu – ir čia jis buvo tikras eruditas, nepaprastas žinovas. Profesoriaus tyrinėjimų sritis – lietuvių liaudies akmeniniai memorialiniai paminklai. Kaip tik mums studijuojant, Vilniaus dailės akademijos leidykla buvo ką tik (1993 m.) išleidusi to paties pavadinimo A. Širmulio monografiją. Ši knyga iki šiol lieka išsamiausias mokslinis darbas, tyrinėjantis ne plačiau išnagrinėtą medinės skulptūrinės plastikos, kurią paprastai siejame su savąja liaudies kultūra, fenomeną, o būtent vėlyvesnius – XIX–XX a. sukurtus – akmeninius liaudies meistrų paminklus. Joje – ištisi žinių klodai, atskleidžiantys ne tik pačių paminklų formas, jų tipus, bet ir tokių kūrinių atsiradimo prielaidas, svarstymai apie krikščionybės ir pagoniškojo mąstymo liekanų sankirtas Lietuvoje, teiginiai apie šios tradicijos kilmę ir genezę. Įsiminėme ir knygoje pateiktą medžiagą bei įdomius dėstytojo pasakojimus apie keistuolius kaimo menininkus, su polėkiu tašiusius akmenį. Tai meistrai, kurių vardus išsaugojo istorija: Žemaitijoje gyvenę ir kūrę Steponas Gailevičius (1815–1885), Ignas Misevičius (1836–XIX a. pabaiga), Bonifacas Norvaiša (1841–1913), Dominykas Rameika (1864–1941). Beje, iki A. Širmulio monografijos jų kūryba tedomino daugiausia kraštotyrininkus, o menotyriniu požiūriu ji nebuvo nagrinėta.

Ypač atmintin įstrigo Juozo Gedmino (1838–1913), gimusio dabartiniame Radviliško rajone, kūriniai. Pasak A. Širmulio, „paprastas kaimo valstietis savo menininko talentą paskyrė savotiškam giminės panteonui sukurti. XIX a. Lietuvos kaime tai turėjo atrodyti paradoksalu, todėl nenuostabu, kad J. Gedminą vietiniai žmonės vadino keistuoliu". Knygoje pateikti pasakojimai liudija, kad akmenį šis liaudies menininkas „atrado" per skaudų nuostolį. Vertęsis trobų statyba, savąją trobą iš lauko buvo išpuošęs mediniais paukš­teliais, žvėreliais, driežais, gyvatėmis. Tai kėlė daug nerimo namiškiams, ypač – moterims. Kad šie padarai neužtrauktų Dievo rūstybės, šios visus medinius Gedmino dirbinius sukapojusios ir sudeginusios. O meistras tąkart pasakęs: „Jei medžio ir nesukapotų, tai vis tiek jis amžinai neišsilaikytų – supus. Geriau dirbsiu iš akmens. Akmuo amžius išbus ir pasakys: čia buvo toks žmogus, taip ir taip galvojo, tą ir tą veikė."

Savitas J. Gedmino pasaulėvaizdis, kaip ir kitų minėtų meistrų, buvo stipriai paveiktas baroko stiliaus įtakos.

Jų sukurtų paminklų formas neretai sąlygojo ir paplitę memorialiniai kūriniai iš medžio. Tačiau šio skulptoriaus būta išties originalaus, nepakartojamo – kurdamas šeimos kapinaites Nirtaičiuose, jis rūpinosi ne tik kelių pagrindinių paminklų išvaizda (vieną jų J. Gedminas skyrė sau), bet nuodugniai apmąstė ir suprojektavo jas kaip sudėtingą kompleksą su nepakartojama puošyba, dekoro elementais. Tai akmenys, kurių natūraliose formose įžvelgęs reikiamus siluetus, juos kiek paryškinęs, padirbo daugybę širdelių, grybų, avinėlių, paukščių, aguonos žiedų, žmogaus galvos formos skulptūrėlių. Čia keistai susipina negausūs krikščioniškos ikonografijos simboliai ir trykšte trykštantys, liaudiška pasaulėjauta persmelkti amžinos, pirma­pradės gamtos, gyvybės cikliškumo ženklai.

Deja, laikas seniesiems akmeniniams paminklams – negailestingas. A. Širmulio nuodugniai ištyrinėti, aprašyti paminklai šiandien neretai yra apverktinos būklės, sunykę arba apgriauti. Ko gero, jo monografija ir kai kurie muziejų rinkiniuose saugomi kūriniai greit liks vieninteliai šio savito mūsų senosios kultūros klodo liudijimai. Tačiau, kad ir kaip ten būtų – akmuo amžius išbus ir pasakys – jei nebe ten, kur jį kadaise paliko nagingas kaimo meistras, tai nuosekliuose profesoriaus tyrinėjimuose...

Ir po daugelio metų, baigus Dailės akademiją, visada būdavo malonu sutikti A. Širmulį, oriai žingsniuojantį Vilniaus senamiesčiu, išvysti jo draugišką ir lengva ironija spinduliuojantį šypsnį. Tokį jį visada ir prisiminsiu – gražų, orų vyrą, visuomet pasitempusį, elegantišką. Ir, žinoma, jo paskaitas... Išties, daug išminties jis išsinešė su savimi. Kažin, ar dar kada Lietuvoje turėsime tokį eruditą, subtilų ir išmintingą lietuvių liaudies meno žinovą?