Kristina Stančienė. Blizgučiai gerokai po švenčių

Vos tik Vilniaus senamiestis nusipurtė kalėdinius ir naujamečius blizgučius, mirksinčias girliandas, dirbtines snaiges ir varveklius ir vėl paniro į niūroką žiemos prieblandą, o prekybos centruose liko liūdnai žėruoti nukainotos šventinės dekoracijos, visu ryškumu sublizgo galerijos „Akademija“ sienos. Tarsi vėl būtų sugrįžusi isteriška šventinė karštinė... Nieko nuostabaus – čia savo naujus kūrinius rodo Ričardas Nemeikšis. Jis, kaip žinia, senokai nebetapo, o kant­riai, sizifiškai ant įvairių paviršių klijuoja visomis vaivorykštės spalvomis žėrinčius blizgučius. Tikėtina, kad toks kūrybos procesas primena meditaciją. Juk čia nepaskubėsi – reikia priklijuoti kiekvieną iš šimtų, o gal ir tūkstančių vos kelių milimetrų skersmens blizgaliūkščių... Tačiau žvelgiant į šiuos darbus, apima ne palaiminga rimtis. Burna greičiau prisipildo gyvenimo kartėlio ir tulžies, o kartais išsikreipia nuo pašaipaus juoko... Vargu, ar atsitiktinai Nemeikšio „blizgučiai“ pasirodė būtent dabar, žiemai įsibėgėjus, o juose regimas sarkastiškas šventinio šurmulio atbalsis tik netyčia šitaip dera prie nurimusio, „pošventinio“ miesto alsavimo. „Artėja Naujieji metai, kai labai pailgėja savaitgaliai, o šventės šurmulys išsigimsta į tuštybę. Toks laikas – tinkamas fonas rašyti apie Ričardo Nemeikšio kūrybą“, dar 2008 m. rašė Milda Žvirblytė („Naujametis Ričardo Nemeikšio konfeti“, „Dailė“, 2008, 2 nr.), nes tąkart menininko paroda pristatyta prieš didžiąsias metų šventes. Tačiau ir po jų, praėjus pagirioms ir nutilus fejerverkams, ima vis garsiau krebždėti vidinio nerimo demonai, kartais taip skaudžiai mausteli sąžinę... Tariamai puošnus Nemeikšio kompozicijų švytėjimas dabar galbūt dar skaudžiau baksnoja į mumyse žiojinčias vidinės tuštumos bedugnes, kurių jau nebepridengia puošnus šventinis šydas ir įkyrūs „rūpesčiai“ – styrojimas ilgose eilėse prie maisto produktų, kad šventiniam stalui nieko netrūktų, alinančios kalėdinių dovanų paieškos...
Naujausiose „blizgutinėse“ R. Nemeikšio kompozicijose daug kas atrodo pažįstama – dideli formatai, abstraktūs pavidalai, kartais – monotoniškos, į begalybę tįstančios perspektyvos, ironiškai, tarsi visai „ne į temą“ žėrinčias plokštumas „įrėminantys“ žemės ūkio padargai –­ kastuvas, šakės. Arba – koks nors beržo kamienas, rodos, taip nederantis prie pigių sintetinių blizgalų... Tiesa, panaudojamas ne visas matytas asambliažo objektų arsenalas. Pavyzdžiui, nėra plėšriųjų protezų, kuriuos matėme 2007 m. „Vartų“ galerijoje surengtoje parodoje, kur R. Nemeikšio kūryba buvo pristatyta kartu su Eglės Ridikaitės darbais. Bet yra ir naujovių. Štai kad ir paprasčiausios baltos silikatinės plytos. Kai kuriose kompozicijose įžambiai sudėtos po dvi viena šalia kitos, jos aiškiai imituoja sklendžiančius sparnus. Galbūt – angelo, Šventosios dvasios ar kitos nežemiškos būtybės... Apie religines, sakralias savo kūrybos interpretacijas pristatydamas parodą užsimena ir pats menininkas. Vadinasi, iki šiol slidinėjęs po apibendrinto peizažo paviršius bei kultūros, vaizduojamojo meno kanonus, R. Nemeikšis savo blizgantį tinklą šįkart užmeta ir ant ikonos, religinio paveikslo, atskleisdamas dievogarbos imitacijos arba mūsų suvokimo seklumą.
Nenuneigsi – paprastas ir nepretenzingas, kaip jau ne kartą menotyrininkų sakyta – arte povera dvasia atsiduodantis R. Nemeikšio „blizgalų“ metodas yra efektingas ir įtaigus. Nepaisant to, kad menininkas kuria sąlygiškas, neatpažįstamas situacijas, erdves, objektus, kartais suteikdamas savo kompozicijoms erdvės, horizonto ar menamo peizažo užuominų, aiškėja paradoksalus faktas. Pasirodo, kad „asiužetiška“ kūryba ar net „šimtaprocentinė“ abstrakcija gali būti kandi, ironiška. Tokias prasmes implikuoja jau pati Nemeikšio pamėgta medžiaga – blizgučiai... Be to, jo kompozicijos nuolat diskutuoja su pačia tapybos, arba – paveikslo samprata, įprastomis išraiškos formomis. Sąmoningai atsisakydamas estetinių verčių, pasirinkęs „skurdžią“ plastinę kalbą, menininkas stiprybės ieško kitur – tai konstruktyvus kompozicijos monumentalumas, iškalbingas ritmas, kontrastų arba įkyrios monotonijos kuriama nuotaika... O šiuos bruožus juk galime priskirti įvairiausioms skirtingų epochų ir stilių kūrybos apraiškoms. Kita jo kompozicijų „kalba“, kreipia, žinoma, miesčioniškos sąmonės ir atitinkamo grožio suvokimo link.
Taigi, nors R. Nemeikšis laikytinas kultūros patalogoanatomu, panašu, daugelis jo kūrinių byloja mums ir apie gamtą, arba –­ fiziką, materijos formų, visatos „elgesio“ modelius, gal net apie elektromagnetizmą, energijos tvermės dėsnius. Juk blizgantys jo paveikslų kūnai kažkur skrieja, ritmiškai traukiasi, mažėja arba didėja, o kiekviena ryški ir blizganti dalelytė konkuruoja viena su kita... Ne visi parodoje matyti kūriniai „perlipa“ fizikos barjerą. Ironišką prasmę, kurios labiausiai siekia pats menininkas, kartais nustelbia minėtos formaliosios savybės. O „Tėvynės peizažas“ – nebe „fizikinis“, bet metafizinis paveikslas. Nes blizgantis, grubiame audekle tvarkingai „išsiuvinėtas“ raštas –­ tarsi mitinis labirintas, be jokio šanso iš jo ištrūkti, jei jau ryžtiesi įdėmiai tyrinėti jo „koridorius“. Jis veikia, nepriklausomai nuo to, kiek šviesos pagauna miniatiūrinės blizgančios detalės. Jei jos atsiduria šešėlyje ir nustoja makabriško žvilgesio, labirintas užgęsta ir paniūra. Vietoje „iškilmingo“ tviskėjimo staiga vėl išvystame erzinančią aklavietę ir slegiančią kasdienybės pilkumą. Visai kaip dabar, sausio pradžioje, užgesinus girliandas ir paslėpus šventinius blizgučius iki kito „naujamečio“. Be to, čia daugiau monumentalumo ir mažiau grotesko, nei kituose parodos kūriniuose. Mažiau sudedamųjų elementų, jie yra vieningi (monotoniška blizgučių virtinė), atveriantys daugiau paslapties ir amžinybės dvelksmo pokalėdinėje, vangiai įsibėgėjančioje įprastų darbų ir gyvenimo ritualų rutinoje.

Ričardas Nemeikšis. „Nenugalimas, nesunaikinamas, amžinas“ (fragmentas). 2012. gn nuotrauka

Draugai