XVI tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“: Tarptautinė šiuolaikinės tapybos paroda veiks iki gruodžio 31 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius), Lietuvos šiuolaikinės tapybos paroda – iki gruodžio 31 d. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas).

Vilniaus tapybos trienalė – dailės reiškinys, kurio ištakos glūdi dar gūdžiame sovietmetyje. Nors 7 dešimtmetyje pradėti rengti trijų Baltijos šalių tapybos suvažiavimai ir buvo įvilkti į ankštus ideologinius bei stilistinius tramdomuosius marškinius, tačiau sutraukdavo daug žiūrovų, o pro spąstus vis vien prasprūsdavo naujovės ir drąsesni tapytojų šūksniai. Didžiulės tapybos parodos svarba, žinoma, buvo nekvestionuojama (čia tapytojai tarsi pateikdavo naujų kūrinių deklaraciją, t. y. tai, ką nutapė per trejetą metų), kaip ir jos rengėjai – tuometė Lietuvos dailininkų sąjunga.

LDS iki šiol išlaikė trienalės tradiciją savo rankose. Tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo būta įvairių trienalių –­ ir kokybės, ir dalyvių geografijos, ir, pagaliau, renginio kuratorių aspektais. Tarkime, XIII Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“, surengta 2007-aisiais, sulaukė kritikos dėl kuratorių vaidmens, kurie čia greičiau ėjo organizatorių ar koordinatorių pareigas, o XIV trienalės koncepcijos konkursą laimėjo Evaldas Stankevičius, tad ji buvo surengta pagal Šiuolaikinio meno centro skonį. Stankevičius čia atviliojo šiuolaikinio meno žvaigždes – Johną Baldessari, Michaëlį Borremansą, Tillmaną Kaiserį. O lietuvių parodoje matėme tik saujelę. Tai kai kam labai nepatiko – taip, tai jau nebuvo masinis sovietinis tapytojų „atsiskaitymas“ už praėjusių metų kūrybą, o tikras autorinis (todėl subjektyvus ir asmeninis) kuratoriaus pasakojimas. 2013 m. trienalę „Tapybos kontekstai“ kuravusi Nijolė Nevčesauskienė, ko gero, siekė ne tik surengti kuo geresnę parodą, bet ir tam tikro institucinio revanšo – lietuviško meno parodoje, eksponuotoje ŠMC, matėme tikrai daug. Be to, ir šios trienalės leitmotyvu buvo ekspresionistinė lietuvių tapybos tradicija bei pati Vilniaus tapybos trienalė, kaip kultūros reiškinys, su savo ištakomis, tąsa, istorija ir dabartimi.

Meluočiau teigdama, jog šiųmetė trienalė – kuratorinis renginys „nuo iki“. Užsieniečius trienalės meno vadovas ir kuratorius Linas Liandzbergis kvietė, o lietuvių autoriai savanoriškai dalyvavo konkurse, t. y. atrankoje, vykdytoje tapytojų Arvydo Šaltenio ir Eglės Gineitytės bei dailėtyrininkių Mildos Žvirblytės ir Aistės Paulinos Virbickaitės. Kuratorius į tarptautinę parodą, vykstančią Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, pakvietė tuos lietuvius, kurių kūryba, jo manymu, aiškiausiai „kalbasi“ su estų, vokiečių, latvių, lenkų, čekų, rumunų, švedų meniniais projektais. Likusieji, atrankos komisijai palaiminus, nuo gruodžio 1 d. demonstruoja savo kūrybą Kauno paveikslų galerijoje. Beje, jau paskelbtos ir šios parodos laureatės – tai Eglė Ulčickaitė, Indrė Ercmonaitė ir Marta Vosyliūtė.

Kodėl Vilniaus tapybos trienalė šiemet iškeliavo ir į Kauną? Viena priežasčių – banali ir gyvenimiška: net ir Vilniuje neturime gana didelių ekspozicinių erdvių, kuriose galima rodyti tokio masto parodas. Kita – labiau simbolinė. Kaunas – moderniosios lietuviškos tapybos lopšys, tad šviežiausias jos tendencijas pristatyti laikinojoje sostinėje logiška. Šiųmetė trienalė „Nomadiški vaizdai“ tarsi atsiriboja nuo ekspresio­nistinės lietuvių tapybos mito, tačiau jei tarptautinėje trienalės parodoje tokių kūrinių beveik nesutinkame, tai Kaune atsiskleidžia gana plati tapybinių strategijų įvairovė, kurioje atsirado vietos ir neoekspresionistinėms variacijoms.

Tačiau šįkart – apie įvykius Vilniuje. Trienalės rengimo principai pernelyg nepakito – ir vėl kuratorius nėra visa lemiantis absoliutas. Ar įmanomas kompromisas tarp koncepcijos ir visuotinumo arba tarp kuratoriaus ir konkurso? Ši diskusija, nors ir aktuali, bet jau gerokai pabodo. Ko gero, svarbiau, kaip kitų dailės įvykių fone laimėti konkurencinę kovą dėl dėmesio, krauti renginiui tam tikrą „moralinį“ kapitalą, kai šiuolaikinei tapybai, skirtingai nuo sovietinės, nebėra dėl ko stipriai kovoti, slapstytis ir keisti savo pavidalus. Tad pati trienalės koncepcija tampa nemenku iššūkiu: ką ir kaip parodyti įdomiai, vertingai, kitaip nei tai, kas jau rodyta anksčiau.

G. Deleuze’s ir F. Guatarri’o idėjomis paremtas trienalės pasakojimas, išsiskleidęs TDM erdvėse, reikalavo iš esmės peržiūrėti patį ekspozicinį plotą, ne tik jo „fizinius“ parametrus, bet ir tam tikrą energetinį, istorinį krūvį – čia anksčiau matytas parodų (dažniausiai gana nuosaikių, tradicinių) ekspozicijas. Šį išbandymą trienalės rengėjams tik­rai pavyko įveikti. Muziejaus patalpos neatpažįstamai pasikeitė – pereinamų salių vietoje mobiliomis konstrukcijomis sukurta daugybė skirtingo ploto tapybos „buduarų“. Parodos architektūra primena ir meno muges, kai atskiruose „narveliuose“ pasirodo įvairios dailės galerijos. Kartu atliepia pasaulio kaip rizomos ir labirinto metaforas, eksploa­tuojamas minėtų filosofų. Tiesa, iki tikro labirinto struktūros gal kiek pritrūko klaidumo ir painumo, galima prikibti ir prie pertvarų estetikos. Tačiau bendras įspūdis išlieka stiprus, įtaigus. Paveikslai, instaliacijos čia dažniausiai neleidžia atsitraukti toliau. Patenki į glaudžią, gal net familiarią jų apsuptį, kurią junti ir fiziškai. Vienas iš trienalėje dalyvaujančių lietuvių menininkų sakė, kad paveikslai čia stumdosi, baksnoja, gali net trinktelėti arba pakišti koją žiūrovui... Galbūt tokia eksponavimo taktika ir nėra labai originali –­ primena kad ir Dainiaus Liškevičiaus projektą „Labyrinthus“, 2014 m. eksponuotą ŠMC. Tačiau jame Liškevičius kliovėsi išraiškingais artefaktais ir beprotiška jų logika, o trienalėje žiūrovus vedžioja ir klaidina paveikslai, objektai, instaliacijos.

Kodėl tapyba eksponuojama it daugianaris, lyg iš atskirų chaotiškai susikabinusių ląstelių sudarytas organizmas? Viena iš reikšmių – mėginimas parodyti, kad tapyba nūnai plėtojasi be aiškesnių galios centrų, jai vis mažiau būdinga hierarchija, centro ir periferijos arba žvaigždžių ir autsaiderių santykis. Kita – intuityvus, estetinis-prasminis kuratoriaus pasakojimas, derinant tarpusavyje skirtingus kūrinius, ieškant jų ryšio. Kūriniai tarsi klajokliai (arba nomadai) išsiskleidžia erdvėje simboliškai ją „užkariaudami“, bylodami apie mobilią šiuolaikinio individo prigimtį, skaitmeninių klajoklių generaciją, efemeriškumo ir „akimirkos“ estetiką. Juk parodos labirintui konstruoti būtų galima rinktis šimtus kitų sprendimų, konfigūracijų... Tad ir mano „pasivaikščiojimas“ po tarptautinės parodos ekspoziciją, matyt, bus asmeniškas.

Nors ką tik aiškinau, kad hierarchijos, svarbumo ar kitokio išskirtinumo parodoje ieškoti neverta, pradedu kaip tik nuo jų... Bene paties didžiausio mastelio ir tuo labiausiai išsiskiriantis kūrinys – estės Merike’s Estnos instaliacija „Žydroji lagūna“, kurioje nurodoma į Islandijos karštąsias versmes. Žydroji lagūna – tai nuostabus melsvai žalias geoterminių šaltinių maitinamas ežeras, kuris, kaip byloja vaizdinė medžiaga internete, nuolat apsigaubęs kylančiais garų kamuoliais. Menininkės versijoje gamtos idilė susipina su meniniais, techniniais artefaktais, tarsi kvestionuojant patį kūrybos fenomeną kaip gamtos ir civilizacijos „produktą“. Šiuo klausimu, manau, Estnai „atsako“ visai kitame labirinto kampe įsikūręs iliuzinis švedų menininko Jenso Fänge’s kampelis. Čia sukurta optinė apgaulė –­ menama erdvė: ant netik­rų netikro interjero sienų kabo tikri paveikslai, tvirtinantys, jog paveikslo tik­rovė yra tikresnė už tą, kurioje visi egzistuojame...

Erdvinės formos vizualiai susieja Ramūno Čeponio bei Kristi Kongi (Estija) idėjas, besiskiriančias tik koloritu ir intensyvumu. Instaliatyvaus pobūdžio yra Almos Heikillos (Suomija) kūrinių grupė – fantasmagoriški ekranai, drobės, kurių paviršiuje, tarsi pūvančiuose medžiuose, kyla grybai – saprotrofai. Apie šios menininkės kūrybos pobūdį galima sužinoti trienalės tinklalapyje, kuriame publikuojama ir nemažai įdomių interviu su parodos dalyviais. Heikilla priklauso suomių menininkių ir mokslininkių grupei „Mustarinda“, jų veikloje susipina ekologinės ir kultūrinės idėjos.

Parodoje ryški siurrealistinė tapybos linija – vaiduokliai gyvena Jono Gasiūno paveiksluose. Be galo eksploatuodamas savo paties atvaizdą smaginasi Žygimantas Augustinas, senųjų meistrų tapybą primena šiurpokos lenkų tapytojos Ewos Juszkiewicz paveikslų figūros, realybė ir vaizduotė kuria keistus hibridus Markuso Åkessono (Švedija) kompozicijose, pasižyminčiose itin meistrišku kūno, įvairių paviršių medžiagiškumu. Siurrealizmas, kaip kūrinio ideologema, parodoje plėtojamas skirtingomis išraiškos priemonėmis – nuo ekspresyvios, gestiškos tapybos, iki tikroviškų formų, dekoratyvių vaizdinių. Kaip tik toks nuodingai dekoratyvus Broniaus Gražio paveikslas. Prie siurrealistų iš dalies šliejasi ir militaristinės Konstantino Gaitanži fantazijos. Taip pat ir „seno“ ekspresionisto Gintaro Palemono Janonio darbai, kuriuose vienišos figūros atsiduria priešais plytinčias bekraštes erdves, horizontus, ir akis nepajėgi jų aprėpti. Itin efektingi, pritrenkiantys masteliais yra rumunų menininko Mircea’s Suciu kūriniai su paslaptinga, draperijose paskendusia sėdinčia figūra. Nors nematome veido ir negalime sužinoti anoniminio personažo tapatybės, tačiau jis veikia tarsi plati ir turtinga ikonografinė aliuzija – pirmiausia į Velázquezo „Popiežių Inocentą X“, o gal ir į jo repliką – Franciso Bacono „Rėkiantį popiežių“.

Sunkiau formaliai įsprausti į kokį nors stilistinį „narvelį“ Lino Jusionio, Ragnos Bley (Norvegija), o ypač – Eber­hardo Havekosto (Vokietija) ir Laisvydės Šalčiūtės kūrybą. Ši menininkė apgauna iš pirmo žvilgsnio aiškiais ir detaliais vaizdais (neretai žiūrovai jais ir pasitenkina), tačiau į juos įsiterpus tekstams, kuriuos Šalčiūtė nuo seno mėgsta ir paverčia dvimačio paveikslo tęsiniais, supranti, jog tai daugiasluoksnė, sudėtinga ir konceptuali kalba. Jusionis, paprastos sandaros paveiksle žaisdamas lyg ir atpažįstamomis ar net archetipinėmis formomis, tarsi leidžia vaizduotei priartėti, tačiau vis vien lieki jų iki galo neperpratęs, „alkanas“, stokojantis tikslaus atsakymo... Havekostas įtaigiai žongliruoja neapčiuopiamos, iš esmės nenutapomos kosminės atmosferos vaizdais ir tikrų, realių objektų bei fragmentų alogika. Bley abstrakcijos netiesiogiai įveda žiūrovą į parodoje gana gausiai pristatomą abstrakčiąją tapybą. Švelnūs, persiliejantys pavidalai jos paveiksluose kreipia mintį kūniškumo, kitaip tariant, materijos link. Ypatingą poveikį čia sukuria tapymas skystais dažais ant švelnios negruntuotos drobės. Tokia „netechnologiška“ kūryba žadina mintis apie tapybos technikos standartus, tradicijas, materialinę paveikslo vertę ir išliekamumą.

Kaip priešybė Bley tapybos efemeriškumui, čeko Jano Poupě’s kompozicijose (beje, kartu pristatančiose ir neopopmeno stilistiką) išraiškingai naudojami medžiagų ir formų paradoksai. Šiurkštus metalinių „spyglių“ paviršius pasiduoda šiaušiamas vėjo ar net glostomas tarsi minkštas gyvūno kailis. Individualią popmeno variaciją kuria Jonas Jurcikas. Jo paveikslams dažniausiai būdinga itin preciziška tapyba, sudaranti įspūdį, kad regime kokį nors plakatą, t. y. serijinę spaudą. Mūsų gyvenamos tikrovės aktualijas jis moka meistriškai sumaišyti su antrinės realybės vaizdiniais, istorinėmis nuorodomis ir citatomis. Jolantos Kyzikaitės tapyba, taip pat pagrįsta plakatine-komiksine popmeno raiška, niekada neapsiriboja vien šalta kokios nors dvasinės, socialinės problemos ar aktualijos užuomina. Ji lieka emocinga, gyva, užmezga tiesioginį ryšį su žiūrovu.

Lyg archajiški audiniai atrodo latvio Kristapo Gelzio paveikslai, kuriuose jis naudoja lipnią plastiko plėvelę, kontroversiškai sujungia mechanišką rankų darbą, tradicinio amato ir mūsų laikų buities konotacijas. Vokiečių menininkas Davidas Schnellis paveiksluose tarsi sprogdina architektūrines konstrukcijas ieškodamas urbanistinio ir tikro, gamtiško peizažo sąlyčio taškų. O latvis Andris Vytuolinis gėrisi žmogaus, kaip technikos demiurgo, vaidmeniu, į estetinę plotmę perkeldamas išraiškingus automobilio mechanizmus.

Po šią parodą būtų galima dar ilgai vaikštinėti pirmyn ir atgal, pamatyti ir apibūdinti vis naujus sąryšius ir pertrūkius. Tačiau palieku tai spręsti kiek­vienam individualiai. Būkite atidūs ir reiklūs joje rodomiems paveikslams bei instaliacijoms. Jei tikėtume Vytuoliniu, tapyba dabar užima ypač unikalią ir palankią poziciją. Ji – kažkas neunifikuota ir tikra mūsų masinės gamybos pasaulyje. O tikrasis atgimimas tapybos dar laukia ateityje, kai „suges“ arba baigsis internetas...

Kalbant rimtai, LDS Vilniaus tapybos trienalė kaskart tampa savotišku brandos egzaminu. Panašu, kad šiemet turėjo gerą komandą (architektas Darius Baliukevičius, dizainerė Laura Grigaliūnaitė, koordinatorė, daug nuveikusi ir meninių trienalės reikalų labui Živilė Etevičiūtė), bendradarbiaudama su įvairių Vakarų šalių ambasadomis, fondais, muziejais ir subūrusi krūvon garsius užsienio bei Lietuvos menininkus ši institucija egzaminą išlaikė.