Kristina Stančienė. Knyga kaip sesė

Birutė Žilytė. „Paslaptingas būties švytėjimas". – V.: Raimundo Paknio leidykla, 2015.

Dar ruošdama spaudai knygą apie savo kūrybą, Birutė Žilytė sakė iš anksto žinojusi, kad ji bus tarsi jos sudaryto Algirdo Steponavičiaus kūrybos albumo (2002) sesė. Taip, abi R. Paknio leidyklos išleistas knygas vienija tas pats pavadinimo prierašas – „paslaptingas būties švytėjimas", siejasi ir knygų dizainas, formatas, šriftas. Tiesa, Žilytės kūrybos albumas – spalvingesnis, sodresnis, kaip ir visa jos kūryba, lyginant su konstruktyvia, rūstoka Steponavičiaus grafika. Gilios vyšninės spalvos priešlapiai darniai dera prie dailininkės pamėgtų įvairaus intensyvumo raudonų tonų, kurie dramatiškai skamba ir augalinių motyvų pynėse, ir lietuvių liaudies folkloro personažų vaizdiniuose. Raudoniu liepsnoja ir žiedas ant albumo aplanko – Salomėjos Nėries poemos „Eglė žalčių karalienė" (1989) iliustracijų fragmentas.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nors knygoje Žilytės kūryba pristatoma ir analizuojama Vinco Kisarausko, Reginos Urbonienės, Ingridos Korsakaitės tekstuose, kitų autorių publikacijų fragmentuose, biografijos ir kūrybos faktai čia nuolat susipina su mistiniais menininkės kasdienybės liudijimais, vaikystės prisiminimų nuotrupomis, gamtos paslaptimis ir minėtuoju paslaptingu būties švytėjimu, kurį gali regėti tik labai jautrios sielos akys. Pačios dailininkės autobiografinis filosofinis pasakojimas sudaro didžiąją teksto dalį. Jis užburia ir įtraukia, kaip ir jos kurtos knygų iliustracijos, sienų tapybos paveikslai. Nenuostabu – dailininkė čia nuolat išpažįsta, buvusi užburta kūrybos proceso, panirusi į jį taip giliai, jog realybė nublankdavusi prieš paveikslo tikrovę: „O man dabar mano piešinys pavirsta svarbiausiu pasaulio tašku. Aš jame gyvenu ir jaučiu įprasmintą savo buvimą. Kažkokia mistika – aš jį piešiu, jis iš manęs, bet aš jame, į jį suėjusi. Įdomu būti piešinio atsiradime. Lyg realaus pasaulio visai nebūtų."

Dvasinio dailininkės pasaulio virsmai, subtiliai atsiskleidžiantys knygoje –­ ne vien asmeninės kūrybos ir gyvenimo istorija. Knygos tarsi seserys, tačiau kartu yra ir paminklas išskirtinei dvasinei ir gyvenimiškai bendrystei. Juk Žilytė ir Steponavičius – neįprastas lietuviškojo modernizmo dailininkų duetas. Jų kūryba itin glaudžiai susipynusi, o sienų tapyba – tai apskritai analogų to laikotarpio mūsų dailėje neturintis bend­ro kūrybinio darbo rezultatas. Nors tuo metu kūrė ne viena iškili menininkų-sutuoktinių pora (prisiminkime Mariją Ladygaitę ir Vladą Vildžiūną, Saulę ir Vincą Kisarauskus), daugelio jų kūryba siejasi tik tam tikrais bruožais, būdingais visai laikotarpio meninei kultūrai. Partneriai kasdieniame gyvenime, kūryboje dažniausiai ieškodavo savo braižo, individualios plastinės kalbos, kitaip nei Žilytė ir Steponavičius, kurie tarsi ištirpsta vienas kito vaizdiniuose, kartais nepalikdami jokių tarpusavio skirties pėdsakų, kūrybinių riboženklių.

Stebina šio proceso – gyvenimo ir kūrybos vienam kitame – intensyvumas, gebėjimas palikti nuošalėje nesvarbius kasdienybės dalykus. Kažkur apie Žilytę ir Steponavičių jau buvo sakyta, kad vaikiškų vaizdinių, pasakų pasaulis buvo ta didžioji privilegija, dėl kurios menininkams nereikėjo pataikauti sovietinės sistemos taisyklėms. Iš tiesų knygoje beveik visai nejunti sovietmečio tikrovės apnašų. Matyt, ne tik dėl kūrybos pobūdžio ir adresato, o ir dėl asmeninių, vidinių savybių. Žilytei ir Steponavičiui pavyko buitį, rutiną, kasdienybės dramas išgyventi kažkaip oriai, kone vienuoliškai, davus amžinus įžadus kitam, metafiziniam pasauliui, atidžiai stebint ir jo ženklus gamtoje, poezijoje, tautosakoje.

Kai šių metų žiemą su Aiste Kisarauskaite lankėmės dailininkės namuose, džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu išsiaiškinti seniai rūpėjusius klausimus: kaip buvo kuriama sienų tapyba, kieno indėlis didesnis, kuris iš kūrėjų buvo idėjų autorius, kurio ranka vedžiojo vieną ar kitą figūrą... Tačiau netrukus supratau, kad mano domėjimasis yra netaktiškas ir kyla iš paprasčiausio nežinojimo. Tai bendra kūryba par excellence, kurioje nėra „mano" ir „kito". Dirbdami drauge, dailininkai neretai tapė tą pačią figūrą, motyvą. Arba vienas perimdavo ir tęsdavo kito pradėtą fragmentą... Deja, šie puikūs monumentaliosios tapybos kūriniai beveik nugrimzdo į nebūtį. Kavinės „Nykštukas" freskos buvo sunaikintos pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu. O freska Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė" koridoriuje-galerijoje taip pat nyksta tiesiog akyse. Tad knyga yra paminklas ir sienų paveikslams, kurių praradimo istorija kada nors tikrai bus įvertinta kaip gėdingas nepriklausomos Lietuvos istorijos puslapis. Užtat „Pušelės" freskų motyvai tapo dekoratyviomis knygos puošmenomis. Stilizuota rožė švyti knygos pradžios puslapiuose, o albumą užbaigia Drebulėlės iš „Eglės žalčių karalienės" figūra, reprodukuota tokia, kokia ji yra šiandien – sužeista, perkirsta eižėjančių dažų ir tinko (kaip ir kiti freskos paveikslai). Ir paskutinis, simboliškas albumo veikėjas – likimo kauliukus metantis bildukas, žvilgčiojantis į mus iš už paslaptingai atvertų anapusybės durų...

Dar daugiau atsakymų apie kūrybinę bendrystę pateikta knygoje. „Toje pačioje plokštumoje mes nebijojome piešti kiekvienas savaip, įvairias formas jungti į bendrą vaizdą. Piešiant šalia vienas kito, kartu kuriamos linijos, figūros, detalės glaudžiasi, terpiasi, liejasi, jungiasi į vientisus reginius. Kūrinys žaidžia, skaidrėja ar tamsėja, glaudžiasi ar ginčijasi, prieštarauja", – pasakoja Žilytė.

Nors sakiau, kad knygoje sovietmečiu beveik nekvepia, tačiau kartu ji primena, kad Žilytės ir Steponavičiaus namai, pasislėpę nuošaliame Jeruzalės miške, anuomet veikė kaip jauki neoficialių menininkų susibūrimų erdvė. Apie neįpareigojantį bendravimą, žmones, kurių balsai, mintys čia kadaise skleidėsi, autorė prisimena savo pasakojime. Ir knygoje publikuotose fotografijose sutinkame visą dailininkų bičiulių, bendraamžių būrį: Rimtautą Gibavičių, Valentiną Antanavičių, Aspaziją ir Leopoldą Surgailius, Kisarauską ir kitus. Nušviesti pro didžiulį dirbtuvės langą sklindančios šviesos, įamžinti ir patys svetingųjų namų šeimininkai... Šiandien čia taip pat romantiškai gražu ir jauku, rodos, ta pati šviesa krenta pro langą, atėjusį pasitinka ta pati siena su gausybe relikvijų – paveikslų, objektų, asambliažų, stirtomis drobių. Kadaise idėjų, minčių, prasmingo tylėjimo ir šurmulio kupina vieta virto tylos, ramybės ir prisiminimų oaze.

Knygos horizontai – platūs ir erdvūs: sėdęs į šią laiko mašiną, esi nešamas daugelį dešimtmečių atgal. Ne kartą apima sentimentai ir graudulys dėl praėjusio laiko ir tikriausiai niekada nebepasikartosiančių monumentaliosios dailės užmojų. Tačiau svarbiausias leidinio objektas vis dėlto yra Žilytės kūryba nuo ankstyvųjų liaudiškos stilistikos estampų raižinių iki pat menininkų dueto gulbės giesmės –­ freskų Valkininkuose. Tai ir „rimtosios" literatūros, ir vaikų poezijos, pasakų knygų, „Genio" iliustracijos, ir daugelis kur kas mažiau žinomų, stebinančių plastinių eksperimentų. Štai, sakysim, futuristinės formos spalvotose litografijose („Kažin kas", „Vasara", 1974) –­ skriejantys, susipynę vienas su kitu biomorfiniai tūriai ir geometriniai kūnai primena visai kito braižo Žilytės ir Steponavičiaus kartos menininkų –­ M. T. Rožanskaitės, I. Piekuro ieškojimus. Abstrakčiose spalvotose monotipijose („Naktis iš slėnio slenka I–II", 1985, „Ateina ir praeina", 1991), kaip ir figūriniuose Žilytės vaizdiniuose, atsiveria slėpiningos metafizinės erdvės. Kūrybos visumos vaizdas sako, kad šios menininkės prigimtis – kintanti ir daugialypė. Estampuose, sienų tapyboje, kur dekoratyvią formą lemia pati medžiaga ir erdvė, formos rūstumą, konstruktyvumą ji išgauna per griežtą formos stilizaciją, o tapybinėse kompozicijose regime kur kas daugiau improvizacijos, potėpio ekspresijos.

Birutė Žilytė. Kavinės „Nykštukas“ freska

Dailininkės pasaulėvaizdis – ne vien romantiškas, pakilus, šviesus. Ją domina ir būties tragizmas, sulaužytos žmogaus lemties tema, akistata su negandomis, praradimais. Tą liudija istoriniai jos kūrybos motyvai – plačiai žinomas triptikas, skirtas Žalgirio mūšiui (1970), taip pat ir „užkulisiniai", kur kas mažiau pažįstami darbai. Nustebau, kad dar 7 dešimtmečio viduryje Žilytė kūrė dramatiškas kompozicijas, akivaizdžiai apeliuojančias į pokario kovas, okupacijos terorą. Toks yra spalvoto tušo piešinys „Skalbia, skalbia ir skalbia kruvinus marškinius" (1964). Į atskirus laiko ir erdvės segmentus sudalytame popieriaus lakšte rutuliojasi šiurpus veiksmas: juodos tvoros, aštrios, agresyvios konstrukcijos juosia, užgrobia mažytį šviesaus sodo lopinėlį. Kituose „langeliuose" trys moterų figūros suklupusios su kruvinais drabužiais rankose. Lyg ir universalus pasakos siužetas (juk ir daugelis kitų Žilytės pavaizduotų istorijų nestokoja baugumo), tačiau išdraskytas kaimas, raudona dangaus pašvaistė su kyšančiais fabrikų (?) kaminais, krauju plūstantys vandenys skamba kaip aiški istorinė nuoroda.

Viena vertus, atšilimo dailininkų karta, kuriai taip pat priklauso Žilytė ir Steponavičius, dažnai regima kaip tam tikra monolitinė struktūra su keliais pagrindiniais sandais – „oficialiais", „nepageidaujamais" ir tarpiniais kūrėjais, laviruojančiais tarp tų ir anų... Kaip tik pastariesiems dekoratyvumas, stilizacija, kaip modernumo sinonimas, buvo tapę pagrindine plastine išraiškos priemone sovietmečiu. Dabar jau sakoma, kad ji netruko virsti kanonu, schema (apie tai įdomiai samprotavo Giedrė Jankevičiūtė, pasakodama apie T. K. Valaitį ir jo laiką). O Žilytės kūryba, peržvelgus jos visumą, peržengia savitikslį dekoratyvumą. Tai saviti moters regėjimai. Nors ir perteikiami folkloriniais motyvais, liaudiška stilistika, jie kalba esminėmis kategorijomis. Štai kad ir visą menininkės kūrybą persmelkianti herojė –­ Eglė žalčių karalienė – knygoje iškyla įvairiausiais pavidalais ir reinkarnacijomis. Rūsti, stilizuota archetipinė figūra-emblema kaip Valkininkų freskose, nerami, tirpstanti laisvų potėpių šėlsme (poemos „Eglė žalčių karalienė" iliust­racijos). Vaizduodama Eglę su vaikais, dailininkė neretai sugriauna, suardo pasakiško pasaulio ramybę. Jį ištinka apokalipsė – liepsnoja, griūva fantastinių pastatų sienos, iš kurių žvelgia niūrūs vėlių veidai, o centre boluoja vieniša sutrikusi mergaitės – Drebulės figūrėlė. Atskiriami du pasauliai –­ šviesus žemiškas ir niūrus chtoniškas vandenų. Vaizdiniai pasakojimai taip pat skyla į atskirus „langus", tarsi aprėpiant veiksmą vienu metu, žvelgiant į jį iš viršaus. Sukrečiantis ir metaforiškas yra ir kitas Eglės vaizdinys, kai ji slepiasi už baltos apvalančios liepsnos, lyg pasiruošusi pasakiškai transformacijai, prieš peržengiant ribą – pasaulių slenkstį.

Archetipinių moteriškumo įvaizdžių apstu ir kituose Žilytės pamėgtuose motyvuose. Augalų cikluose fantastiniai žiedai, pumpurai skleidžia kažin kokį sunkiai verbalizuojamą kūniškumą. Tai antropomorfiškos esybės iš kūno ir kraujo. Kartais Žilytės gėlių vaizdavimas net primena žvilgsnį į paslaptingas įsčias su tūkstančiais užsimezgusių gemalų –­ gyvybių. Jos atviros, kraujuojančios, it gyva žaizda ir gebančios pačios save „užgydyti".

Knyga ne tik apibendrina visą lietuviškojo modernizmo klasikės kūrybą, bet ir netiesiogiai ragina susitelkti ties nykstančia unikalia Žilytės ir Steponavičiaus monumentaliąja tapyba, skatina permąstyti dabartinės vaikų literatūros iliustracijų estetiką ir visą sovietmečio lietuvių dailės paveikslą. O jos leitmotyvas – metafizinis, archetipinis mąstymas – šių dienų vaizdinės kultūros ir informacijos margumyne atrodo dar stebuklingesnis.

Draugai