Gruodžio 12 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) atidaryta keramikės Sigitos Lukošiūnienės paroda „Moters pasaulis". Pasak menininkės, parodoje ji pasakoja apie įvairialypį moters gyvenimą, kasdienybę. Metaforiškomis, kartais – atvirai ironiškomis formomis S. Lukošiūnienė kuria skirtingus moters vaizdinius – tai motina, namų šeimininkė, kūrėja, meilužė... Parodos atidarymo išvakarėse su S. Lukošiūniene kalbėjomės apie naujų darbų techniką, o daugiausiai – apie moters temos inspiracijas, menininkės patirtį ir jos atspindžius kūryboje.

Ar moters tema – nauja Jūsų kūryboje? Kada sukūrėte pirmuosius moterišką problematiką gvildenančius darbus?

Tarp parodoje eksponuojamų kūrinių dominuoja 2013 m. sukurti darbai. Tačiau keletas iš privačių kolekcijų pasiskolintų darbų, gimusių kiek anksčiau, liudija, kad man ši tema – ne nauja... Tačiau susikaupti ir realizuoti seniai kirbėjusias mintis apie moters gyvenimą paskatino Kultūros ministerijos stipendija. Džiaugiuosi, kad ji man buvo suteikta –­ moralinė ir materiali valstybės parama ir pasitikėjimas skatino ne formaliai „atlikti užduotį", o atsidėti svajonių, idėjų realizavimui visa siela. Tiesa, dėl to kentėjo šeima – visus metus buvau „juodai" panirusi į kūrybą. Esu dėkinga šeimai, ypač – vyrui – keramikui Ričardui Lukošiūnui, kuris mane palaikė, visokeriopai padėjo, įkvėpė ryžto nuovargio ir nepasitikėjimo akimirkomis.

Ekspozicijoje krenta į akis ne tik savitai atskleisti moters gyvenimo vaidmenys, bet ir originalūs, neretai – keramikos net iš tolo neprimenantys kūrinių paviršiai – rupūs, gruoblėti, arba – imituojantys tvirtą, šaltą metalą.

Šioje parodoje man svarbus ir technologinis kūrinių aspektas – kurdama „moteriškos" tematikos darbus, leidau sau paeksperimentuoti su įvairiomis keramikos technologijomis – aukštos degimo temperatūros moliu, glazūromis, paviršiaus tekstūromis. Mūsų laikais keramikos medžiagų pasiūla labai didelė ir plati. Tai teikia plačias galimybes žaisti, išmėginti ir jungti skirtingas technikas. Eksponuojamuose darbuose dominuoja aukštos degimo temperatūros molis. Paviršiaus, faktūros požiūriu – tai įvairios glazūros, oksidai, įtrynimai... Na, bet gal tai įdomiau profesionalams, o žiūrovui svarbus medžiagų, technologijų sukuriamas įspūdis, formos ir paviršiaus įtaigumas ir tai, kaip šie elementai padeda atskleisti kūrinio idėją.

Daug dėmesio šioje parodoje skiriate motinystei. Kodėl besilaukiančios moters torsą vaizduojate it kietus, metalinius šarvus? Aptakios formos čia primena gyvą kūną, o tie geležiniai apkaustai – labiau kažkokį technikos agregatą...

Taip, man rūpėjo savaip perteikti motinystę. Stiprių įspūdžių suteikė mano šeima. Savo vaikus jau seniai užauginau, o štai dabar viena po kitos „pabiro" keturios anūkės. Šalia vis matydavau besilaukiančias dukrą ir marčią... Žvelgdama į jas, galvojau ne tik apie gyvybę įsčiose nešiojančios moters kūno grožį, bet lyginau jų laikyseną, jų mintis su sava motinystės patirtimi. Pati, ko gero, ją išgyvenau kitaip – ne taip giliai, vis skubėdama, studijuodama, dirbdama, vis nuolatiniame skubėjime. Dabartinės motinos man atrodo visai kitokios – ne pagal amžių brandžios, susikaupusios, atsakingai besiruošiančios vaiko atėjimui į pasaulį. O „geležinis" kūnas reiškia dabartinių mamų nepaprastai stiprų savisaugos ir vaikų globojimo instinktą. Mes augome ir auginome vaikus kitaip – daugelis bėgiodavo dienų dienas kieme su raktais po kaklu, o šiuolaikiniai vaikai neretai auga tarsi pilyje, šarve. Motinos dabar kitokios – jos įsisąmonina savo atsidavimą, atsargiai puoselėja mažą gyvybę – todėl kūriniuose atsiranda asociacijų ir su tvirtu, nepažeidžiamu povandeniniu laivu, kuris saugiai gabena mažąjį „keleivį" per gyvenimo audras, bangas, o jis štai sau jaukiai įsitaisęs žvilgčioja iš mamos kūno tarsi pro laivo liuką... Galbūt globos jausmas stiprėja, nes kinta pasaulis, aplinka arba tą imame vis aštriau jausti...

Vadinasi, Jūsų kūryboje moters temos interpretacijose – daug asmeninės patirties.

Taip, ir ne visi vaizdiniai tokie rimti ar poetiški – kai kur vaizduoju save vaikystėje – šokinėjančią „klases", o ir kitos moters temos interpretacijos pasakoja apie moterį – koketę, viliokę, šiuolaikinę madoną, arba – apie moterį, „paskendusią" buityje, kūrėją, menininkę.

Jei teisingai pajutau Jūsų kūrinių dvasią –­ jie byloja, kad Jums nėra svarbi pabrėžtinai feministinė moters laikysena.

Man rūpi ir moters savirealizacijos galimybės, bet stipriai „sergu" ir už šeimą, lygiateisį, pagarbų dviejų žmonių „duetą", darnius santykius su vaikais. Šiuo aspektu matau didelių poslinkių mūsų visų gyvenime – vyrai, kitaip nei sovietmečiu, dažnai stipriai prisideda prie vaikų auginimo, visokeriopai palaiko moteris, vis labiau niveliuojasi „moteriškų" pareigų sąvoka. Tai mane labai džiugina. Esu sukūrusi darbą, dedikuotą skausmingai skyrybų temai – poros santykiai nutrūksta, o tų dvie­jų žmonių šešėliai vis dar glamonėjasi...

Viena Jūsų sukurta moters figūra siurrealistiškai transformuojasi į muzikinį instrumentą. Kodėl kūrinio herojė tarsi groja savo kūnu? Ar nesibaiminate, kad erotiškas moters kūnas supanašės su vyrišku žvilgsniu į moterį kaip į geismų objektą?

Čia iš tiesų vaizduoju moterį, manipuliuojančią savo kūnu. Tačiau tai darau, pabrėždama moters vitališkumą, stiprybę, kuri joje glūdi. Be to, šios herojės kūno formos – anaiptol ne iš vulgarių ir šiandien masiškai primetinėjamų „žurnalinių" standartų – jos figūra tvirta, kresna, klubai platūs. Toks kūnas – ne geismo objektas, o gyvybės pratęsimo, moteriškos galios simbolis. Tarp mano naujausių darbų yra dar vienas panašią temą, tik kur kas atviriau gvildenanti kompozicija – čia stambi, galinga, utriruotų kūno formų moteris „lipdo", formuoja gležną, trapią moters figūrą... Ši demiurgė pati kuria save pati. Joje slypi ir jėga, ir švelnumas, trapumas...

Ačiū už pokalbį.