Iliustruodamas Kristijono Donelaičio poemą „Metai", žinomas grafikas, knygų iliustruotojas Šarūnas Leonavičius 2013 m. sukūrė 20 kūrinių – dvylika didelių siužetinių tapybos kompozicijų atskiroms poe­mos dalims – „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės" ir „Žiemos rūpesčiai" (76x122 cm; 76x63 cm, 53x38 cm) ir aštuonis nespalvotus piešinius. Šiuose tapybiniuose piešiniuose Š. Leonavičius triskart grįžta prie kiekvieno metų laikų vaizdinio, tarsi kaskart ieškodamas vis kito poeto apdainuoto metų laiko aspekto. Dar šių metų vasarį galerijoje „Meno niša" vyko šių iliustracijų paroda. O knyga, išleista LDS leidyklos „artseria", pristatyta Vilniaus knygų mugėje, buvo graibstyte graibstoma –­ matyt, tai rodo, kad jau atėjo laikas naujai „Metų" vaizdinei interpretacijai, arba –­ vaizdinio poemos kanono versijai.

Pažymint jubiliejinę K. Donelaičio gimimo sukaktį, į poemos „Metai" iliustracijas, kaip savitą ir įvairialypį reiškinį, atkreipė dėmesį dailėtyrininkai, lietuvių literatūros specialistai. Paroda „Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos „Metai" iliustracijos ir vaizdinis kanonas", vykusi galerijoje „Kairė–dešinė", kaip tik ir buvo skirta poemos vaizdinio kanono istorijai ir raidai. Pasak parodos kuratorės Giedrės Jankevičiūtės, atsigręžiant į netolimas Lietuvos kultūrines patirtis, tiek fašistinis, tiek sovietinis totalitarinis režimas suprato „Metus" kaip pasakojimą apie valstiečių gyvenimą. Lietuva jų akyse buvo agrarinės kultūros šalis, tad Donelaičio poemą ir viena, ir kita okupacinė valdžia toleravo. Tarp dailininkų, įvairiais istoriniais laikotarpiais kūrusių „Metų" vaizdiniją, G. Jankevičiūtė išskiria Petro Repšio iliustracijas, kuris iš Lietuvos dailininkų pirmasis ėmęs plačiau suvokti ir įvaizdinti „Metų" prasmes, suteikti vaizdams istorinį kontekstą, perteikdamas ne tik šiurkščią, rupią gyvenimo tikrovę, bet ir metafizinį jos matmenį.

Tačiau aiškinantis Š. Leonavičiaus iliustracijų vietą šio kanono istorijoje, būtina aptarti paties dailininko kūrybos pobūdį, kontekstą. Š. Leonavičius –­ žinomas knygų grafikas. Jis yra sukūręs iliustracijų Gintaro Beresnevičiaus knygai „Lietuvių religija ir mitologija" (2008), Samuelio Boguslavo Chylinskio „Biblija: Senasis Testamentas" (2007), Maironio poemai „Jūratė ir Kastytis" (2012), įvairioms vaikiškoms knygoms. Įdomus kūrybinio dueto bendradarbiavimo rezultatas – kartu su poetu Aidu Marčėnu sukurta knyga „Žmogaus žvaigždė", pripažinta gražiausia 2004 m. knyga. Nors visus šiuos leidinius sieja bendri Š. Leonavičiaus braižo dėsningumai, tačiau reikia pripažinti, kad menininkas kaskart ieško naujų plastinių ir semantinių sprendimų, niekada mechaniškai netaiko savosios „schemos", kurią galima būtų apibrėžti daugmaž taip: achromatinė spalvų gama, subtilaus linijinio piešinio ir monumentalių formų dermė, klasikinis, „kūniškas" žmogaus figūros vaizdavimas ir siurrealistiniai, alogiški, arba – pasakiški objektų tarpusavio ryšiai, daugiaplanis, barokiškai „tirštas" vaizdas ir dėmesys detalei, fragmentui. Žvelgiant, tarkime, į „Lietuvių religiją ir mitologiją" iliustruojančius vaizdus, krenta į akis monumentalios, kone skulptūriškos archajinio baltų panteono dievų figūros. Jas menininkas neretai vaizduoja stambiu planu, tarsi pritraukdamas kuo arčiau skaitytojo ar žiūrovo akių. Geometrinės perspektyvos iliuziją, kartu – dievybių hierarchijos modelį Š. Leonavičius čia kuria ne tik dinamiškai judančių figūrų rakursais, bet ir piešinio intensyvumo, „užbaigtumo", arba – atvirkščiai –­­ pasitelkiant eskizinį laisvumą. Kylant aukštyn, piešinys vis švelnėja, nyksta, susiliedamas su rūstoka fono pilkuma. „Gyvas" personažas piešiamas sodriau, intensyviau, o dievybė ar kokia nors nemateriali substancija kuriama pasitelkus efemerišką, tirpstantį siluetą.

Iliustruodamas Maironio „Jūratę ir Kastytį", ir naudodamasis panašiais vaizdo kūrimo principais, dailininkas dar labiau pabrėžia kūnišką herojų prigimtį, nevengdamas net erotinių motyvų, atverdamas žemišką deivės grožį ir geidulingumą. Toks sprendimas –­ logiškas ir pagrįstas – šis simbolinis meilės epas jau yra susilaukęs stilizuotų, dekoratyvių vaizdinių interpretacijų, tačiau pažvelgti į jį kitu aspektu, atveriant kūniško geismo trauką ir tragišką dviejų skirtingų pasaulių sandūrą Š. Leonavičius pamėgino pirmasis. Maironio sueiliuotoje legendoje dailininkas pabrėžia tą pasakojimo lygmenį, kuriame užkoduota mintis apie nelygiaverčio ryšio beviltiškumą, gyvenimo aplinkybes, arba –­ Likimą, kuris negailestingai baudžia pamynusius „kastų", skirtingų visuomenės sluoksnių ribas ir taisykles.

Donelaičio poema įkvėpė Š. Leonavičių kiek kitaip panaudoti savo kūrybinį arsenalą. Iš pirmo žvilgsnio „Metus" iliustruojantys kūriniai tampriai siejasi su minėtaisiais, tačiau tam tikri niuansai žymi norą maksimaliai išreikšti daugiakalbę, epinę poemos sandarą, rasti balansą tarp materialiojo pasakojimo prado ir filosofinių poteksčių. Pa­rodoje eksponuotas „Metų" iliustracijas tarsi savaime knietėjo įdėmiai išžvalgyti bent keletą kartų. Pirmasis įspūdis – drobėse knibžda figūros, raizgosi medžių šakos, čiurlena upeliai, sklando paukščiai, tarsi paklusdami gaivališkai, nenumaldomai gamtos ciklų kaitai. Tačiau „barokinis" vaizdo tirštis, geriau įsižiūrėjus, ima po truputį atverti slaptas kerteles, neužbaigtus ir todėl paslaptingus, masinančius fragmentus, mikropasaulius, slypinčius iš pirmo žvilgsnio monumentalioje, nepajudinamoje paveikslo struktūroje.

Istorija tarsi kaleidoskopas susideda iš mažų atskirų veiksmo kristalėlių. Išraiškingų judesių žmonių figūros, paukščių ir gyvulių siluetai, peizažo apybraižos telkiasi į skirtingas kompozicines grupes, tačiau kartu jos susilieja į vieningą, darnią visumą. Autonomiški vaizdai vieno paveikslo struktūroje kelia asociacijas su Šiaurės renesanso tapyba, gal net su sudėtingomis Hieronymo Boscho fantazijomis, kuriose kaip tik ir tarpsta daugybė mažyčių siurrealistinių figūrėlių. O banguojanti, iškilminga kompozicinė paveikslo sandara – su baroko daile. Tačiau neužbaigti fragmentai, vaizduojantys patį kūrybos procesą, tapsmo, virsmo, kaitos galimybę liudija, jog šiuos paveikslus sukūrė XXI a. menininkas, puikiai išmanantis piešėjo amatą, tačiau nelaikantis jo savitiksliu. Tą patvirtina ir pats Š. Leonavičius – minėti epitetai jam atrodo mažai kuo tesisiejantys su jo kūryba. Naujojo „Metų" leidimo pristatyme šiųmetėje knygų mugėje metu dailininkas minėjo, kad tikrojo jo darbų „rakto" derėtų ieškoti kitose geografinėse platumose – Rytų dailėje. Iš tiesų, net ir atviros, tarsi už fizinių paveikslo ribų besitęsiančios kompozicijos principas primena Rytų dailės tradicijas. Tačiau materialaus kasdienybės prado ir metafizinio, neregimo pasaulio jungtis vis dėlto atsiremia ir į krikščioniškos dailės tradiciją, iš dalies – į siurrealistinės dailės principus. Tokių vaizdinių Š. Leonavičiaus iliustracijose apstu – tai kur nors paveikslo gilumoje dailininkas piešia mažyčius inkliuzus, kurie primena ant bažnyčios sienų kabinamus votus, tai greta realistinių scenų – medžio šakose tūnančią gamtos dievybę ar dangaus fone boluojančias Adomo ir Ievos figūras, virš besidarbuojančių būrų debesimis tyliai žengiantį Ganytoją su avele ar didžiuliais sparnais plevenantį angelą. Kartais čia aptinkame ir ironiškų momentų – štai Vasaros darbuose šalia laukuose triūsiančių žmonių dalgį pusto ir Giltinė –­ ir ji ruošiasi pjūčiai... Kiekviename kūrinyje atsiverianti jungtis tarp kasdienės buities ir metafizinio pasaulio, nuolatinis paprasto, mirtingo žmogaus ir dangiškų būtybių sambūvis rodo dailininko siekį pabrėžti nekasdienį kasdienybės matmenį, taigi, grįžtant prie G. Jankevičiūtės įžvalgų – atverti ne buitinį, o aukštesnįjį, transcendentinį „Metų" klodą. Kitas dalykas –­ šalia žmogų nuolat sergstinčių ar tiesiog visada esančių šalia nežemiškų personažų tarpsta gaivališkas gamtos būtybių pasaulis. Jo vitališkumą, svarbą nenutrūkstančiame gyvenimo rate Š. Leonavičius nuolat pabrėžia. Štai viename iš „Pavasario linksmybes" iliustruojančių paveikslų virš žmogaus figūrėlės dailininkas meistriškai vaizduoja didžiulį paukščių pulką. Čia atpažįstame Donelaičio aprašytus sparnuočius ir jų pavasarinį siautulį. Ir kitose kompozicijose virš kirbančios būrų minios sklando paukščiai, krauna lizdus, pergalingai mojuodami sparnais.

Ne tik Š. Leonavičiaus paveikslų struktūra pakylėja buities darbus ir gamtos virsmus į amžinybės plotmę. Tam pasitarnauja ir koloritas – daugybe subtiliausių pustonių švytinti pilka spalva. Sidabrinę pilkumą čia tolydžio paįvairina prabangios aukso spalvos blyksnis ar kone rokokinės žydrumos gūsis. Tačiau tai tik pilkos, sidabrinės gamos detalės, akcentai, sutelkiantys dėmesį į tam tikrą kūrinio dalį. Spalvinis sprendimas ne tik žavi subtilia dailininko pajauta, bet ir padeda rasti balansą tarp turtingo, kupino smulkiausių detalių vaizdo ir rūstaus epinio pasakojimo, pabrėžiant kasdienių, besikartojančių įvykių amžinybės, tvarumo pojūtį. Nors didelį dėmesį menininkas skyrė ir autentiškoms detalėms, K. Donelaičio gyvento laiko dvasiai, pasitelkęs realistinį, kruopštų vaizdavimo būdą, jis vis dėlto sukūrė apibendrintą poemos paveikslą, išryškindamas esmingiausius jos bruožus.

Grįžtant prie klausimo, kurgi „Metų" iliustravimo kanone savo vietą randa Šarūno Leonavičiaus sukurti vaizdai, greičiausiai jie tęsia P. Repšio ieškojimus, nes atveria už poeto aprašytų kasdienių darbų ir įvykių glūdintį simbolinį būties matmenį. Akivaizdu ir tai, kad knygos iliustracija – galingas įrankis talentingo dailininko rankose. Š. Leonavičiaus iliustracijos skatina naujai permąstyti kertinį lietuvių literatūros kūrinį, svarbiausias jame glūdinčias idėjas.