Mafijos „berniukų" ir kultūros herojų legendos

Spalio viduryje malonus atsitiktinumas nuvedė į Panevėžį. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje susibūrusi šios meno šakos mėgėjų kompanija nutarė čia surengti savo kūrybos paro­dą. Kvietimas dalyvauti parodos atidaryme lyg ir nežadėjo didelių nuotykių. Kalbėkim atvirai, ką gi ypatingo galima pamatyti Panevėžyje? Tačiau neplanuota kelionė tapo proga įdėmiau pažvalgyti po šį savotišką Lietuvos miestą – lyg ir balansuojantį kažkur Lietuvos „didmiesčių" – Vilniaus ir Kauno – kultūrinio gyvenimo „uodegoje"... Net ir netyrinėjant demografinės Panevėžio situacijos, o besižvalgant atsitiktinio turisto žvilgsniu, miesto centras sudaro gyvumo įspūdį. Gatvėse netrūksta praeivių, miesto kavinių vitrinose šmėžuoja valgytojų siluetai, „Maximoje", kurioje pirkome vyną ir užkandžius, taip pat šurmuliuoja žmonės. Be to, čia tiek keistų kontrastų, paralelinių ir tarpusavyje susijusių istorijų. Štai kad ir mafijos „berniukų" bei kultūros herojų legendos: nuožmieji „tulpiniai" ir Juozo Miltinio kūryba ir asmenybė... Sakysite, nereikia painioti šių dalykų? Tačiau pats Panevėžio centras atrodo tarsi šio keisto kong­lomerato simbolis – priešais J. Miltinio dramos teatrą rymo skulptūrinis Maestro atvaizdas. O greta dunkso ir niūrus Panevėžio viešbutis – kaip ir teatras, statytas brandžiuoju sovietmečiu. Prieš dešimtmetį kitą pamėgtas garsiųjų Panevėžio banditų, šiandien, panašu, jis merdi ar vos vos vegetuoja. Tačiau pradėkime nuo pradžių...

Kelionės pretekstas ir tikslas –­ paroda Juozo Miltinio palikimo studijų centre. Kas nežino – šis ramioje Algirdo gatvėje įsikūręs kultūros muziejus –­ tai namai, kuriuose režisierius praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Iš pirmo žvilgsnio –­ banalus, niekuo neypatingas kiek „pagerintos" vėlyvojo sovietmečio architektūros daugiabutis gyvenamasis namas, pastatytas iš gelsvo mūro plytų, apsuptas privačių namų kvartalo. Čia J. Miltinis gyveno jau išėjęs iš teatro. Centre saugoma turtinga J. Miltinio biblioteka ir dar daug kitų garsiojo režisieriaus veiklą liudijančių eksponatų – rankraščių, repeticijų įrašų, dokumentų. Išsaugota autentiška darbo, kasdienio gyvenimo atmosfera – ant elegantiško raižyto stalelio tarsi ką tik nerūpestingai paties šeimininko padėti guli akiniai. Matome darbo stalą, kuklias kėdes, o už langų boluojanti žaluma ir jauki nuosavų namukų architektūra papildo ramią, mielą šių namų atmosferą.

Paslaugių darbuotojų padedami, kad ir paskubomis, besirengdami pa­rodos atidarymui, spėjame pamatyti visokių įdomybių. Kažkieno atverstas leidinys – Albert'o Camus drama „Kaligula" prancūzų kalba – išmarginta ne lietuviškomis, o prancūziškomis Miltinio pastabomis. Prancūzų XX a. pradžios moderniosios dailės sąjūdžio, kurį savo akimis regėjo ir pats režisierius, kaip ir Antanas Gudaitis, studijavęs Paryžiuje, atspindžiai žvelgia į mus iš daugybės garsiausių lietuvių dailininkų meno kūrinių: čia ir minėto A. Gudaičio, ir Antano Martinaičio, ir Vinco Kisarausko, skulptoriaus Leono Striogos, grafikų Algimanto Klemkos ir Romualdo Čarnos bei daugelio kitų sukurti J. Miltinio portretai. Žodžiu, tikra Maestro portretų galerija, kurią papildo ir jo paties sukurti įtaigūs autoport­retai. Sutiniški, nusprendžiame su centro vedėja Angele Mikelinskaite. Taigi ir paryžietiški... Pasak A. Mikelinskaitės, Miltinis nemėgęs pozuoti, tad jį piešusiems ar tapiusiems iš natūros reikėdavę gerokai pasistengti, norint pagauti neramios sielos virpesius ir mimikų išraiškų skalę... O kur dar legendomis apipintas Miltinio ir Gudaičio bendravimas. Kaip žinia, režisierius itin gerai ir greitai pajusdavęs asmenybės išprusimą ir charizmą, todėl vienas nedaugelio lygiaverčių jo pašnekovų, nuolatinių priešininkų diskusijose, ginčuose, humoristiniuose „pasikapojimuose" kaip tik ir buvo A. Gudaitis. Beje, apie tai nemažai pasakojama daugeliui matytame 2009 m. Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio filme „Meninykai", kur prisiminimais apie kolegas dailininkus dalijasi fotografijos grandai Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius ir Romualdas Rakauskas. Prisimenate, kaip įdomiai apie tų dviejų galiūnų bendravimą ir ginčus pasakoja A. Kunčius? „Miltinis kartą jam sako: „Klausyk, juk tu esi profesorius. Ar žinai, kad professeur prancūziškai yra tik paprastas mokytojas"... Ir kartoja Gudaičiui – professeur, professeur... O tas kad kvatojasi, kad juokiasi."

Meno skiepai

Šį unikalų miesto kultūros kampelį administruoja Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Beje, 2006 m. Juozo Miltinio fondas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą ir pripažintas nacionalinės reikšmės kolekcija. Ilgainiui nutarta padidinti buto plotą, kad greta memorialinės ekspozicijos atsirastų erdvės renginiams, keičiamoms parodoms. Tai erdvus, šviesus kambarys, kuriame tęsiama palikimo centro ekspozicija – rodomos įdomios su režisieriaus biografija ir teatro istorija susijusios fotografijos iš aktoriaus, teatro metraštininko Kazimiero Vitkaus archyvo. O kelios sienos skirtos nedidelėms dailės parodoms. Kaip tik šios vienožinskiečių grupės parodos formatas – vieną karštą šios vasaros savaitgalį susibūrę patapyti Panevėžyje, Lėvens pakrantėje įsikūrusioje sodyboje, jie parsivežė pluoštą gaivių, impresionistinių vasariškos žalumos, barokinės Palėvenės dominikonų vienuolyno architektūros motyvų. Įdomu, kad kai kurie šio neformalaus sambūrio nariai, kaip kad parodos iniciatorius Tomas Valeika, jau senokai baigė VJVDM suaugusiųjų skyrių. Tačiau, matyt, gavo čia stiprų meno „skiepą", ir greta darbų, įvairiausių buitinių rūpesčių vis atranda laiko ir kūrybai. Pirmoji šio linksmo kolektyvo „cementuotė" – prieš keletą metų atgaivintos išvažiuojamosios VJVDM vasaros praktikos (2013 ir 2014 m. vyko Kėdainiuose). Vėliau viskas ėmė virti savaime, jau be mokyklos pastangų ir įsikišimo – žmonės patys bendrauja, keičiasi idėjomis, drauge keliauja ir kuria. Kartu su jais pasirodo ir profesionalios menininkės. Tai VJVDM mokytojos – tapytoja Vida Sevrukienė ir animatorė Sand­ra Januševičiūtė. Dar viena parodos dalyvė Aida Vėželienė – profesionali režisierė, šiemet pradėjusi studijuoti ir Lietuvos edukologijos universitete. Žinoma, ne ką kitą, o dailę...

Malonūs parodos eksponavimo darbai vyko sparčiai – mums į pagalbą atskubėjo bibliotekos darbuotojai su visa reikiama įranga. Apskritai susidariau įspūdį, kad čia, Panevėžyje, kultūros žmonės į kiekvieną kukliausią meno judesėlį žvelgia kruopščiai ir atsakingai – iš anksto planuoja pa­rodos atidarymo programą, rikiuoja jos eigą, rūpinasi, kad ekspozicija atrodytų nepriekaištingai. Nesakau, kad kituose miestuose tinginiaujama. Tiesiog, matyt, esama kažkokio ypatingo panevėžietiško atsakingumo jausmo (nepainiokime su kokiu nors provinciniu naivumu ar pan.). Susipažinę su vienu iš parodos eksponuotojų, netrukus leidomės į turiningą kelionę po Panevėžį. Naujasis mūsų gidas Virgilijus Benašas pasirodė besąs gal ir ne oficialus, tačiau pats tikriausias Panevėžio – 2014 m. Lietuvos kultūros sostinės ambasadorius. Kodėl? Netrukus sužinosite...

Kūryba iš nieko

Žmogus-orkestras, kūrybinių industrijų genijus, bendruomeninio gyvenimo skatintojas, George'o Mačiūno antrininkas Panevėžyje, dadaistas, siurrealistas, dizaineris, fotografas, daugiabučių gyvenamosios aplinkos puoselėtojas ir gražintojas, ekologinių idėjų propaguotojas, nuoširdus vaikų bičiulis ir kūrybingumo skatintojas, keliautojas, dviračių entuziastas... Tai turbūt tik koks dešimtadalis epitetų ir komplimentų, kuriais galima apiberti Virgilijų Benašą. Jo lydimi, leidomės į „Pamatų" galeriją, tikriau – į paprasčiausią mūrinio daugiabučio namo Nendrės gatvėje rūsį. Tai patalpos be drėgmės, dulkių ir to bjauraus kvapo, kurį, nukeliavę į rūsį bulvių ar uogienės, parsinešame įsigėrusį į drabužius ir plaukus. Ir be nemalonaus klaustrofobijos pojūčio.... Dar daugiau – čia sukurta įspūdinga meno galerija. Koliažai, asambliažai, įstabiausios stiklo, keraminių plytelių mozaikos, nuotaikingos figūros iš įvairiausių nebenaudojamų daiktų ir medžiagų – medinės kėdės atkaltė, indas, kažkokia metalinė detalė, veidrodžiai, stikliniai buteliai ir dar gausybė visokiausio buitinio „šlamšto", kuris čia sėkmingai pradeda naują gyvenimą. Na kur dar galima pamatyti paprasčiausią praustuvą, kuris it lizde jaukiai įsitaisęs sienos nišoje – tačiau jis ne kabo, o tūno „nugara" prisispaudęs prie sienos. Norint galima čia pat smagiai persilieti vandeniu iš dušo žarnelės... Galingi rūsio vamzdžiai tūno įsivynioję tai į blizgią foliją, tai į odos atraižas. Priešais sandėliukų duris puikuojasi mozaikiniai kilimėliai iš plytelių atliekų. Be to, ši spalvų, tekstūrų ir formų fiesta turi ir savo sistemą, tam tikrą „geografinę" logiką, kurią Virgilijus su vaikais ištobulino iki paslaptingos meno karalystės su savo „regionais". Juose lankomasi pagal individualius poreikius, nuotaikas, konkretų dvasinį būvį...

Su vietos vaikais čia dirbama vasarą. Tiesiog šiaip, be jokio atlygio. Mūsų pašnekovas vaizdžiai aiškina, kad vaikams iš tiesų to labiausiai ir reikia – laisvos, nesuvaržytos kūrybos, savo minčių, emocijų išliejimo. Dar svarbiau, kad, kažką sukūrę savomis rankelėmis, jie nesąmoningai ima tapatintis su savo gyvenamąja vieta, aplinka, tegul tai ir pilkas, standartinis daugiabučių kvartalas. Tokiems vaikams tiesiog nebereikia jokių moralų apie elgesį viešumoje, tvarką savajame kieme. Jie saugo tai, ką patys sukūrė. Paprasta ir genialu, tiesa? Virgilijus sakė, kad kai prieš gerą dešimtmetį pradėjo pirmuosius aplinkos gražinimo darbus, kai kurie kaimynai sukiojo pirštą prie smilkinio. Atseit „trenktas". Tačiau gal iš tiesų „trenkti" esame mes patys? Taikstomės su pilka daugiabučių nykuma ir tyliai ją keikiame, bet nesistengiame jos gražinti, gerinti, humanizuoti, tarsi laukdami, kol kažkas tai padarys už mus... Štai Virgilijaus namo bendruomenė, šio ypatingo žmogaus pavyzdžio paskatinta, kaip įmanydama stengiasi standartinės aplinkos trūkumus paversti privalumais: įsirengė bendrą patalpą dviračiams laikyti, o ant laiptinės stogo – atvirą terasą, kurioje malonu atsigerti kavos ar arbatos, pasišnekučiuoti. Laiptinės sienas puošia vietinių vaikų darbeliai, todėl kelionė namo ar į kiemą gyventojams visada žada ir estetinių potyrių...

Gražu ir įspūdinga ne tik daugiabučio rūsyje, bet ir aplink namą – čia kiekvieną praeivį pasitinka pačių gyventojų puoselėjami gėlynai, keisčiausių formų suolai – objektai. Šitaip sujungti ir „paleisti" keisčiausias hibridines ratų, rankenų, metalinių detalių formas gali tik išties meniška fantazija. Bet tam reikia turėti ir bent šiokių tokių medžiagų... Paklaustas, iš ko kuria šiuos įspūdingus aplinkos akcentus ir „pamatų meną", Virgilijus aiškina: „Iš nieko. Iš visiško nieko. Žmonės dabar išmeta tiek daug gerų, tvirtų daiktų ir prisiperka plastmasės. Štai tie nebereikalingi daiktai ir rakandai ir tampa kūriniais."

Mūsų pašnekovas daug kalba, tačiau jo klausytis be galo malonu – jis spinduliuoja pavydėtiną vidinę ramybę, nuolat šypsosi ir juokauja. Nesupratau tik vieno – kaip, kada jis viską spėja? Nes pakviesti užeiti į „personalinį" Virgilijaus sandėliuką, išsižiojame, pamatę dar ir įspūdingus skulptūrinius-kinetinius objektus iš dviračių detalių... Šuo, paukštis, kiti neįprasti sutvėrimai, kurių viduriuose įtaisytos lemputės, kurie moka judėti... Tiesa, mūsų bičiulis atsiprašinėja, kad rūsį-dirbtuvėlę užvertė bulvėmis. Nieko, čia viskas labai dera. Juk ruduo, derliaus metas. Bulvės, tie požeminiai vaisiai su maloniu juodžemio kvapu, ir fantastiniai padarai, taip pat apsigyvenę požemyje, – tarsi erdvinė instaliacija ir graži prasmių žaismė.

Vilniečių invazija

Persisėmę daugiabučių namų gražinimo ir darbo su vaikais idėjomis, Virgilijaus lydimi, šiaušiame į miesto centre įsikūrusią Lietuvos dailininkų sąjungos „Galeriją XX". Joje tuo metu kaip tik veikė personalinė Lino Liandzbergio kūrybos paroda „Ikaro kronikos".

Savo darbus Panevėžyje šis menininkas rodo pirmą kartą. Tačiau VJVDM kompanija gerai pažįsta Liną (jis VJVDM dėsto tapybą ir kompoziciją) ir „koliažinį" jo braižą – dekoratyvias, ryškiaspalves formas tarsi lipdukus jis „klijuoja" (iš tikrųjų tapo) ant idiliškų, kruopščiai ištapytų peizažų. Toks kontrastas iškalbingas – čia numanomos užuominos apie tikrą ir butaforinį gyvenimą, abejotiną žygdarbių prasmę, darnos siekiamybę ir individų, valstybių, politinių, socialinių, ekonominių sistemų nesugebėjimą susikalbėti tarpusavyje ir dar daug kitų dalykų. Parodoje eksponuojami daugmaž penkerių pastarųjų metų dailininko darbai, tačiau aptinkame ir visiškai naujų, 2014 m. sukurtų paveikslų, kurie dar niekur nerodyti. Kaip, pavyzdžiui, „Tymo turgelio pat­rulis" – atpažįstamas apsnigto Užupio vaizdas ir į dangų šaunantys veržlūs šviesos spinduliai... Naujiena mums visiems buvo L. Liandzbergio erdviniai objektai, kybantys galerijoje, tarsi iš tolo atkartojantys paveiksluose vaizduojamų radarų, mechanizmų, skraidančių aparatų formas.

Toliau mūsų laukė dar trys kultinės Panevėžio vietos – Dramos teatras, Gabrielės Petkevičiaitės-Bitės viešoji biblioteka ir meninio stiklo studija „Glasremis"... Labai skubame. Juk po kelių valandų – parodos atidarymas. Tačiau, ko gero, šiokia tokia patirtis besimalant po parodas, muziejus išmokė žiūrėti ir matyti – mesti „koncentruotą" žvilgsnį į „taikinį". Jei vėliau neprisimeni visumos, detalė gali vėliau iškalbingai „nupasakoti" visą reginio esmę... Džiugu, kad taip pat, kaip mudvi su V. Sevrukiene, dabar jau žvalgosi ir VJVDM suaugusieji mokiniai – tuo ne kartą įsitikinome keliaudami po Panevėžio kultūros erdves. Persimeti vienu kitu žodžiu, ir viskas aišku. Arba, kartais užtenka vien mimikos...

Biblioteka – vienas iš kultūros cent­rų, kuriuo miestas pagrįstai didžiuojasi. Įspūdį daro ne tik jos viduje verdantis gyvenimas, įvairiausios literatūros pasiūla, jaukios skaityklos, bet ir pati pastatų komplekso architektūra. Kaip žinia, už 2006 m. užbaigtą pastato rekonstrukciją jos autorius Saulius Juškys apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Klasicistinių formų pastatą (amžiaus pradžioje čia veikė Naftalio Feigenzono spaustuvė) architektas darniai sujungė su naujais stikliniais korpusais, kurie kupini šviesos, sukuria pakylėtą nuotaiką. Kartu, keliaudami jais, nuolat regime senuosius puošnius pastato fasadus.

Bibliotekoje tąkart aptikome įvairių meno kūrinių. Jautriai žiūrovui prabyla Nomedos Marčėnaitės ir Eglės Jokužytės projekte „Matau pasaulį KITAIP" eksponuojami cent­ro „Linelis" regos negalią turinčių vaikų ir A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų auklėtinių keramikos darbeliai. Tai ypatinga –­ liečiamoji paro­da, nes kūriniai paslėpti spalvingose dėžėse, išsibarsčiusiose po visą biblioteką. Tik lytėjimu, kyštelėję ranką į dėžės gilumą, apčiuopomis galime „pamatyti" darbelio formą, paviršiaus faktūrą, vadinasi, lygiai taip, kaip juos kūrė vaikai... O skaidrioje stiklinėje didžiosios bibliotekos skaityklos pertvaroje apžiūrėjome Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos katedros vitražo studijos simpoziumo „1+1" dalyvių darbus. Iš įvairių Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos vitražo ir meninio stiklo aukštųjų mokyklų suvažiavę dėstytojai bei jų studentai sukūrė elegantišką vitražinį frizą. Bendra jo koncepcija – stiklo klampinimo technologija, leidžiančia išgauti bespalvį, tačiau labai išraiškingomis faktūromis pasižymintį vitražą, sukurti pasakojimą apie... šriftą. Tema atliepia pačiai bibliotekos funkcijai, kartu palieka menininkams improvizacijos laisvę. Tik su viena sąlyga: viskas, kas parašyta, galima, o kas „pavaizduota" –­ ne... Tokia asketiška ir gal ne kiek musulmoniška ar žydiška nuostata – įkvėpimo ieškoti dekoratyvinio meno formose arba kaligrafijoje, išprovokavo subtilių žaidimų raidėmis, ironiškų šifruočių, poezijos citatų ir net Brailio rašto improvizacijų kompoziciją, kviečiančią žiūrovą drąsiai paliesti, paglostyti stiklo paviršių. Kadangi 2014 m. simpoziumą kuruoja VDA ir VJVDM dėstytoja Ieva Paltanavičiūtė, o ir lietuvių menininkus, tarkime, profesorių Algirdą Dovydėną, gana gerai žinome, ir vėl pasijutome beveik kaip Vilniuje...

Panevėžiečiai Panevėžyje

Po vilniečių meninės „invazijos" knietėjo iš arčiau pasižiūrėti, ką Panevėžyje veikia panevėžiečiai. Štai Juozo Miltinio dramos teatre jau keletą metų iš eilės įvairias dailės paro­das rengia panevėžietis Albinas Vološkevičius, neblogai žinomas ne tik iš meninės, parodinės veiklos, bet ir iš meno reikmenų gamybos bei prekybos „monopolio" (anksčiau jo rengiamos parodos vykdavo nedidelėje patalpėlėje Respublikos gatvėje). Šis žmogus – vienas iš nedaugelio Panevėžyje, besiimantis privačios iniciatyvos ir nesižvalgantis į kišenę nei valstybei, nei rėmėjams. Galerija „A", kuriai Albinas pats ir vadovauja, yra Panevėžyje pristačiusi ne vieną įdomų menininką, pradedant plačiai žinomais tapytojais, kaip antai Vilmantas Marcinkevičius (kilęs, beje, iš Panevėžio), baigiant kuklesniais regiono dailininkais.

Šiuo metu teatre pristatoma baltarusių grafiko Jurijaus Jakovlevo, kurį Lietuvoje bene pirmiausia išgarsino Rimantas Dichavičius, paroda „Saliamono karalystė". Čia pristatyta ir R. Dichavičiaus sudaryta, Lietuvoje išleista knyga „Linea magica" apie šio menininko kūrybą. Skonio reikalas –­ gal ne visiems prie širdies vingrūs, įmantrūs J. Jakovlevo grafikos raštai, egzaltuoti siurrealistinių scenų herojai. Tačiau dailininko meistriškumas nenuginčijamas, o precizišką jo estampų „audinį" labai įdomu stebėti ir kaip atskirus fragmentus, nepaprastai medžiagiškus ir įtaigius. Štai švyti tikrų tikriausi perlai, žėri šaltas metalinių šarvų paviršius, boluoja aksominė gražuolės oda, vėjas šiaušia paukščio plunksną, gurgžda tankių avies vilnų garbanos... Grafinės miniatiūros – preciziškos, chirurgiškai tikslios. Nenuostabu – pasak A. Vološkevičiaus, spėjusio geriau susipažinti su įdomiu menininku, kai kurias graviūras J. Jakovlevas raižo net ištisą mėnesį.

Sukant ratus po atvirą, šviesią teatro antrojo aukšto fojė, maloniai kuteno nosį tabako, kavos ir dar kažin kokie bohemiški aromatai, matyt, per daugelį dešimtmečių įsigėrę į kiliminę grindų dangą, persmelkę kiekvieną pastato kampelį. Šie malonūs apžavai, žinoma, labai tinka ir dailės parodoms, jų apžiūrėjimą paverčia maloniu ritualu. Ko gero, dar smagiau šitaip mėgautis prieš pat spektaklį ar per vaidinimo pertrauką...

Išskirtinis A. Vološkevičiaus veiklos bruožas – kaskart jis rengia „galingus" parodų atidarymus – dailėtyrininkai apie eksponuojamą reiškinį surengia nedidelę viešą paskaitą publikai, o dailininkas yra įtraukiamas į publikos klausimų ir atsakymų maratoną... Įdomu, kad Panevėžio publika nuoširdžiai domisi menu ir turi ko paklausti. Kažin, ar kaskart tokia programa pasiteisintų privačiose sostinės galerijose? Kažkodėl įtariu, kad klausinėtojų ar atvirai besidominčių nebūtų daug, gal dėl nenoro pasirodyti naiviais, neišmanėliais...

Kitos Panevėžio kultūros įžymybės – Indrė Stulgaitė-Kriukienė ir Remigijus Kriukas. Šie meninio stiklo kūrėjai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nuolat dalyvaujantys įvairiose parodose, tarptautiniuose simpoziumuose. Todėl nuskubėjome į Panevėžyje jau antrą dešimtmetį veikiančią jų stiklo studiją „Glasremis".

Man labai patiko tai, ką menininkai rašo studijos internetinėje svetainėje – po lakoniško veiklos pristatymo eina sakinys: „Didžiausias mūsų turtas ir pasididžiavimas – aukštos kvalifikacijos, turintys didelę patirtį stiklo meistrai." Stiklo gaminiai studijoje formuojami rankomis, todėl čia apsilankius buvo įdomu stebėti, kaip vikriai ir artistiškai augaloti vyrai traukia iš krosnių ką tik „iškeptas", žėrinčias stiklo formas, kaip mikliai stiklas nuskeliamas, šlifuojamas ir t. t. Po magiškos stiklo meno „virtuvės" pamatėme ir įvairiausios įmonės produkcijos – nuo dekoratyvių suvenyrų iki įvairiausio dizaino vardinių verslo dovanų, stiklo skulptūrų, užsakomųjų prizų, interjero ir eksterjero detalių. Stebėjomės detalių tikslumu, netikėtomis medžiagų dermėmis, darbų, užsakovų ir jų interesų įvairove. Pasirodo, panevėžiečių kuriamą stiklą „garbina" statybininkai, profesiona­laus ir mėgėjiško sporto atstovai, dvasininkai, teatralai... Tarp gausybės stiklo dirbinių itin prikaustė žvilgsnį dėžėje gulintis natūralaus dydžio stiklinis „vinčesteris" iš įvairiai tonuotų, blizgaus ir šiurkštesnio paviršiaus stiklo detalių. O autorinių darbų ekspozicijoje sužavėjo gražus jų eksponavimas –­ specialios dėžės su apšvietimu iš apačios kiekvieną kūrinį paverčia tikra šviesos ir spalvų instaliacija, kuri bet kokiam interjerui suteikia pasakiško, metafizinio švytėjimo.

Po VJVDM parodos J. Miltinio palikimo centre atidarymo, dar spėjome užsukti į A. Vološkevičiaus „senąją" galeriją – meno reikmenų parduotuvę „Regama", kurioje jis rengė pirmąsias dailės parodas. Ir ten buvo ko pasižiūrėti: abstraktūs griežtų formų dailėtyrininkės Salomėjos Jastrumskytės kūriniai, vieno geriausių Panevėžio menininkų Ramūno Grikevičiaus paveikslai, jaunosios kartos tapytojo Jono Jurciko drobė, na, ir žinoma, Raimondo Gailiūno darbai. 2013 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje galerijos „A" pristatytas tapytojas išrinktas geriausiu mugės menininku. Sėkmė, lydėjusi A. Vološkevičiaus galeriją, matyt, tapo impulsu ir toliau tęsti Lietuvoje ne itin dėkingą parodinę veiklą, o savitą menininką šis apdovanojimas, publikos dėmesys kiek ištempė į dienos šviesą, nes iki šiol R. Gailiūnas lyg ir buvo mažiau matomas tarp kitų „Angies" narių –­ Jono Gasiūno, Ričardo Nemeikšio, Antano Obcarsko.

Mūsų pasivaikščiojimas, tiksliau, perbėgimas per Panevėžio kultūros taškus buvo gana chaotiškas – kadangi čia lankėmės pirmadienį, neturėjome galimybės patekti į miesto dailės galeriją, matyt, neaplankėme ir daugiau dėmesio vertų vietų. Tačiau ir trumpa kelionė leido pajusti miesto „kvapą", nuotaiką, gyvenimo ritmą. Taigi Panevėžys nėra blankus Vilniaus ar Kauno šešėlis. Greičiau, anie du gyvena sau, o Panevėžys – sau. Todėl visiems rekomenduoju „pasidėti" į šoną provincialias nuostatas ir atvažiuoti į Panevėžį.