Kristina Stančienė, Rita Mikučionytė. Neformalus pokalbis

Atkeliavusi į VDA „Titanike" surengtą parodą, dedikuotą Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, sutikau kolegę ir bičiulę Ritą Mikučionytę, bevaikštinėjančią čia su būriu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokinių. Ji nedvejodama sutiko būti mano pašnekove ir gide po parodą – juolab kad, vesdama čia pamokas, ekspoziciją tikriausiai ir iš miego pažadinta išvardytų...

Tatjana Diščenko. Rimgaudo Banio ekslibrisas, 85×100 mm, 2012.

Rita Mikučionytė. Matai, kaip šauniai „išsisuko" Žygimantas Augustinas? Į Donelaičio kaukolės parametrus „įpaišė" savo portretą... Išradinga ir šmaikštu. Kartu nė kiek nenukrypo nuo savo kūrybos kurso –­ juk jis dažnai vaizduoja save.

Kristina Stančienė. Beje, tas jo sukurtas šiek tiek Donelaitis, šiek tiek Augustinas atrodo gana įtikinamai. Ką gali žinoti, gal jis iš tiesų panašus į Donelaitį? Tie aukštyn sušukuoti plaukai, profilis...

Donelaičio atvaizdų čia bus ir daugiau... Kiekvieno skoniui. Beje, panašiai, tikroviškai, naudodamas tikslų piešinį tapo ir Paulius Juška. Bet man jo darbas daugiau akademiškas, sakyčiau, tapybos požiūriu „sausokas"...

Juška, kaip ir Augustinas – geras piešėjas. Bet lyginant jųdviejų darbus, tikrai akivaizdu, kad Augustinui sekasi kurti konceptualią intrigą, be kurios net ir pats tikroviškiausias darbas telieka tiesiog atvaizdu...

Na, nelygu kaip tą tikrovę pavaizduosi. Štai, pavyzdžiui, Patricijos Jurkšaitytės „Tolminkiemio bažnyčia". Tiksli, detali interjero studija ir tas tolumoje atsiveriantis šviesus langas su rūke paskendusiu, vos įžvelgiamu peizažu...

Teko girdėti, kad LDS tapybos sekcijos nariams buvo surengta išvyka į Mažąją Lietuvą, Donelaičio žemę. Įdomu, kad parodoje bene vienintelė Patricija (kalbu čia apie tapytojus) „parsivežė" tikrovišką ar bent jau konkretų tos kelionės fragmentą. Kiek čia tiesos, kiek fikcijos, žino tik ji pati... Vėlgi, kaip ir Ž. Augustino atveju, šis darbas logiškai tęsia pastarųjų kelerių metų jos kūrybos liniją – a la renesanso ar kokio kito senovės stiliaus interjerus, kuriuos ji taip pat konceptualiai perkuria.

Taip, ir jos tapyba išsiskiria ne tik čia, šioje parodoje, bet ir apskritai visame lietuvių dailės margumyne. Gal keliaukim prie Kirvelytės ir Gineitytės paveikslų? Man atrodo, kad visų jų „kitoniškumas" vertas dėmesio.

Šmaikštuolė Aistė Kirvelytė! Savo paveikslą pavadino „Skulptoriai skaito Donelaitį"... Man regis, ji čia truputį patraukė per dantį pompastiškus paro­dų, simpoziumų pavadinimus... Bet ir nenusižengė tiesai, ir parodoje atrodo labai „donelaitiška" – nes juk pasakoja apie tai, kaip šiuolaikinis individas susipažįsta su tolima, nepažinia literatūros klasika...

Ir man patiko... Susodino skulptorius ratu kaip šaltkalvius ar mistinės Kabalos skaitytojus. Užsimaukšlinę šalmus, jie tarsi nieko negirdi, nemato vienas kito... Na, ir šiaip drobė patraukliai „sutvarkyta" – šiltas, rusvas koloritas, toks duslumas juntamas, lyg oro toje erdvėje būtų maža... O Eglė Gineitytė – burtininkė, tiesa?

Taip, Tolminkiemio planą įkomponavo kamputyje, o visa drobė – keista, mistinė pasaka – mėlyni horizontai, baltas sniego (?) kupstas ir ta perregima figūrėlė, žengianti jos link... Iš pirmo žvilgsnio –­ tik ta schema atliepia paro­dos temą. Bet ištirpęs žmogaus siluetas –­ lyg susapnuoti kažkokie seni įvykiai arba susidūrimas su praeitimi, kuri efemeriška, nykstanti, nepažini...

Kerinti ir Agnės Jonkutės drobė. Iš pirmo žvilgsnio – tamsi, niūri, mąsli abstrakcija. Bet atsitraukus, „prisijaukinus" tą nebylų vaizdą ima ryškėti peizažo kontūrai. Regiu čia kelią, vos matomą šviesos juostą. Paveiku ir taip pat gana „donelaitiška" – asocijuojasi su niūria rudeniška pilkuma, kartu nuteikia filosofiškai – minorinė nuotaika ir beveik neperregima tamsa irgi kalba apie santykį su praeitimi.

Jau minėjai, kad Tau patiko Broniaus Gražio kompozicijos. O aš, žiūrėdama į jas, pagalvojau, kad jos kiek skiriasi nuo pastaruoju metu matytų jo darbų.

Man įstrigo akinantis geltonų ir violetinių tonų kontrastas, lyg antkapinė plokštė su įrašais, nedidelis darbų formatas...

Šalia tapybos eksponuojami ir medaliai. Iš jų ryškiai išsiskiria ekspresyvios Petro Repšio plaketės, tiesa?

Taip – tai įspūdingos plastikos reljefai su vidinio švytėjimo efektu. Taip pat žavūs ir jaunų juvelyrių – Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės ir Eglės Čėjauskaitės-Gintalės – darbai, primenantys senovines monetas ar antspaudus.

Keliaukim į grafikos ir skulptūros ekspoziciją.

Skulptūrų, mano manymu, paro­doje išeksponuota kiek per daug. Net baugoka tarp jų vaikščioti, kad ko nors neužkliudytum ir nenuverstum.

Tikrai, tankus miškas. Bet čia iškart pastebiu Arvydo Ališankos darbus –­ bronzos miniatiūrose jis taip pat improvizuoja žmogaus siluetą, kaip ir kituose savo darbuose. Žmogus – saulė, žmogus –­ medis...

Taip, Ališanka atpažįstamas. Ir Dalios Matulaitės plastika daug kur primena monumentalias jos skulptūras.

Man įdomu, kad ji ją naudoja ne apibendrintiems istoriniams įvaizdžiams, o tokioms, rodos, banalioms kasdienėms problemoms – pavyzdžiui, bankų viešpatavimui. Arba – sujaudinta Ingos Rinau istorijos, ėmėsi ją vaizduoti tarsi kokią istorinę asmenybę, motinos kančios simbolį...

Tačiau man pats įtaigiausias – Juozo Gencevičiaus kūrinys. Akivaizdus pavyzdys, kad ne visada, net ir minint solidžias sukaktis, istorines asmenybes, būtina imtis kokio nors tradicinio figūrinio atvaizdo. Donelaičio „raštai" iš smulkučių bronzos šapelių, rutulėlių, rodos, ką tik skulptoriaus padėti ant baltų lakštų, dar tebesaugantys ekspresyvių pirštų prisilietimų pėdsakus – jautrus, subtilus, drauge – konceptualus sprendimas.

Pritariu. Išties didelis kontrastas lyginant su daugmaž įprastais Donelaičio portretais... Ir mintis taikli – „raštai" neperskaitomi, panašiai kaip dabarties žmogui sunku suprasti trejeto šimtmečių senumo įvykius...

O ką manai apie Liutauro Griežės ir Mariaus Zavadskio darbus? Man jie taip pat stipriai išsiskiria parodoje. L. Griežė savo žmogeliukus parklupdė ir įkalino masyviame bronzos luite. Suprantu tai kaip egzistencinę metaforą, gal ir būties fatalizmo teigimą...

Mariaus darbe man patiko aliuzija į antiką ar kažkokį Rojaus sodo medį –­ kuplus siluetas su sprogstančiais žiedais, dailiai apskritas, apeliuojantis į donelaitišką metų laikų, gyvenimo ciklo slinktį, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Greta tokio tiršto, tankaus skulptūrų miško kiek pranyksta miniatiūriniai grafikos darbai. Be to, įsistebeilyti į ekslibrisus visada reikia šiokio tokio atsidavimo... Tarp jų pirmiausia pamačiau sentimentalumo nestokojančius, tarsi iš mažyčių fragmentų sudėliotus Tatjanos Diščenko ofortus. O spalvoti, koliažiniai skaitmeninės grafikos ekslibrisai daugeliu atvejų nesužavėjo. Gal ir dėl to, kad šiame tradiciškai personalijas išaukštinančiame grafikos žanre tokia technika atrodo pernelyg universaliai...

Paveikūs ir Lidos Dubauskienės eks­librisai. Jie, beje, buvo išrinkti geriausiais galerijos „Kairė – dešinė" surengtame ekslibrisų konkurse, dedikuotame jubiliejiniams Donelaičio metams. Čia menininkė naudoja vieną klišę, tačiau skirtingai išsprendžia foną – taip gana tradicinių formų raižinys įgauna kažkokio be galo gilaus, mąslaus metafizinio skambesio. Vienur už figūrų švyti tarsi lango ertmė, kitur – tolimas tolimas horizontas, gal tik menamas...

Na štai, apėjome donelaitišką paro­dos ekspozicijos ratą. O paskutinis kelionės taškas šioje salėje – Broniaus Leonavičiaus grafikos ciklas. Puikus kūrinys, tiesa? Tokia skambi formų, spalvų dermė, erdvės pojūtis...

Tikrai, piešinių ciklas komponavimo požiūriu gražiai atitaria „Metams" –­ dailininkas čia žvelgia tarsi iš viršaus, o juk Donelaitis paprastus kasdienybės įvykius taip pat pakylėjo iki apibendrinto epo, iš „mažų" sukūrė didelius, reikšmingus įvykius... Beje, mačiau, kad parodoje dirbę mokiniai skaitė „Metų" fragmentus. Kokia buvo užduotis?

Trumpą, burtų keliu ištrauktą „Me­tų" citatą susieti su kokiu nors parodos kūriniu ir argumentuoti kodėl...

Pamenu, vienoje TV laidoje kalbėjęs Sigitas Parulskis džiūgavo, kad Donelaitis pirmas taip sodriai vartojo žodį „šūdas".

Kai kurie mokiniai gavo citatą, kur „žiema su šūdais rudenio barės". Tačiau nustebau, kad susiejo ją su skaidriais, „švariais", dekoratyviais darbais... Tarsi akcentuodami ne tą purviną rudens slogutį, o žiemos pergalę – vaiskų baltumą, sniegu užsiklojusius kelius ir laukus...

O apibendrinant tai, ką čia pamatėm, sakyčiau, kad mano išankstinė nuostata pakito – tiesą sakant, ėjau į parodą ne itin tikėdamasi gero rezultato – juk taip sunku į formalias datas, „privalomus" minėjimus pažvelgti neformaliai...

Ir aš pritarčiau – su išlygomis, žinoma.

Žygimanto Augustino „Autoportretas pagal K. Donelaičio kaukolės matmenis ir kraniometrinis Donelaitis" – čia