Eglė Ridikaitė nėra Kazimiras Malevičius. Todėl ji netapo nei juodo, nei raudono kvadrato. Ji purškia kvadratines skareles aerozoliniais dažais ant drobės, prikaltos prie sienos. Kai nupurškė raudoną („Žėmina sustraukus nuo skalbimo", 2012), nustebo dėl panašumo į rusų (taip pat lenkų, ukrainiečių) avangardisto „Raudoną kvadratą" (1915). Beje, originalus šio Malevičiaus darbo pavadinimas skamba taip: „Raudonas kvadratas. Dviejų dimensijų valstietės tapybinis realizmas". Ar kiekvienas kvadratas paveiksle – nuoroda į Malevičių? Net jei tai – skarelė su kutais?

Kvadratai paveiksle neatsiranda iš nekalto prasidėjimo. Garsųjį suprematistinį paveikslą „Juodas kvadratas" Malevičius pirmą kartą parodė „Pas­kutinėje futuristinėje parodoje, 0.10" 1915-aisiais, pavadinęs jį „nuliniu naujos koordinačių sistemos, žyminčios kosmoso amžių, atskaitos tašku". Pasak Boriso Groyso, „Juodas kvadratas" reiškė kultūrinės nostalgijos, sentimentalaus prisirišimo prie praeities kultūros, mirtį – tarsi „atviras langas, pro kurį revoliucinė radikalios destrukcijos dvasia galėjo įsiveržti į kultūrą ir paversti ją pelenais". Juodas kvadratas yra praeities kultūros pelenai be laiko ir laikinumo nuorodų. Kai naujoji sovietų valdžia baiminosi, kad pilietinis karas sunaikins senas meno kolekcijas, Malevičius piktinosi pastangomis jas išsaugoti. Tekste „Apie muziejų" (1919) jis siūlė sudeginti praeities epochas, nes jos mirusios, ir įkurti vaistinę. Ji atliks tas pačias funkcijas: „Rubenso ir jo paveikslų pelenai sukels žmonėms daugybę minčių, kurios bus daug gyvesnės už konkrečias reprezentacijas ir užims mažiau vietos." (Mūsų laikų herojus Damienas Hirstas su savo piliulių lentynėlėmis atrodo beviltiškai sentimentalus.)

Materialistui Malevičiui joks kūrinys neatlaiko griaunančios istorijos galios. Vienintelis vaizdinys, išliekantis per destrukciją, yra pačios destrukcijos vaizdinys. Tačiau sunaikinus tradicinį vaizdinį kažkas vis dėlto lieka. Malevičiui tapybos redukcija iki juodo kvadrato yra meno, kaip materialaus pasaulio, nesunaikinamumo įrodymas. Nes avangardistams nebuvo jokio „kito pasaulio" – nei anapusinio, nei „šviesaus rytojaus". Pasak Groyso, „radikaliai materialistinis ankstyvasis avangardas netikėjo jokia sielos, tikėjimo ar proto galia, leidžiančia pamatyti „kitą pasaulį", kai jį užstojančią materialybę nušluoja apokaliptinis įvykis. Vienintelis matomas dalykas tokioje situacijoje yra pats apokaliptinis įvykis, kuris atrodo kaip redukcionistinis avangardo meno kūrinys."

Taip, tik kuo čia dėta Ridikaitė ir jos „Babutas skarialas"? Ogi tuo, kad jos darbai irgi kalba apie meno ir atminties nesunaikinamumą – tik kitaip. Malevičius trina bet kokius realybės ženklus ir aklinai užkala anapusybės tunelį. Juoda yra juoda be gelmės iliuzijos ir jokių aliuzijų. Ridikaitės skarelės ne užtveria amžinybę, o pramuša transcendentinį tunelį „ing viečnostį". Kiekviena skarelė yra laiko mašina, suprogramuota pagal individualią egzistencinę programą: yra laikas eiti „sodan, daržan" ir laikas eiti „un kapų". Yra žiemos ir vasaros, šventės ir kasdienis triūsas, yra skarelės nuo ligų ir juoda skarelė paskutinei kelionei – „Pagrabinė".

Materialistas Malevičius pats surežisavo savo laidotuves (mirė 1935 m.). Virš karsto ties galva – juodas kvadratas. Kūnas uždengtas baltu audeklu su juodu kvadratu. Juodas kvadratas ant katafalko ir ant vagono, kuriame karstas keliavo iš Leningrado į Maskvą. Malevičiaus prašymas palaidoti jį po juodu kvadratu išpildytas: suprematisto Nikolajaus Suetino suprojektuotas antkapis – baltas kubas su juodu kvadratu (sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą). Savaip simboliška, kad jo vietoje 2013 m. pastatytas daugiabutis.

Tačiau istorija nepasiduoda programavimui. Kiekviena karta perrašo ją pagal savo poreikius. Malevičius ir kiti avangardistai kūrė ne estetinės kontempliacijos objektus, o naujos visuomenės modelius, kurie turėjo panaikinti menininko ir žiūrovo skirtį. Tačiau dabar tie projektai kabo muziejuose kaip tradiciniai meno kūriniai – ir tai yra jų pralaimėjimas, anot Groyso. Ridikaitės močiutė išvis neturėjo jokių intencijų savo gyvenimą ar skareles paversti meno objektu. Tačiau paliko 17 skarelių anūkei tapytojai ir įsirašė į Lietuvos tapybos istoriją.

Kvadratas, kurį Malevičius pasirinko kaip kultūros atminties, nostalgijos praeičiai trynimo mechanizmą, Ridikaitės naudojamas kaip priemonė įrašyti ir išsaugoti atmintį. Močiutės palikimas – ne tik jos buvimo ženklai, bet ir ištisos epochos simbolis. Vaikystėje sekmadieniai pleveno įvairiausių spalvų ir raštų skarelėmis, o dabar pamačius į bažnyčią klibinkščiuojančią senolę su skarele, sulaikai kvapą – kad tas beveik nematerialus praeities vaizdinys neišsisklaidytų. Ridikaitė įrašo tuos vaizdus į smegenų vingius. Galva tampa kvadratinė.

Kaip pastebėjo amerikiečių filosofė, utopijų tyrinėtoja Susan Buck-Morss knygoje „Šviesus rytojus ir katastrofa" („Dreamworld and Catastrophe", MIT Press, 2000), Malevičiaus kvadratai inspiravo beveik visus Amerikos abstrakčiuosius ekspresionistus: Josefą Albersą, Ellsworthą Kelly, Agnes Martin, Barnettą Newmaną, Franką Stellą etc. Juodas kvadratas ir jo inspiruotos abstrakcijos tapo Šaltojo karo ginklu kovoje su totalitariniu natūralizmu. Šiai temai skirta Buck-Morss knygos dalis pavadinta „Trumpa kvadrato istorija". Angliškai tas pats žodis „square" reiškia ir kvadratą, ir aikštę. Turbūt geriausiai šį Malevičiaus kvadrato virsmą atskleidė slovėnų grupės IRWIN 1992 m. performansas „Black Square on Red Square" – Maskvos Raudonojoje aikštėje ištemptas 22 m juodos medžiagos kvadratas.

Ridikaitės skarelės grąžina kvadratą iš aikštės į privačią erdvę. Menininkė atlieka atvirkščią Malevičiui veiksmą –­ materiją paverčia iliuzija. Kiekviena skarelė atrodo kaip tikra – tokių pat spalvų ir matmenų. Tačiau visos jų detalės ir ornamentai išpurkšti aerozoliniais dažais. Dažai krenta smulkiu lietumi pro trafaretus, o paskui padengiami silikonu (kuris ne tik rimuojasi su ikona, bet ir suteikia paveikslams keisto blizgesio). Padengta permatomu silikono sluoksniu skarelė tampa herbariumu (rožės, lelijos...).

Parodos „Babutas skarialas" aprašymas prasideda nuo dėžutės. Dviejų dėžučių. Tos dėžutės yra ne šiaip atminties namai – jos yra atminties forma ir turinys. Ridikaitės nutapyta skarelė pilkame kvadrate – tai skarelė dėžutėje ir dailės istorijoje. Kvadratas kvadrate (dėžutė dėžutėje) – laiko ir erdvės projekcija. Tunelio planas iš viršaus – nuo gimimo iki mirties. Kvadratas, kuris ne uždaro, o atveria begalinę perspektyvą. Jos raktas – skarelių vardai, kuriuos menininkė davė pagal tai, kur močiutė jas ryšėjo. Jie skamba kaip konkrečioji poe­zija ir magiški užkalbėjimai: „Žolinan kermošiun", „Švintina", „Kaiman un giminas ainunt", „Vasarina", „Nei karto nerišata", „Žėmina aplink nomų", „Nuo gerklės", „Nuo slogos", „Nuo ausų"...

Prie skarelės pridėjusi žodį Ridikaitė kvadratą pakelia kvadratu. Imkite ją ir skaitykit:

Dvi dėžutės.
Viena medinė su drožinėtu dangteliu –­ senelio.
Kita popierinė nuo saldainių, perrišta virvele nuo mano kasų – babutas.
Nuo pat vaikystės man buvo svarbios šios dvi dėžutės. Viena buvo paslėpta senelio spintoje, lentynoje, virš jo išeiginių kostiumų ir paltų. Ten taip pat kabojo ir babutas rudas krempleninis kostiumėlis su rudu ploščiu.
Šią dėžutę retai kada tekdavo pamatyti, nes senelis nerodydavo ir nesigirdavo jos turiniu. Senelis ją išsiimdavo ankstų sekmadienio rytą, prieš einant į turgų, nes joje buvo skutimosi įrankiai, peiliukai „Neva", atsilenkiantis veidrodėlis, įtaisytas dėžutės dangtelyje ir dar kažkas ten buvo, tai sužinojau vėliau... (Trys nepanaudotos kulkos, šoviniai iš Antrojo pasaulinio karo ir medaliai, ordinai.)
Senelio kalbant apie karą negirdėjau, jis nieko nepasakojo. Būdavo nusiima dėžutę, atsidaro ją, žiūrėdamas nusiskuta barzdą, uždaro ir į spintą. Kiek spėji pamatyti, tiek.
Kita linksmoji (mano mylimiausia) dėžutė gyveno taip pat viršutinėje lentynoje, tik kitoje spintoje – babutas, ir kitame kambaryje.
Ši spinta buvo dažnai varstoma, kaip ir dėžutė.
„Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun." – „Katrų, babut?" Ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų, tų skarialių, daug ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos (tikras lobis) –­ taip man tada atrodė, beje, ir dabar.
Išsirenka, aš užrišu ir einam visi į turgų.
Skarialas kaip portretai su užrašu, kam, kokiai progai skirta ar galėjo būti skirta.
Kokia proga ir kur einant babuta skarialį rišėdavo ir kokių.
Užrašyta tarme, kalbu, kuria prisimenu kalbant savo babutį.
Tai septyniolikos darbų ciklas.