Laura Grybkauskaitė. Monikos Dirsytės odė ONĖMONEI: „Lolitiškas laikas baigės.“

„Kai tu su lagaminais stovėjai oro uoste ir ruošeisi mane palikti, o paskui tai ir padarei, aš buvau stebėtinai rami, buvo toks jausmas, lyg tu būtum išėjus į parduotuvę pirkti pieno... Na, širdyje buvo šioks toks neramumas, tačiau nepasakyčiau, kad labai baisus ir nepakeliamas... Po to iš karto mane užpuolė tokie niekingi reikalai kaip bankai, persikraustinėjimai ir pan. Labai bijojau, kad viena nesusitvarkysiu, bet džiaugiausi, kai pavyko... Dar vėliau jaučiausi be proto vieniša, stengiausi kiek įmanoma kovoti su šia baisia vienatvės būsena... Taigi bendravau su kuo pakliūva ir, aišku, tokiu būdu mano vienišumas dar labiau išaugo... Tai jau antra pamoka tau išvažiavus (o pirmoji –­ išmokti susitvarkyti su pasaulietiškais reikalais), kad geriau būti vienai, negu su bet kuo, o gal ir ne geriau, bet kai būni kritinės būsenos, gal vis dėlto geriau būti su bet kuo. Žinau, kad prieštarauju sau, taigi ir supratau, kad kai kurių žmonių visiškai negaliu toleruoti, bet, aišku, toleruoju, nes tokia idiotiška mano prigimtis ir pamažu su ja susitaikau, nes atsikratyti nepavyko..."

Ištrauka iš Monikos Dirsytės laiško Onei

Ji + Ji = ONĖMONĖ

Ji Onė ir Ji – Monė. Onė Kartanaitė (g. 1989) ir Monika Dirsytė (g. 1989) – dvi draugės, gimusios ir augusios Panevėžyje, nuo 2008-ųjų gyvena ir studijuoja Vilniuje. Pasak Jos ir Jos, ONĖMONĖ – tai penkiolikos metų draugystė, pagardinta lolitišku laiku. „ONĖMONĖ reiškia nesavanaudiškumą, vaikiškumą, norą nugalėti, norą juoktis, tikėti ir niekada nepasiduoti. Toks buvo tas etapas. Lolitiškas laikas", –­ pasakojo Monika.
Panevėžyje baigusios tą pačią vidurinę mokyklą, Onė ir Monika ir toliau keliavo tuo pačiu keliu. Abi pasirinko studijas Vilniaus dailės akademijoje. Onė svajojo apie grafiką, Monika –­ apie tapybą. Deja, nei vienai iš jų nepasisekė. Per pirmąjį bandymą Onė pakliuvo į Skulptūros katedrą, o Monikai teko pėdinti į Vilniaus universitetą mokytis istorijos. Kol Onė kentė nepasitenkinimą ir nusivylimą savo studijomis, Monika nusprendė bandyti dar kartą, tik šį kartą pasirinko ne tapybą, o skulptūrą... Monikai pasisekė. Draugės, kaip ir vidurinės mokyklos laikais, dar kartą susėdo prie to paties stalo...
Kol Monika džiaugėsi išsipildžiusia svajone – studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, Onė metė studijas ir, švelniai tariant, išvyko kuriam laikui į Šveicariją laimės ieškoti. O gal tiesiog pamąstyti. Onės išvykimas padėjo nebylų, tuo metu dar sunkiai įsivaizduojamą tašką po ONĖMONĖS etapo. Pasak Jos ir Jos, penkiolikos metų lolitiška draugystė virto dviejų suaugusių moterų gyvenimais. Kitaip tariant, atėjo savarankiškumo laikas. Priklausomybė vienos nuo kitos liko, tačiau ONĖMONĖ – ne. Monika juokauja, jog anuomet jos bendrą biudžetą turėjusios, Onei išvykus, ji net nežinojo, kaip reikia naudotis banko paslaugomis ar kaip susimokėti komunalinius mokesčius.
Panašu, kad Monika atrado savo vietą po saule. Sėkmingai kuria, yra matoma ir vertinama kaip perspektyvi jaunosios kartos kūrėja. Na, o Onė toliau maištauja, vis ieškodama naujų saviraiškos būdų. Šiuo metu Ji studijuoja Vilniaus universitete lietuvių ir vokiečių kalbas ir sakosi norinti būti pilote. Kol ekstremalė uniformuota Onė vairuoja taksi automobilį, Monika kuria dekoracijas būsimam performansui ONĖMONĖ.

Performansas ONĖMONĖ

ONĖMONĖ performanso ašis – laiško skaitymas.
Onei išvykus, Monika sumanė parašyti jai laišką. Iš pradžių taip ir buvo. Laiškas. Vėliau – nebaigtas laiškas. Ilgainiui šis nebaigtas laiškas patapo neišsiųstu laišku, o šiandien, praėjus trejiems metams, tas pats laiškas įvardijamas kaip dienoraštis be datų, užpildantis nei daug, nei mažai – dvidešimt Microsoft Word lapų...
Monika tvirtai įsitikinusi, kad laikas yra vieta. Savo ir Onės draugystę ji suvokia kaip buvimą vienu laiku ir vienoje vietoje. Savotiška Onės nesėkmė tapo Monikos sėkme. Ji jaučiasi skolinga Jai. Taigi Ji ir Ji dar kartą susitinka tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, dėl to paties. Gegužės 23 dieną 18 val. „Vartų" galerijoje Monika ir Onė sava kalba tars: „Lolitiškas laikas baigės."

Komentaras

Performansas ONĖMONĖ – Monikos Dirsytės bakalaurinis darbas. Pasak Monikos, kurdama šį performansą, ji siekia kuo didesnio teatrališkumo ir interaktyvumo. Prisimindama savo studijų ir draugystės istoriją, ji permąsto laiko ir vietos reikšmes. ONĖMONĖJE laiko ir vietos suvokimą ji įvaizdina iš pirmo žvilgsnio gan paprastomis priemonėmis: treji metai – trijų metrų apdegęs bokštelis su kopetėlėmis ir langeliu signalui. Juoda gedulo suknelė ir sargyba, vilkinti taksisto uniforma. Ryšio priemonė – tarpukario telefonas. Kiekvienas išdrįsęs palypėti kopetėlėmis ir pabelsti į langelį, sulauks skambučio. Princesė, vilkinti gedulo suknele, iš lolitiško laiko skaitys dienoraštį be datų. Skaitys sau, Onei ir visiems. Kiek kas klausysis ir ką išgirs, priklausys nuo individualaus poreikio ar smalsumo, kantrybės. Kiekvieną kartą nuo ten pat: „Kai tu su lagaminais stovėjai oro uoste ir ruošeisi mane palikti, o paskui tai ir padarei, aš buvau stebėtinai rami, buvo toks jausmas, lyg tu būtum išėjus į parduotuvę pirkti pieno..."
Nepaisant to, jog lolitiška princesė tupės bokštelyje, antroji Ji, norėdama susitapatinti su Ja, dėl stipresnio įtaigumo, juodus plaukus išmainė į ryžą cheminį šukavimą. Mat tokia išoriškai ji panašesnė į Onę...

Monikos Dirsytės performansas ONĖMONĖ „Vartų" galerijoje vyks gegužės 23 dieną 18 valandą.

Žr. 4 viršelyje.