Laura Grybkauskaitė. Vidmina Stasiulytė ir prisitaikėliškasis homo

Vidmina Stasiulytė (g. 1984) – jauna menininkė, formaliai atstovaujanti kostiumo dizainerių gretai, tačiau savo kūrybiniu polėkiu, originalumu ir įgyvendintais meniniais projektais vargiai besutelpanti į discipliną, apibrėžiančią „dizainerės" sąvoką. Praėjusiais metais baigusi bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedroje, šiuo metu Vidmina gyvena ir kuria Vilniuje. Nuo 2006 metų menininkė intensyviai dalyvauja grupiniuose projektuose, kūrybinėse dirbtuvėse, parodose. 2010 m. surengė personalinę parodą „Fast Forward". Drauge su Giedre Anužyte antrus metus vykdo projektą „Mill", kurio metu pristatomos skirtingoms erdvėms pritaikytos instaliacijos, įvaizdinančios oro, žemės, vandens stichijas.
V. Stasiulytės įkvėpimo šaltiniai – tai atsiradimo ir išnykimo fenomenas, visata, žmogaus evoliucija, menininkės įvardijama šiandienos simuliakru. Pasak Vidminos, žmogus tolsta nuo savo prigimties, pasineria į kasdienos nuosėdas ir materialiąją – daiktinę erdvę. Skubėjimas ir vartotojiška prigimtis šiuolaikinę visuomenę paverčia homogeniška mase. „Galima sakyti, kad Homo sapiens „evoliucionavo" į praeitį, į Homo erectus, kuris kadaise, prieš 1 milijoną metų, ieškojo ugnies. Tik dabartinis žmogus jos ieško ne tam, kad ja susišildytų, bet tam, kad sunaikintų kitus ir / ar patį save..." (V. Stasiulytė)
Šiuo metu Vidminą būtų galima apibūdinti kaip sistemingai kuriančią menininkę. Kiekvienas jos realizuotas kūrybinis projektas natūraliai ir palaipsniui transformuojamas į „materiją", kurią menininkė pasitelkia generuodama naujo kūrybinio sumanymo koncepciją ir vizualų jo įgyvendinimą. Šiai autorei būdingas išskirtinis dėmesys precizikai ir estetikai, detalėms. Pvz., instaliacijose skambanti muzika ar garsai – tai jos pačios ar bendro darbo su kompozitoriais rezultatas. Siekdama autentiškumo, Vidmina elekt­roninius garsus jungia su jos sukurtų objektų skleidžiamais ir aplinkoje kasdien aptinkamais garsais. Pvz., kuriant muziką videodarbui „Homo", buvo panaudoti Vidminos sukurtų objektų skleidžiami garsai ir A. Dombrovskio įrašyti vėjo arfų garsai.
2010 m. Vidmina pristatė „Fast For­ward" kolekciją, kuri pelnė prizines vietas tarptautiniame konkurse „Habitus Baltica", vykusiame Rygoje, ir „Mados injekcijoje", vykusioje Vilniuje. Šios kolekcijos pavadinimas reiškia magnetofono mygtuką, kuris persuka dainą. Kolekcijos ašis – laiko deficitas, kuris pasireiškia per nuolatinį skubėjimą, gyvenimo ritmo spartėjimą. Svarbiausia kolekcijos sudedamoji dalis – fragmentai, kurie prasideda nuo iškarpų, vadinamųjų lekalų, ir jomis baigiasi. „Fast Forward" – tai 6-oji Vidminos sukurta kolekcija, po kurios ji ima tolti nuo disciplininio dizainerės statuso.
2011 m. parodos „Meno celės" atidarymo metu V. Stasiulytė pristatė kūrybinės kolekcijos „Visatos genomas" vaizdo ir garso instaliaciją. Šios kolekcijos / projekto koncepcija atskleidžiama per aksesuarus – mini laboratorijas, kuriose saugomas Žmogaus – Visatos genomas, užkoduojamas jo DNR. Laboratorines Petri lėkšteles primenantys, delne telpantys aksesuarai suteikia galimybę modifikuoti, išauginti tokį Žmogaus – Visatos genomo DNR, kokio nori. Tereikia magnetu judinti tarp dviejų stiklo lęšių įspraustas metalo drožles, dulkes, karoliukus, žaisti su šviesa ir mėgautis kuriama iliuzija. „Visatos genomo" aksesuarų koncepcija 2011 m. pavasarį buvo pristatyta Čekijoje vykusiame tarptautiniame idėjų konkursui „Kosmosas ir žmonijos ateitis" („Space and the Future of Humanity"), skirtame Jurijaus Gagarino 50-osioms skrydžio į kosmosą metinėms paminėti. Iš 700 konkurso dalyvių 12 pelnė prizus – tarp jų ir Vidmina. Nugalėtojai buvo apdovanoti kelione į pirmąjį ir didžiausią kosmodromą pasaulyje –­ Baikonūrą Kazachstane.
Liepos 5 d. „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje menininkė pristatys naujausią savo instaliaciją „Homo" (2012) ir videodarbą tuo pačiu pavadinimu, sukurtą drauge su Šarūnu Akelaičiu, Zbignevu Bartosevičiumi ir Antanu Dombrovskiu. Videodarbas „Homo" (2011) dokumentuoja anksčiau minėtąją „Visatos genomo" koncepciją, o interaktyvi instaliacija iliustruoja Žemės pusrutulį ir jo paviršiuje pasklidusią žmonijos evoliuciją. Po gaubtu esančios metalo drožlės, veikiamos magneto, tai subėga į kalną, tai išsiplaiksto į kone vientisą masę po gaubtu esančiame paviršiuje. Menotyrininkė Eglė Juocevičiūtė instaliaciją „Homo" yra pavadinusi užburiančiu realiu objektu, paperkančiu galimybe susikurti stebuklą pačiam.
„Homo" – tai subjektyvus pasaulinės globalizacijos vertinimas ir kartu metafora, įkūnijanti žmonijos siekius kolonizuoti ir prisitaikyti. „Amputavome sielą, redukavome asmenybę į bendrybę. Tapome metaline pilka banda, kurią lengva valdyti. Taip lengva, kaip lengva valdyti metalo dulkes magnetu" (V. Stasiulytė).
Vidminos Stasiulytės instaliaciją ir videodarbą „Homo" galėsite pamatyti „Vartų" galerijoje liepos 5–12 dienomis. Susitikimas su autore – liepos 5 d. 18 val. „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje.

Vidminos Stasiulytės instaliacija „Homo''

Draugai