Lijana Šatavičiūtė. Paprastas ir sudėtingas menas

Kovo 6–balandžio 24 d. Keramikos muziejuje Kaune veikia Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuolaikinė Lietuvos keramika neįsivaizduojama be Kauno „pavasarių", kuriuos po renesansiniais skliautais kasmet priglaudžia Keramikos muziejus Kaune (Rotušės a. 15). Šiemetinis „Pavasaris 2015", kuriame 64 keramikai iš Lietuvos, Lenkijos, Švedijos ir JAV pristato specialiai šiai parodai sukurtus darbus, – jau devintasis. Šių renginių istorija prasidėjo 2007 m. nuo idėjos atgaivinti nykstančias specializuotas keramikos parodas. Tuomet Kaune surengta tik Lietuvos keramikos paroda po kelerių metų išaugo į tarptautinį renginį, į kurį susirenka Baltijos šalių (svečių teisėmis –­ iš kaimyninių regionų) keramikai. Organizatoriai – kauniečių keramikų pora – kuratorius Juris Berginas ir jo nenuilstanti pagalbininkė, organizatorė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins –­ profesionaliosios lietuvių keramikos lopšyje Kaune siekia puoselėti baltiškąsias keramikos tradicijas, pritraukti kuo daugiau savitų autorių, burti po kitas šalis išsibarsčiusius lietuvių keramikus.

„Pavasaris 2015" vyksta neseniai nuolatinę ekspoziciją atnaujinusio Keramikos muziejaus erdvėje. Jame dabar net kelios salės skirtos šiuolaikinio meno parodoms, todėl „pavasario" aktualijos papildo muziejaus istorinio keramikos paveldo ekspoziciją. Apžiūrint parodą, neapleido garsaus dailės teoretiko, ilgamečio Viktorijos ir Alberto muziejaus Keramikos skyriaus darbuotojo Herberto Reado mintis, kad keramika – paprasčiausias ir sudėtingiausias menas. Paprasčiausias dėl to, kad elementarus, sudėtingiausias dėl to, kad abstraktus (H. Read. „The Meaning of Art". –­ London, 1931, p. 42). Prakalbęs apie abstraktųjį keramikos kūrinio lygmenį Readas atkreipė dėmesį ir į ypatingą emocionalumą bei intelektinį pradą, kuris realizuotas jau V a. pr. Kr. keramikos kūriniuose, t. y. anksčiau nei kitose dailės srityse. Tikriausiai garsusis britas turėjo mintyse ne tik psichologinius pojūčius keliančius antikos keramikos siužetinius vaizdus, bet ir elementarios (abstrakčios) formos iškalbą, jos gebėjimą pasakoti, kelti asociacijas.

Šiandien, kai keramika yra neatsie­jama visos šiuolaikinės dailės dalis, vis dažniau tenka priminti Reado įžvelgtą „sudėtingąjį" keramikos raiškos aspektą – gebėjimą materializuoti sudėtingas emocines, egzistencines, socialines ir civilizacijos išlikimo problemas. Joms spręsti šioje parodoje autoriai neretai pasitelkia žmogaus figūrą, kuri išgyvena tikrą renesansą šiuolaikinėje keramikoje. Poetinėmis, su dramatinėmis nuojautomis susipynusiomis nuotaikomis alsuoja meditatyvi figūrinė plastika –­ Eglės Einikytės-Narkevičienės „Dvyniai", Daivos Ložytės „Kelionė", Agnės Šemberaitės „Dama", skaidri Dalios Ivanauskaitės improvizacija „Per lietų". Netrūksta ir intrigos – ką reikštų And­riaus Janulaičio ilgesingai užsisvajojusio jaunuolio biustas, tarsi laukiantis savo matricos, įspraudžiamos į paliktą ertmę kaktoje („Jungtis"), ar milžiniškos, aplink savo ašį besisukančios Isroildžono Baroti figūros „Jis ir ji"? Keramikai linksta į savistabą (Mindaugo Pridotko dramatiški „Autoportretai"), gilinasi į asmenines patirtis ir socialines piktžaizdes (Inetos Greižos „Balionų revoliucija"). Bardzilauskaitę-Bergins jaudina beatodairiškas valdžios siekis ir galios demonstravimas, jos reljefinės plokštės „Laimės žiburys arba grubus žaidimas" su makabriškai į viršų besiveržiančiomis žmonių figūromis iliustruoja kovą dėl išsvajotos kėdės. Smagiai iš „kelių erelių" juokiasi Žilvinas Labanauskas („Alfa patinas. Absoliutus pranašumas"). Karo grėsmės nuojauta persmelkusi Valdo Kurkliečio „Grėsmingą virusą".

Tik dvasingumas ir meilė gali išgelbėti pasaulį, – tarsi teigia Konstancija Dzimidavičienė, Giedrė Bardzilauskė, Gražina Visockienė, Aldona Visockienė. Šiltais vaikystės įspūdžiais dalijasi Ričardas Lukošiūnas („Pasieksiu"). Dzimidavičienės cikle „Vaikų žemė", kurį įkvėpė to paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus eilėraštis, akinamai baltos porcelianinių lėlių figūrėlės išnyra iš klampios žaliuojančios masės.

Nuoroda į archaiką prasiveržia Marutos Raudės klasikinių proporcijų vazoje „...gyvenimas yra gyvenimas...", išmargintoje žmonių figūrėlių virtinėmis, linksmai pasakojančiomis šių dienų mažo žmogaus istorijas. Su praeities relikvija asociacijas keliantis Irmanto Kazlausko „Amžinas judėjimas", Dariaus Barčo „Jokios koncepcijos 3", Kristinos Ancutaitės „Ženklai" patvirtina istorinės atminties svarbą šiuolaikiniams menininkams. Daugiasluoksnės istorinės atminties frazės susipina bene tituluočiausio Lietuvos keramiko, Latvijai atstovaujančio Jurio Bergino kompozicijoje „Ganimedas ir Dzeuso erelis. Vaza su Florencijos katedros tapybos motyvais". Technologiškai sudėtingame postmoderniame kūrinyje pagal antikinį mitą jungiami skirtingų epochų – antikos (vazos forma), baroko (Florencijos katedros sienų tapybos motyvai), baltų (raštuotas audinys, saulę simbolizuojanti segė) dailės palikimo fragmentai, svarstoma kultūrų bendrumo ir tęstinumo, religijų (krikščionybės ir pagonybės) priešpriešos versija.

Eglė Einikytė-Narkevičienė. „Dvyniai“

Keramika, kaip ir visi erdviniai menai, susijusi su įvaldyto amato specifika ir formos iškalbingumu, gebėjimu minimaliomis priemonėmis pasakyti daug. Šioje parodoje lakoniškos formos daugžodiškumu nepralenkiami Rūtos Šipalytės iš pramoninių indų perdaryti „Paukš­tukai", Domilės Ragauskaitės musėmis aplipusi auksinė taurė „Keramiko Gralis", Kristinos Alšauskienės kiaušinio lukšto trapumo formos, Dainio Liesinio grakštus „Kupranugaris", abstraktūs Zofijos Kosiorek augaliniai motyvai, Mariaus Ramonaičio formos „Virpesiai". Augalija ir gyvūnija keramikams labai svarbi, jos interpretacijas matome Virginijos Laužadienės, Kristinos Pau­lauskaitės, Loretos Kvietkauskienės, Reginos Lisauskienės, Žanetės Žvigurės, Dacės Grinbergos, Ligos Skarinos, Gundegos Hagendorfos darbuose. Įsimintinas susigūžęs Marios Cotellessos paukštis, fantaziją žadinančios Milenos Pirštelienės struktūros, Ilonos Šaušos peizažas („Tesalijos miškai"), Inesos Brants bėgantis „mutantas" („Kita karta") ir Ženijos Loginovos žirgai („Nugalėtojas").

Išskirtinis parodos bruožas – šviesių keramikos masių (baltas molis, fajansas, porcelianas) ir sudėtingų technologijų vyravimas. Ilgaamžės keramikos technologijos įkvėpė ne vieną parodos autorių. Šiuolaikiškai atrodo raugo raku degimo Jurgitos Jasinskaitės „bulvės", sudėtos į popierinį dubenį („Bulvių valgytojai"), traukia akį Rytų raštų motyvais dekoruoti Ainaro Rimicano porcelianiniai kardai, Inesės Linės „nėriniai", Algimanto Patamsio kristalinėmis glazūromis dengti objektai, Eglės Labanauskaitės-Steponavičės dulkių fone ryškėjanti servetėlė, JAV lietuvio Rimo Vizgirdos grakšti porcelianinė vaza efektingu ekspresyviu piešiniu.

Ne vienas „Pavasario 2015" kūrinys traukia atvirumu ir mitologiniu gyliu, skatina prieiti arčiau, tyrinėti, mąstyti apie juose gvildenamas dabarties aktualijas ir gyveniškąsias vertybes. Šiuolaikinė keramika gali būti visokia – ir provokatyvi, ir skatinanti susimąstyti.